Sek sporto naujienas socialiniame tinkle „Facebook“!
Lrytas.lt apie krepšininkų patiriamas traumas, galimas priežastis, pokyčius krepšinyje ir praeities laikus kalbėjo su Rūteniu Paulausku, Rimu Kurtinaičiu, Juozu Petkevičiumi ir Dariumi Maskoliūnu.
Traumų daugėja
Apie išaugusį traumų skaičių kalbėti pastūmėjo nemalonios žinios iš Ispanijos, Kanados ir pačios Lietuvos. „Toronto Raptors“ komandoje rungtyniaujantis Linas Kleiza vis dar negali žaisti, stresinį blauzdos kaulo lūžį patyrė Madrido „Real“ marškinėlius vilkintis Martynas Pocius, o Kauno „Žalgiriui“ visam sezonui teko atsisveikinti su kapitonu Pauliumi Jankūnu.
V. Garasto minčiai, kad traumų skaičius, palyginti su ankstesniais laikais, yra išaugęs, anksčiau pritarė ir Maskvos srities „Chimki“ komandą treniruojantis Rimas Kurtinaitis.
„Nebūdavo tuomet tiek traumų. O ir krūvis buvo žiaurus, tačiau dabar visi „širdininkai“ esame“, - kalbėjo R. Kurtinaitis. Savo įžvalgomis pasidalino ir D. Maskoliūnas.
„Pastebiu, kad dabar dažniau traumas patiria jauni krepšininkai. Ir tos traumos būna sudėtingos, po kurių labai sunku atsistatyti“, - pasakojo strategas.
Pasak krepšinio trenerio R. Paulausko, sporto pasaulyje jau kurį laiką kalbama apie didėjantį traumų skaičių, tačiau vieno atsakymo mokslininkai neranda.
„Vasaros metu daug krepšininkų operuojasi čiurnų raiščius. Ypač paplitusios nugaros problemos. Tai verčia susirūpinti ir trenerius, ir sportininkus, - kalbėjo biomedicinos mokslų daktaras. – Norint tiksliai išsiaiškinti priežastis, reikėtų padaryti nemažą mokslinę studiją.“
Jaunimas – per silpnas
Praeityje „Švarcu“ vadintas D. Maskoliūnas teigė, kad šiuolaikinis jaunimas atrodo prasčiau.
„Atrodo, kad kai kurie krepšininkai yra silpnesni. Susidaro įspūdis, kad anksčiau daugiau dirbdavome. Žinoma, daug kas priklauso ir nuo klubo, ir nuo paties žaidėjo“, - teigė „Lietuvos ryto“ strategas.
Su šia nuomone sutiko ir R. Kurtinaitis, kuris mano, kad šiuolaikinis jaunimas per daug mėgaujasi atsiradusiomis naujovėmis, kurios padaro meškos paslaugą.
„Mes anksčiau net nežinodavome, kas yra tvarstymasis. 1989 metais Europos čempionate patyriau kojos traumą. Tuomet man prireikė ją sutvarstyti, nes reikėjo kažkaip užbaigti pirmenybes. Koją tvarsčiausi ir visą kitą sezoną. Vasarą sugrįžau iš Vokietijos, prisijungiau prie „Žalgirio“, žaidėme futbolą. Aikštė buvo smėlynas su kupstais. Negalėjau pažaisti – koją, kurią tvarsčiau, man skaudėjo, ji linko, buvo nusilpusi. Raiščiai, raumenys buvo netreniruoti, nusilpę. Viską kompensavo tvarsčiai“, - mintimis dalijosi R. Kurtinaitis ir pridūrė: „Dabar visas jaunimas tvarstosi. Tai, matyt, ir iššaukia traumas, nes nusilpsta raumenys. Mes kelius ir sausgysles stiprindavome pratimais.“
Minčiai, kad naujovės gali ir pakišti koją, pritarė ir D. Maskoliūnas, kurio manymu, puikios sąlygos neleidžia sportininkams bendrai tvirtėti.
„Anksčiau mes neturėjome tokių technologijų, patobulintos avalynės. Tačiau mūsų pėdos buvo tvirtesnės. Dabar nuolat skauda tas čiurnas. Jos nėra paruoštos, sutvirtintos, - pasakojo D. Maskoliūnas. - Yra specialūs pratimai, skirti sutvirtinimui, tačiau jie – nuobodūs ir krepšininkai nėra linkę juos atlikti.“
Senoji mokykla grūdino
Ilgą laiką Lietuvos krepšinio rinktinės vyrus masažavęs Juozas Petkevičius yra kategoriškas – naujosios technologijos nėra pranašesnės už sukauptą patirtį.
„Nesu naujovių priešas, tačiau senoji mokykla – pranašesnė. Tos technologijos ir naujoviški būdai kartais priverčia krepšininkus pamiršti, kad jie ir patys turi rūpintis savimi“, - teigė J. Petkevičius, kuris pasidalino ir Sidnėjaus žaidynes menančia istorija.
„Su Robertu Norkumi turėjome mažyčius lagaminėlius. O amerikiečiai įrangą vežėsi mašinomis. Jie savo žaidėjus šildė, šaldė, darė visokiausius dalykus, tačiau mūsų krepšininkai buvo tvirti ir rankų, įprastų pratimų pagalba. Technologijos – gerai, tačiau nereikia perspausti“, - pasakojo J. Petkevičius.
Senosios mokyklos pamokas puikiai pamena R. Kurtinaitis.
„Mums būdavo tokie grafikai - treniruodavomės 28 dienas pagal ciklus: tris dienas treniruojamės, viena diena laisva arba keturias dienas treniruojamės, viena diena laisva. Nes taip tuo metu būdavo Europos čempionatuose - tris dienas žaidi, viena laisva, - pasakojo „Chimki“ strategas, atstovavęs šalies rinktinei. - Treniruotės vykdavo taip - nuo 7 val. iki 8 val. ryto krosas su prasitampymo pratimais. 8 val. 30 min. Pusryčiai. 9 val. griūni ir miegi, nes nuo 11 iki 13 val. - treniruotė. Po jos vėl pavalgai, tada vėl griūni, pamiegi, nuo 18 iki 20 val. - vėl treniruotė. Ir taip „varai“ 28 dienas pagal grafiką keturias dienas dirbi, viena laisva.“
Pasak R. Kurtinaičio, įtemptas grafikas priversdavo net pamiršti dienos ritmą.
„Pirmosiomis dienomis orientacija dar būdavo, tačiau kai antrajame cikle tave ryte prikelia, šoki iš miegų ir bandai susiorientuoti. Rytas? Diena? Vakaras? Kur esi? Nieko nesupranti. Nesakau, kad tai gerai ar blogai. Taip, krūvis buvo žiaurus“, - pasakojo R. Kurtinaitis.
Krepšinio transformacijos
R. Paulauskas, Lietuvos edukologiniame universitete dėstantis sporto treniruočių teorijos ir didaktikos discipliną, teigė, kad padidėjusį traumų skaičių gali lemti trys faktoriai: pasikeitęs krepšinis, didelis rungtynių skaičius ir trenerių nekompetencija.
„Anksčiau krepšinis nebuvo kontaktinis. Būdavo pabrėžiama, kad kontaktas negalimas. Jeigu stumdavo ar laikydavo – iškart būdavo skiriamos pražangos. Tačiau per pastaruosius metus krepšinis tapo ypač kontaktinis. Aukštaūgių krepšininkų kova po krepšiu tapo fizinės jėgos, galingumo ir grumtynių reiškiniu“, - kalbėjo R. Paulauskas, kuris pabrėžė, jog net ir ribojant leidžiamus smūgius, šie be pasekmių nepraeina.
„Anksčiau rankinyje buvo įprasta griebti varžovą už nugaros. Žaisti labai grubiai. Tuomet daug darbo turėdavo mikrochirurgai. Šiuo aspektu būtų galima sugretinti tokį žaidimą su dabartiniu krepšiniu“, - teigė mokslininkas.
Pasak R. Paulausko, kurio mokslinis darbas yra susijęs su žmogaus fiziologija ir adaptacija fiziniams krūviams, krepšininkai kenčia ir dėl padidėjusio rungtynių skaičiaus, didesnio tempo, tačiau vaidmenį čia atlieka ir treneriai.
„Jeigu krepšininkui skiriamas netinkamas krūvis, jis yra alinimas. Taip jis pervargsta ir išauga traumų tikimybė. Krūvio taikymo ir pasekmių metodikos neišmanymas gali kainuoti daug“, - kalbėjo R. Paulauskas.
Greitesnis žaidimas – greičiau patiriamos traumos
Apie krepšinio pokyčius kalbėjo ir J. Petkevičius, pasak kurio, pasikeitęs krepšinis pablogino situaciją traumų kronikoje.
„Krepšininkai daugiau traumų patiria dėl to, kad yra didesni greičiai. Kai pradėjau dirbti, žaidimas buvo gražus, tačiau lėtesnis, o dabar krepšinis yra pakankamai greitas. Turime ir daugiau kontaktų, teisėjai leidžia grubiau stumdytis. Anksčiau žaidė lyg ir kultūringiau. Dėl to ir traumų šiandieną daugiau turime“, - kalbėjo masažuotojas.
R. Paulauskas akcentavo ne tik padidėjusį tempą, tačiau ir didesnį rungtynių skaičių.
„Krepšininkai sužaidžia gerokai daugiau mačų. Sąlygos pagerėjo, tačiau intensyvus fizinis krūvis vaidina didesnį reiškinį. Ir jauni, ir vyresni krepšininkai rungtyniauja keliose lygose, aikštėje praleidžia daug minučių. Vėliau intensyviai dirbama treniruotėse. Konkurencija – didelė, todėl atsipalaiduoti nepavyksta. Krepšininkų kūnas tiesiog neatlaiko tempo, o tada ir pasipila traumos: ima trūkinėti, plyšinėti raumenys, atsiranda kremzlių nudilimai“, - kalbėjo R. Paulauskas.
Europos taurės trofėjų pernai iškovojęs R. Kurtinaitis siūlo nepamiršti, kad krepšininkams atsipalaiduoti irgi negalima. Pasak trenerio, per daug poilsio gali pakenkti.
„Dabar profesionalios metodikos yra daugiau. Daugiau turime ir galimybių. Manau, kad traumos patiriamos dėl dviejų aspektų – žaidėjai persitreniruoja arba treniruojasi per mažai. Jeigu ateisi po laisvų dienų, nebus įtampos, o tada bus didelė tikimybė gauti traumą“, - mintimis dalinosi R. Kurtinaitis.
Dirbti su svoriais – apgalvotai
R. Paulauskas teigė, kad, dėl žinių stokos ir primityvių priemonių, anksčiau kilnoti svorį buvo pavojinga, tačiau dabar tikina, kad pasinaudojus informacijos sklaida, galima imtis ir tokių treniruočių.
„Svorių kilnojimas nėra blogas dalykas. Prieš dvidešimt metų turėjome primityvias sąlygas ir teko dirbti primityviai, nebuvo rimtų metodikų. Dabar turime daugiau žinių, - kalbėjo R. Paulauskas. - Tačiau per didelė raumenų masė yra tam tikras rizikos veiksnys. Krepšinyje kūno masė reikalinga pašokti, startuoti, o ne tam, kad „nešiotum“. Didelė masė labiau reikalinga „centrams“, tačiau ji negarantuoja stabilumo.“
Pasak J. Petkevičiaus, neteisingai dirbdami su svarmenimis, krepšininkai gali pakenkti ir savo technikai.
„Jeigu dirbs netinkamai, jie pakenks savo žaidimui. Juk taip galima prarasti taiklumą, prastėja metimo technika, lėtėja judesiai“, - kalbėjo J. Petkevičius.
Rinktinė L. Kleizai nepakenkė
Pernai po kelio operacijos atsigavęs L. Kleiza pradžiugino visus Lietuvos rinktinės gerbėjus. Jis sugebėjo atsistatyti ir „Raptors“ puolėjas užsivilko rinktinės marškinėlius, tačiau po kovų Venesueloje ir Londone į NBA sugrįžęs 28 metų 203 cm ūgio lietuvis nėra toks pat. L. Kleiza jau ilgą laiką sėdi ant suolo, o krepšinio specialistus neramina pranešimai apie skaudantį operuotą kelį.
„Net nežinau, ką daryti. Jis atsakingai ir profesionaliai atliko reabilitaciją. Žinau, kaip jis atsakingai į tai žiūri. Nors buvo kalbų, kad jis labai greitai atsigaus, pats Linas sakė, kad prireiks mažiausiai 8 mėnesių, kol pagis. Aš puikiai pažįstu L. Kleizą – juk jis baigė mano krepšinio mokyklą. Tikrai nemanau, kad jis baigs karjerą, kaip čia spaudoje rašo. Kokia pabaiga? Juk jis dar pačiame jėgų žydėjime“, - kalbėjo R. Kurtinaitis.
J. Petkevičius atskleidė, kad L. Kleizai atvykus į rinktinę buvo trikdžių.
„Matėsi, kad jam nėra viskas gerai. Jis šiek tiek pažaisdavo, tada nutraukdavo treniruotę. Vėliau vėl žaisdavo. Tačiau nereikėtų svarstyti, ar jis per anksti pradėjo žaisti, ar operacija buvo atlikta blogai. Juk jis bėgiojo ir galėjo sportuoti. Be to, jį apžiūrėjo medikai“, - svarstė J. Petkevičius.
„Linas yra protingas žmogus ir neabejoju, kad jis konsultavosi su medikais. Sprendimas buvo priimtas apgalvotai, o ne: „Ai, rizikuoju ir viskas“, - teigė D. Maskoliūnas.
Pasak R. Paulausko, rinktinės kaltinti negalima, o L. Kleizos praleidžiamas laikas ant suolo gali būti susijęs ir su negalėjimu įsilieti į žaidimą.
Karjerą lemia ir genai
Pasak J. Petkevičiaus, dažniausiai į rinktinę atvykę krepšininkai skųsdavosi nugaros skausmais, tačiau masažuotojas pabrėžė, kad kai kurie krepšininkai tiesiog yra patvaresni ir gali ilgiau „tempti“.
„Nereikėtų pamiršti ir čiurnų, pėdų, kelių skausmų. Rimantas Kaukėnas anksčiau turėdavo daug bėdų su pėdom, tačiau dabar jis – vyresnis, todėl yra bėdų su keliais. Nepaisant to, jis juda į priekį ir žaidžia“, - kalbėjo J. Petkevičius.
R. Paulauskas pabrėžė, kad natūralus gyvenimo ritmas taip pat diktuoja sąlygas ir priverčia kai kuriuos profesionalius krepšininkus pasukti kitu karjeros keliu.
„Vieniems lemta ilgiau ir intensyviai žaisti, kitiems – tik trejus ar ketverius metus žibėti. Štai Arvydas Macijauskas buvo priverstas rinktis kitą kelią“, - apie dėl nugaros išvaržos 2010 metais karjerą baigusį „Žudiką kūdikio veidu“ kalbėjo R. Paulauskas.
Jam antrino ir R. Kurtinaitis, kuris priminė Arvydą Sabonį: „A. Macijauskui nenutiko taip, kad jis per daug žaidė ir sulūžo. Štai, Sabas po dviejų Achilo operacijų iki 40 metų žaidė. Aš karjerą baigiau būdamas 42 metų. Žinoma, man traumų nebuvo.“
Žaidėjo kūnas – prekė
Svarstydamas apie priežastis, lemiančias krepšininkų traumas, R. Paulauskas siūlė nepamiršti itin šiais laikais svarbaus faktoriaus – noro daugiau uždirbti.
„Sportininko kūnas yra verslo įrankis. Jeigu esi sveikas ir gali žaisti – turėsi darbą, o jeigu ne – gali būti atleistas. Kiekvienas krepšininkas, kuris skaičiuoja pinigus, turi įvertinti savo formą. Jis pasiskaičiuoja, kas nutiks, jeigu susižeis. Galbūt jam tada reikės imtis kitos veiklos? - teigė R. Paulauskas, kuris siūlė į krepšininko darbą žiūrėti kaip ir į kitą darbą, tačiau su trumpesniu laikotarpiu.
„Krepšininko karjera, palyginti, trumpa. Jeigu žmogus gyvena 70 metų, tai aukščiausiame lygyje jis praleidžia apie penkiolika metų. Tai – pakankamai mažas, tačiau labai įtemptas laiko tarpas. Be to, tai ir karjeros klausimas. Arba jis per tą laiką turi uždirbti tiek, kad galėtų pragyventi vėliau, arba turi galvoti apie kitą veiklą. Todėl labai svarbu, kaip produktyviai jis išnaudoja savo kūną“, - kalbėjo krepšinio teoretikas ir praktikas.
