Sek sporto naujienas socialiniame tinkle „Facebook“!
R. Kurtinaitis niekada nebuvo ir nebus nuobodus pašnekovas. Niekada nebijojo ir iki šiol nebijo ištarti tai, ką galvoja. Giria, glosto, peikia, kritikuoja. Be jokių užuolankų ir apsimetinėjimų.
Išskirtiniame interviu portalui lrytas.lt R. Kurtinaitis atvirai papasakojo apie „Chimki“ purčiusią krizę, gyvenimą Rusijoje, pokalbius su Vladimiru Romanovu, „Žalgirio“ ateitį, Lietuvos rinktinės vasarą, perspektyviausius krepšininkus, lietuvių talentus NBA ir finansinių sunkumų paženklintus gyvenimo metus.
„Chimki“ ieško savininko
- Ar finansinės audros „Chimki“ komandoje visiškai nurimo? Kokia situacija klube? - lrytas.lt paklausė R. Kurtinaičio.
- Reikėtų viską pradėti nuo pradžių, nes laikraščiuose visko prisiskaičiau. Keitėsi gubernatoriai - Borisas Gromovas sričiai vadovavo 12 metų ir praėjusią vasarą paliko postą. Vadovas ir apskritis iki tol rėmė klubą, todėl nebuvo jokių problemų.
Praėjusią vasarą apskrities vadovu buvo išrinktas Sergejus Šoigu, dabartinis Rusijos gynybos ministras. Vasarą teko porą kartų pas jį lankytis. Buvo aišku, kad mūsų atžvilgiu niekas nesikeičia. Srityje sporto komandų yra daug, bet prioritetai buvo skirti krepšiniui ir ledo rituliui.
Kilus korupcijos skandalui Gynybos ministerijoje, buvo pašalintas ministras ir į jo vietą, išskirtine tvarka atšaukus gubernatorių, paskirtas S. Šoigu, kuris garsėja nepriekaištinga reputacija ir turi prezidento pasitikėjimą.
Todėl kilo problema - ką buvome suderinę su dviem gubernatoriais, teko derinti su nauju - iš Rusijos Dūmos atėjusiu Andrejumi Vorobjovu. Iš pradžių buvo sudėlioti kiti prioritetai - jis labiau verslininkas, žiūri, kad srityje būtų pastatyta kuo daugiau mokyklų, ligoninių. Taip, gal ir teisingai galvoja, juk daugelio žmonių atžvilgiu nėra taktiška, kad klubas būtų remiamas tik valstybės pinigais.
Teko bendrauti su A. Vorobjovu. Jis manęs klausia: „Tu, kaip buvęs politikas, ką manai?“ Aš su juo sutikau, kad rėmimas neturi mažėti, tačiau jis turėtų ateiti iš privačių rėmėjų. Maskvoje, ir ne tik ten, yra daug stiprių verslininkų, kurie turi interesų srityje ir už klubo rėmimą galėtų gauti kažkokių sąlygų.
Ir tas techninių klausimų svarstymas su trimis skirtingais gubernatoriais užsitęsė, todėl susiklostė taip, kad mes keturis mėnesius negavome atlyginimų. Tikrai labai džiaugiuosi žaidėjais, kurie tuo metu, kai buvo sudėtingiausias laikas, žaidė labai gerai ir sezoną pradėjome labai gerai. „Žalgiris“ šiuo metu yra panašioje padėtyje. Man patinka, kad žaidėjai neverkia ir žaidžia.
Mes problemas išsprendėme, bet Rusijoje tai padaryti gerokai paprasčiau - daugiau turtingų žmonių, daugiau galimybių. Maskvos apskrities biudžetas, ko gero, prilygsta trims Lietuvos biudžetams, o gyventojų ten tiek, kiek būtų trijose Lietuvose. Ten ir mokesčių sistema lengvesnė - 13 proc, Lietuvoje, jei viską sudėtume, mokesčiai siektų 50 proc. Ten viskas daroma, kad verslininkai ne kauptų pinigus, o kažkam padėtų. Todėl, reikia pripažinti - Rusijoje situacija šiuo atžvilgiu geresnė nei pas mus.
Chimkų meras gerai sureagavo, skyrė didelę dalį pinigų. Kas buvo suplanuota, viskas vykdoma 100 procentų, be to pritraukėme naujų investuotojų. Viskas sutvarkyta bent jau šiam sezonui tai tikrai.
- Kokia komanda bus kitą sezoną? Krizės metu buvo kalbėta, kad finansavime reikia skaidrumo ir aiškumo, o formavime - daugiau jaunų ir vietinių žaidėjų.
- Finansavimo našta bus permesta privatiems rėmėjams, kuriems už klubo rėmimą suteikiamos lengvatos. Man patiko gubernatoriaus A. Vorobjovo mintis, kad klubas atstovauja ne tik sričiai, bet ir visai Rusijai, todėl komandai reikalingas savininkas. Jeigu R. Abramovičius gali įsigyti „Chelsea“, o A. Usmanovas, kuris mus jau dabar parėmė, turi Londono „Arsenal“ akcijų, galbūt ir mes turėsime savininką.
Klubu rūpinasi aukščiausi Rusijos valdžios sluoksniai - teko bendrauti ir su Rusijos sporto ministru Vitalijumi Mutko, ir vicepremjeru Sergejumi Ivanovu.
Sutarėme, kad klubo biudžetas tikrai nemažės, nebent labai nežymiai susitrauks. Priklauso ir nuo to, ką mes gausime kitam sezonui - ar Eurolygą, ar Europos taurės turnyrą, ar Iššūkio taurę. Kol kas ir nėra labai aišku, ką gausime. Yra dar daug klausimų, į kuriuos kol kas net ir Eurolyga negali atsakyti. Todėl mums tai šiek tiek trukdo planuoti kitų metų biudžetą. Mes juk negalime pasakyti: „Žaisime krepšinį, duokit pinigų“. Manau, viskas bus gerai - tai sakau remdamasis savo nuojauta.
Jei būtų norėjusi valdžia, būtų paskelbtas bankrotas ir visi išsiskirstytų. Aišku, būtų kilęs skandalas. Kalbėjome ta tema, tačiau A. Vorobjovas atmetė tokią galimybę.
Norėtų išbandyti jėgas Ispanijoje
- Kokie yra jūsų paties asmeniniai planai - ar siejate juos su „Chimki“?
- Mums iškeltas uždavinys patekti į Eurolygos aštuntuką, tačiau mano siekiai yra didesni. Mūsų potencialas yra didesnis už klubų, kurie šiuo metu užima geresnes pozicijas. Problema ta, kad aštuoni komandos žaidėjai pirmą sezoną žaidžia Eurolygoje. Mums trūksta patirties. Tai labai pasijuto ir rungtynėse su Pirėjo „Olympiakos“, kai tokie žaidėjai kaip V. Spanoulis ir G. Printezis ketvirtajame kėlinyje mus nužudė. Patirties trūksta, bet potencialo turime.
Klubo tikslai - būti elite. Pagal savo finansus mes tai galime daryti. Sudarytos visos sąlygos.
- Kai praėjusį sezoną tapote Maskvos srities „Chimki“ treneriu, ekipos lyderis Z. Planiničius viešai stebėjosi, kodėl R. Kurtinaitis dar netreniruoja „Barcelona“ komandos. Ar pats nepagalvojate, kad po darbo „Chimki“ reikėtų išbandyti save Ispanijos, Graikijos ar Italijos komandose?
- Visko nesuplanuosi. Galbūt nuo sovietinių laikų tos šalys mums, lietuviams, patrauklios. Man svarbiausia - darbo sąlygos. Dirbau ir Azerbaidžiane, ir Ukrainoje. Jei būtų sudarytos sąlygos - galėčiau dirbti ir Antarktidoje. Neprisirišu prie šalies. Nesvarbu, kur tu esi - Niujorke ar Garliavoje - turi dirbi tą patį darbą. Ryte treniruotės, per naktis vaizdo peržiūros, vakare treniruotė arba rungtynės. Kultūriniame ar „restoraniniame“ gyvenime tu nedalyvauji, nes tam nebelieka laiko. Aišku, klimatas minkštesnis, žmonių santykiai kitokie.
- Stipresni ir čempionatai, ypač Ispanijoje.
- Taip, be abejo. Aš visada svajojau ir svajoju papulti į Ispanijos lygą. Aišku, nesinorėtų patekti į antraeilę komandą. Prieš keletą metų turėjau galimybę dirbti Italijoje, tačiau silpnesnėje komandoje. Šiuo metu mano pozicija kitokia ir galėčiau pretenduoti į kitas vietas.
Bet dabar mane pagal visus aspektus tenkina darbas Chimkuose - žmonės mane pažįsta, juk čia beveik užaugau, žaisdamas rinktinėje po 10 mėnesių praleisdavau Maskvoje. Čia yra mano, kaip trenerio, pranašumas prieš vakariečius. Turiu kitiems metams kontraktą, o kaip bus toliau, žiūrėsime. Kodėl ne? Aš nebijau iššūkių, nebijau kitur išvažiuoti.
Po darbo Vilniaus „Lietuvos ryte“ turėjau rimtą pasiūlymą iš Stambulo „Anadolu Efes“, agentai dirbo, turėjau daugiau pasiūlymų. Sulaukiau konkretaus pasiūlymo iš Rygos VEF, paprašiau, kad savaitėlę palauktų - atvirai pasakiau, kad žiūriu kiek aukščiau. VEF tuo metu tik kūrėsi, nusprendžiau pernelyg ilgai nelaukti ir nuėjau ten.
Daug kas man sakė: „Neik, pamuši savo autoritetą, juk laimėjai Europos taurę! Palauk dar.“ O ko laukt? Kaip sugadinsi savo autoritetą, jei nori dirbti? Kiek laukti? Dvejus metus? Aštuonerius? Ko čia prilauksi? Treneris turi nuolat dirbti ir nesigėdyti nei lygos, nei lygio. Be to, kai treniruoji žemesnio lygio komandą, kainuoja daugiau nervų, laiko, bet yra maloniau dirbti, nes žaidėjai stengiasi. Darbas VEF komandoje man kainavo daug nervų, bet komandą mes pastatėme ant bėgių. Atėjęs Ramūnas (R. Butautas - Red.) puikiai tęsia tą darbą.
Jeigu ne VEF ir ne tos Jungtinės lygos rungtynės, galbūt ir nebūčiau patekęs į tokį grandą kaip „Chimki“. Jei nori būti geras, turi dirbti. Ir tave tada pamatys.
Man keistas žaidėjų noras kuo greičiau prasimušti į NBA. Nėra ko skubėti - žaisk Europoje, gerame klube ir tave stebės. Nes NBA skautai savo darbą tikrai dirba ir viską stebi.
Kažkada nustebau, kai iš NBA skautų gavau kasetę, kurioje užfiksuota Vilniaus „Lietuvos ryto“ pergalė Europos taurės turnyre. Ji įdėta kartu prie geriausių trenerių ir žaidimų įrašų, viskas užrašyta, sudėliota. Darbas vyksta, tik mums atrodo, kad niekas mūsų nemato.
Rusijoje myli ir gerbia
- Ar esate patenkintas gyvenimo ir darbo sąlygomis Chimkuose?
- Taip, viskas gerai. Tarp kitko, man labai patiko Vilniuje - labai geras butas, automobilis, santykiai su klubo žmonėmis. Su klubo vadovais aš neturėjau jokių problemų, dirbau savo darbą ir turėjau labai geras sąlygas.
Rusijoje taip pat turiu geras sąlygas, nors jos visur yra standartinės. Aišku, Maskvoje reikalingas vairuotojas vien dėl to, kad nuvažiavęs į kažkokius susitikimus tu automobilio nepasistatysi, nes nėra vietų. Todėl automobilis turi nuolat judėti, o tam reikia vairuotojo. Be to, jis pažįsta geriau Maskvą.
Gyvenu gerame bute, netoli arenos, aplenkiame spūstis. Nors Maskva plečiasi ir yra viską „suvalgiusi“, mes nekabiname pagrindinių spūsčių, kurios ten iš tiesų yra labai rimtos. Iki arenos man 15 minučių, kartais kokį kilometrą pasistumdau spūstyje, bet nieko tokio.
- Esate žinomas veidas Rusijoje?
- Galiu pasakyti, kad taip. Teko padėti keliems verslininkams, kuriuos suvedžiau su aukšto rango žmonėmis. O jie buvo nustebinti tų pokalbių: „Mes iki čia su maišais pinigų negalime prasimušti“. Pakalbėdavome su jais apie krepšinį, „Žalgirį“, apie tuos laikus, kovas su CSKA. Jie su pagarba visai tai atsimena. Rusijoje vertinami žmonės, kurie kažką pasiekė.
Bendraudamas su žmonėmis jaučiu didžiulį dėmesį, pagarbą. Žinoma, nėra tokio didžiulio dėmesio kaip Lietuvoje - čia pastebimas kiekvienas tavo judesys. Pažįstu šalį, žmones, kultūrą. O ir jie manimi nesiskundžia (šypsosi).
- Ko gero, ne tik jūs, bet ir kiti tos kartos žaidėjai itin vertinami Rusijoje - A. Sabonis, Š. Marčiulionis, V. Chomičius?
- Rusijoje jie yra dievai. Kviečiu dažniau atvažiuoti ir Šarą, ir Sabą. Ten jie žiauriai gerbiami. Kaip žmonės man kalba apie juos, toks įspūdis, kad kalba brazilas apie Pele. Yra didžiulė pagarba. Rusai gerbia jų meistriškumą, pasiekimus.
V. Romanovas - keistas
- „Žalgirio“ krizės epicentre atsidūrė V. Romanovas. Jums ne kartą yra tekę su juo bendrauti. Kokį įspūdį jis paliko?
- Kaip ir visi verslininkai, jis keistas. Nes jeigu visi verslininkai būtų tokie, kaip mes, jie nebūtų sėkmingi verslininkai. Visi nuo 1990-ųjų pradėjo užsiimti verslu - dauguma nieko nepasiekė, o nedidelė grupė iškilo. Pažįstu ir V. Romanovą, ir T. Barštį, ir V. Matijošaitį, ir V. Uspaskichą. Visi jie savotiškai įdomūs, keisti ir daug kur mąsto skirtingai. Aš negaliu sakyti, kad jie yra geri ar blogi.
Jie yra saviti žmonės, gyvenime daug pasiekę. Taip, su kai kuriomis V. Romanovo mintimis aš nesutinku, į kitas mintis žiūriu su šypsena, į dar kitas visai nereaguoju, juk būta visokiausių jo pasisakymų. Bet aš vertinu jį už tai, kad gyvenime jis uždirbo daug pinigų - su tuščia makaule to nepadarysi.
Šiaip, daug kas turėtų jam pasakyti: „Ačiū“. Ypač Kaunas, nes „Žalgirį“ jis paėmė esant labai sudėtingai situacijai ir valdė penkerius metus.
Dabar situacija yra įstrigusi. Galbūt jis kažkiek pažaidžia su miesto valdžia, su šalies valdžia. Gal tai yra politiniai žaidimai. Bet matau, kad jo bankui blogai, reiškia yra rimtos problemos. Dabar yra blogai - „Žalgiris“ turėjo šeimininką ir jo neteko.
Taip pat skaudžiai reagavau, kai bankrutavo „Snoras“ ir žinojau, kokia situacija buvo Vilniaus „Lietuvos ryte“.
- Kauno klubas dar turi perspektyvų?
- Šį sezoną suburtas labai pajėgus „Žalgiris“, gražu žiūrėti, kaip jie žaidžia ir aš puikiai suprantu, kaip jie jaučiasi, nes pats ką tik turėjau išverti tokią pačią situaciją. Jau nekalbu apie lietuvius, kurie yra labai stiprūs nacionalistai, mane labai nudžiugino Marko Popovičiaus žodžiai, kuris pareiškė, kad nepaisydamas nieko, jis komandoje liks iki sezono pabaigos.
Aš žinau, kad su amerikiečiais nėra taip paprasta. „Chimki“ taip pat reikėjo juos nuolat raminti, bangas malšinti - kiekvieną dieną, po keletą valandų. Bet kai taip tęsiasi keletą mėnesių, viskas gali nutrūkti. Džiaugiuosi, kad man pavyko tai padaryti, tikiuosi, kad tai pavyks ir „Žalgiriui“, nes viską mesti dabar būtų gaila.
Svarbu ne pinigai, o draugystė
- Kai krizė purtė „Chimki“, komandos žaidėjai neišsiskirstė. Kol kas laikosi ir „Žalgiris“ - krepšininkai nesiskirsto, nors galėtų tai padaryti. Ar žaidėjai - ypač komandų legionieriai - profesionaliai ir atsakingai žiūri į savo darbą, ar juos sutramdo agentai?
- Ne, tikrai ne agentai. Jie tąso žaidėjus, nes gali juos dar kartą parduoti ir dar kartą uždirbti. Aišku, yra ir kitokių agentų - kai kurių „Chimki“ žaidėjų agentai tuo metu man padėjo, gesino gaisrą. Juk tuo metu, prieš Naujuosius metus, žaidėjai galėjo persikelti į kitą klubą ir žaisti Eurolygoje. Dabar tokios galimybės nėra.
Žaidėjai man sakydavo: „Treneri, sakykite, kas bus“. Jiems atsakydavau: „Aš jums ne patarėjas. Bet aš liksiu. Kad ir kas nutiktų, komandoje aš liksiu iki sezono pabaigos. Aš negaliu palikti laivo. O jūsų sprendimą, kad ir koks jis būtų, aš suprasiu. Nes sportininko gyvenimas yra labai trumpas ir neturėsi galimybės uždirbti gerus pinigus.“
Man buvo malonu, kad žaidėjai liko, nes vien klubo „rusiukus“ būtų išdraskę žaibiškai - Rusijoje yra dar bent 5-6 klubai su tokiais pat biudžetais, jie visi laukė įjungę variklius. Jau nekalbu apie Kešimirą Lončarą ar Zoraną Planiničių. P. Daviso dabar nori CSKA ir „Real“. Visus žaidėjus būtų per savaitę ištąsę.
Su žaidėjais kalbėjome atviromis kortomis. Galbūt surinkti žaidėjai nebuvo labai žinomi, bet komanda suburta labai nebloga. Eurolygoje garsių vardų nenorėjau pirkti - jie labai brangūs, be to, nelabai jie jau ką ir nori daryti, yra „persivalgę“. Geriau ieškoti 25-26 metų žaidėjų - kurie jau nebe vaikai, turi patirties, bet yra alkani ir motyvuoti.
Kodėl aš apie tai kalbu? Kai per krizę susirinkome rūbinėje, aš jiems sakau: „Jus visus nupirks kiti klubai, bet ar ten jūs turėsite tą „kaifą“ žaisti, nes krepšinis pirmiausia yra žaidimas, kuris turi teikti malonumą. Jūs dar tik pusmetį žaidžiate kartu, bet jau vienas kitą jaučiate. Jeigu taip žaisite metus ar dvejus - dirbsite kaip laikrodukas.“ Tokios kalbos ir padėjo.
Buriant komandą labai svarbu ir žaidėjų asmenybės. Turbūt atsimenate istoriją su Keithu Langfordu - kainavo jis 10 milijonų, o mes jį atleidome. Jis galvojo, kad yra brangiausias, todėl neliečiamas. Jis mums ardė komandos klimatą ir aikštėje, ir rūbinėje. Treniruotis nenori, žaisti nori. Jis - labai geras žaidėjas, vienas geriausių Europoje, bet komandos klimatui netiko.
Labai svarbu žaidėjų charakteriai, nes gali suvesti gerus žaidėjus, bet jeigu jie nesulips - nieko gero nebus - reikės penkių kamuolių. Mes susilipdėme kaip komanda.
- Komanda kol kas nebyra ir Kaune.
- „Žalgiryje“ situacija panaši - puikiai pažįstu R. Javtoką, brolius Lavrinovičius, R. Kaukėną, P. Jankūną, M. Popovičių. Nežinau, kas galvoje F. Foote'ui ar O. Laffayete'ui. Bet svarbu, kad didžioji dalis gali patraukti į save, nes jeigu komanda suskirstys į saleles, tada bus sudėtinga. Labai svarbi rūbinės aplinka, nes ji duoda plius 1 arba minus 1, o šiuolaikiniame krepšinyje, kai visi žaidžia vienodai, tai yra labai svarbu. Draugystė labai svarbu.
Krizę „Žalgiryje" stebi visi
- Sunkumai „Žalgiryje“ aptariami Rusijoje?
- Ir ne tik. Teko kalbėti su Ispanijos rinktinės trenerio asistentu Juanu Antonio Orenga, kuris teigė, kad ispanų spauda labai nemažai rašo apie V. Romanovo pasitraukimą, finansines bėdas ir panašiai. Rusijoje, kaip ir krepšinio pasaulyje, visi viską seka, viską žino.
- Ar „Žalgirio“ sezonas dar nėra sugadintas ar sugniuždytas?
- Manau, ne. Kaip sako rusai: geriau jau košmariška pabaiga negu košmaras be pabaigos. Situacija yra sudėtinga, bet žaidėjai nesikeičia - žaidžia kovingai, darniai, stengiasi - sportine prasme bėdų nėra. Aišku, „Žalgirio“ žaidėjai nėra tie, kurie negavę atlyginimo neturi už ką pavalgyti, nors kiekvieno poreikiai didėja su didėjančiu uždarbiu.
Bet treneris savo žaidėjams dėkoja, negąsdina išėjimais. Dabar atėjo eilė verslininkams. Antanas Guoga minėjo, kad remtų klubą, jei V. Romanovas išeitų. Bet nemanau, kad reikia spręsti problemas taip - jeigu vienas lauk, tada aš ateinu.
Teko kalbėti su Tautvydu Barščiu, bet jis, kaip ir kiti verslininkai, nori tam tikrų sąlygų, nori žinoti, kaip čia bus. Nelabai kas nori ateiti ir duoti 25 milijonus litų. Aš Taučiui sakau: „Tu perki lėktuvą, geriau jau paremk „Žalgirį“ (juokiasi). Bet jeigu ateini ir pinigus, kad ir kiek tu jų beturėtum, meti į balą, tada nėra taip paprasta.
Ir čia yra normalu - bitutės nesuneša pinigų, juk pats dirbi, kuri kažkokias strategijas. Kai mes gauname malonumą laimėdami rungtynes, verslininkai gauna malonumą uždirbę pinigų.
- Vis dažniau kalbama, kad ir „Žalgirio“ sirgaliai galėtų turėti akcijų. Ar tai įmanoma?
- Tokie dalykai labai populiarūs Ispanijoje ir Italijoje. Paklauskit italų vaiko, kur dės pirmuosius uždirbtus pinigus, tai pasakys, kad pirks „Milan“ ar „Juventus“ akcijų. Čia jau yra kraujyje. Ispanijoje - panašiai. Kiek futbolo stadione yra žiūrovų, tiek ten yra Madrido „Real“ akcininkų.
Aišku, Kaune tie 14 tūkstančių žiūrovų, kurie nuolat ateina rungtynes, galbūt galėtų įsigyti akcijų, tarkim, po 100 litų ir dalyvautų klubo valdyme. Bet tai yra sudėtingas valdymas, nes reikia apjungti visus žmonės, būtų kaip partijos suvažiavimas - tai nėra taip paprasta.
Vienas milijonierius neišspręs reikalų, tad turėtų susijungti keli verslininkai. Valstybė neteisingai žiūri į šį klausimą. Kai dirbau Kūno kultūros ir sporto departamente, būdavo taip - jei paremi kažką vienu milijonu, antras ir trečias milijonas nėra apmokestinti. Tai verslininkams papildomas stimulas.
Lietuvių norai - nepamatuoti
- Kauno „Žalgiris“ per penkerius metus antrą kartą įklimpo į rimtą krizę. Kodėl legendinis šalies klubas vėl atsidūrė tokioje situacijoje? Ar per daug iš jo norima, ar, kaip rodo V. Romanovo pavyzdys, per daug juo manipuliuojama?
- Mes norime būti pirmi - ir klubai, ir rinktinė. Tai labai geras noras. Sportas - labai brangus užsiėmimas, o Lietuva, pagal savo ekonomines galimybes ir gyventojų skaičių, yra per maža įgyvendinti tuos siekius, kurių mes norime. „Žalgirio“ biudžetas Eurolygoje - vidutinio dydžio ir negalime jo lyginti su „Panathinaikos“, „Barcelona“ ar Madrido „Real“ biudžetais. Juolab - su Maskvos CSKA, kurios biudžetas neturi kepurės - ten pinigai kapsi iš viršaus pagal įsakymą. Mes tokie niekada nebūsime, nors prisiperkame brangių žaidėjų, už kuriuos kiti klubai mokėtų dar daugiau. Bet jie vis tiek mums labai brangūs.
Valstybė ne taip sprendžia šį klausimą. Juk ji turėtų rūpintis, kad žmonės, jaunimas nevogtų, naktimis negertų ir nesimuštų. Žiūrėkite, kiek žmonių arenose susirenka Vilniaus „Lietuvos ryto“ ar Kauno „Žalgirio“ rungtynėse. Valstybei nieko nereikia daryti - duok šiek tiek pinigų ir tau nereikės judinti tos tuščios galvos, jau viskas ir taip vyksta. Tik pamesk šiek tiek deguonies.
Premjeras sako: „Ne, mes negalėsime, čia mokesčių mokėtojų pinigai“. Nereikia tų frazių. Taip, tai mokesčių mokėtojų pinigai, bet jie reginiu, teigiamomis emocijomis grįžta tiems patiems mokesčių mokėtojams. Padidintos šilumos ir elektros kainos juk nesuteikia teigiamų emocijų. Kai tik grįžta sportininkai iš olimpiadų, visi (politikai - Red.) stoja ant pjedestalo ir fotografuojasi. Kai tik reikia naujo baseino, tada jau nėra nė vieno - visi krūmuose.
Čia yra šalies prioritetai. Neturime mes naftos, aukso, metalo, naudingų iškasenų. Kuo mes galime garsinti šalį? Tik sportu. R. Meilutytė laimėjo - visas pasaulis apie ją kalbėjo. A. Sabonis, Š. Marčiulionis - visas pasaulis juos žino. Tai investuokime į tai, niekas šiaip neauga. Piktžolė, ir ta, neauga, jeigu jos nepalaistai.
- Per savo karjerą treniravote ne vieną klubą, susidūrusį su finansine krize - Permės „Ural Great“, Vroclavo „Slask“, Vilniaus „Sakalus“, dabar - Maskvos srities „Chimki“. Ar tai priimate kaip papildomus iššūkius ar nesėkmingus pasirinkimus?
- Man patinka V. Kernagio daina „Žiūriu į grožį su ironija“. Aš galėčiau pasakyti: „Į pinigus žiūriu su ironija“. Pinigų turi būti, kad galėtum pragyventi. Man buvo taip, kad subankrutavo trys klubai, jau nekalbant apie darbą Kūno kultūros ir sporto departamente, kai už tokį atlyginimą, po to, ką aš uždirbau žaisdamas krepšinį ir įpratau gyventi kitaip, viskas pasikeitė. Atrodo, pozicija gera, bet aš nemokėjau tų visų gudrybių... Aš iki dabar nesuprantu - nežinau, kaip dabar, bet anksčiau taip būdavo - Seimo nariai jau po trijų mėnesių turi 14 sklypų. Kaip jie ten viską gavo? Aš ten buvau ketverius metus, nemačiau nė vienos galimybės gauti bent litą nelegaliai. Aš nesu toje grandinėje.
Gyveni ne dėl pinigų, o jie reikalingi, kad gyventum. Beje, darbas departamente mane išmokė valgyti kompleksinius pietus. Man anksčiau vakarienė su draugais kainuodavo po tūkstantį dolerių ir man nebuvo sudėtinga ir gaila sumokėti. O departamente aš gaudavau 4 tūkstančius litų - tuo metu tai būdavo tūkstantis dolerių.
Kodėl aš išmokau gyventi be pinigų - per ketverius metus departamente išleidau tuos pinigus, kuriuos uždirbau žaisdamas krepšinį. Tuo metu nelabai taupiau, stačiau namą. Ir tik išvažiavus dirbti į Azerbaidžianą man per dvejus metus pavyko subalansuoti finansus - skolas padengiau, atsigavau. Bet gyvenimo jau buvau paragavęs ir susigyvenęs su tuo klausimu: „O jeigu jų nebebūtų ir viskas šiandien užsibaigtų?“ Aš į šiuo reikalus žiūriu su galimybe, kad vieną dieną tai gali pasibaigti.
Baisu net pasakyti, kiek man nesumokėjo, kai sugriuvo klubas Permėje. Atvažiavau į „Sakalus“, žinojau, kad visko gali būti, nors visko pripasakodavo, kažko labai daug nesitikėjau - sumokėdavo už benziną ir būdavo gerai. Vroclave tai jau papuoliau. Pirmą sezoną klubo vadovams pasakiau, kad mano atlyginimą padalintų žaidėjams, nes komandoje buvo keturi ar penki amerikiečiai, kurie negavę pinigų neidavo į treniruotę. Sakiau: „Imkit iš mano atlyginimo, o aš atsiimsiu iš kitų metų biudžeto“. Praėjo pusė metų, man niekas nieko nemokėjo - prasidėjo naujas sezonas, aš vis dar laukiu, nors jau suprantu, kad kažkas visai blogai. Sužaidėme keturias rungtynes ir - bankrotas.
Tada man jau buvo stresas - trečias klubas iš eilės. Tas pats scenarijus. Gerai, kad Prokomo komandoje dirbęs T. Pačėsas mane pakvietė: „Atvažiuok, būsi mano patarėjas, kol surasime naują klubą.“ Tomas, tarp kitko, man labai padėjo. Tris mėnesius padirbau, mokėjo atlyginimą, gyventi buvo iš ko. Tada grįžau į Vilniaus „Lietuvos rytą“, čia dirbdamas aplyginau finansinius reikalus.
Aišku, geriau turėti pinigų nei jų neturėti, bet aš neičiau banko apiplėšti, jei neturėčiau pinigų. Jaunimas nori viską gauti dabar - naujausius automobilius, gyventi name, kokį aš pats tik neseniai baigiau statyti. O 18-mečiai gyvena aštuonis kartus geresniuose namuose. Tiesa, jau nebegyvena, prieš trejus metus, kai prasidėjo krizė, juos atėmė. Bet jie nieko gyvenime dar negavę, o jau nori viską iš jo paimti.
Dabar aš uždirbu, galiu pavalgyti, nusipirkti lėktuvo bilietą. Anksčiau, kai draugai kviesdavo atskristi į Maskvą ir Frankfurtą, klausdavau, kas už bilietą sumokės. Dabar jau pats galiu tą bilietą nusipirkti. Lėktuvų, laivų man nereikia - man reikia pamedžioti, pažvejoti ir ramiai sau susėst, uždėt juodųjų ikrų ant baltos „bulkytės“ ir viskas (juokiasi). Ko daugiau žmogui reikia?
***
Kitoje interviu dalyje skaitykite R. Kurtinačio mintis apie Lietuvos rinktinę, perspektyviausius žaidėjus ir lietuvius NBA.
