Sek sporto naujienas socialiniame tinkle „Facebook“!
Donatas Motiejūnas, Jonas Valančiūnas ir NBA. Mindaugas Kuzminskas, Adas Juškevičius ir Lietuvos rinktinės perspektyvos Europos čempionate. Apie tai - antrojoje lrytas.lt išskirtinio interviu su R. Kurtinaičiu dalyje.
Neramu dėl žaidėjų traumų
- Lietuvos rinktinei Europos čempionate iškeltas tikslas patekti į pirmąjį penketuką. Kaip tai vertinate? Ir ar apskritai verta kelti tikslus?
- Pamenu, kai rinktinėje pradėjo dirbti Kęstutis Kemzūra, Lietuvos krepšinio federacija nekėlė rinktinei jokio tikslo. Nupirko bilietą į pasaulio čempionatą ir išvažiavo į Turkiją. Niekas nežinojo, ko tikėtis iš rinktinės - naujas treneris, nauji žaidėjai. Tai suteikė tam tikrą lengvumą ir rinktinė užėmė trečiąją vietą. Tada nežinojau, kaip tai vertinti, bet, pasirodo, tikslų nekėlimas buvo gerai.
Dabar vėl rinktinė bus nauja - senas-naujas treneris, kol kas nežinome, kas žais. Šis Europos čempionatas nebus toks svarbus, nes jame nekovos dėl vietos olimpiadoje. Aišku, pasaulio čempionatas yra gerai, bet jis neprilygsta olimpiadai.
Jei būsime šešti, tai jau bus blogai? O jei devinti? Ką tada daryti? Nutraukti J. Kazlausko ketverių metų kontraktą? Susidaro toks įspūdis, kad kažkas daroma nenumatant įvykių metams ar dvejiems į priekį. Todėl, mano nuomone, kelti tikslus yra pliusiuko dėjimas parodant, kad tu kažką darai.
Šią vasarą rinktinę reikia paleisti kaip žvalgą, pažiūrėti, kas bus. Aišku, mūsų žaidėjams papildomos motyvacijos nereikia, jiems ir taip bus garbė atstovauti rinktinei.
- P. Jankūno, L. Kleizos, M. Pociaus traumos - ar tai sunkios praėjusios vasaros aidas?
- Nemanau. Mes bandome būti protingi ir galvojame, kad jei praėjusią vasarą nebūčiau sužaidęs kelių rungtynių, tai šiemet nebūčiau su kamuoliu susidūręs piršto.
Daug ką lemia treniruotės.
Savo komandoje turime tokį kompiuterį, kuris parodo visas žaidėjo emocijas, fizines galimybes, treniruotumo rezervus. Pakeitėme šiek tiek treniruočių stilių su tai pačiais šlubais žaidėjais, kurie komandoje buvo ir praėjusį sezoną, todėl dabar pagal fizines galimybes ir sportinę formą atrodome žymiai geriau nei pernai. Tfu tfu tfu (pabeldžia į medį - red.).
O juk žaidėjai per tuos metus paseno. Na, gal ne paseno, bet tikrai nepajaunėjo. Be to, senos traumos juk likę - pas mus komandoje pusę žaidėjų operuotų. Negalime sakyti, kad pernai buvo labai įtemptas sezonas, laimėjome taurę ir sulūžome. Taip nėra. Yra atsitiktinumai, nepasisekimai.
L. Kleizos padėtis man kelia nerimą. Net nežinau, ką daryti. Žinau, kaip jis atsakingai ir profesionaliai atliko reabilitaciją. Žinau, kaip jis atsakingai į tai žiūri. Nors buvo kalbų, kad jis labai greitai atsigaus, pats Linas sakė, kad prireiks mažiausiai 8 mėnesių, kol pagis.
Aš puikiai pažįstu L. Kleizą – juk jis baigė mano krepšinio mokyklą. Tikrai nemanau, kad jis baigs karjerą kaip čia spaudoje rašo. Kokia pabaiga? Juk jis dar pačiame jėgų žydėjime.
- Bet A. Macijauskas taip pat anksti baigė karjerą, nes taip ir neišsigydė nugaros traumų.
- Taip, bet mes negalime sakyti, kad A. Macijauskas per daug žaidė, todėl sulūžo. Štai, Sabas po dviejų Achilo operacijų iki 40 metų žaidė. Aš karjerą baigiau būdamas 42 metų. Aišku, man traumų nebuvo, o ir mano krepšinis mažiau kontaktinis buvo.
Aišku, čia kaip kam duota. Dabar profesionalios metodikos daugiau, galimybių daugiau. Mano nuomone, yra du variantai - persitreniravimas ir per mažai treniravimosi. Jeigu ateisi po laisvų dienų, nebus įtampos, didelė galimybė gauti traumą.
Džiugina lietuviai NBA
- Kokį įspūdį palieka NBA debiutavusių lietuvių - Jono Valančiūno ir Donato Motiejūno - žaidimas?
- Smagu, kad Donatas pastaruoju metu gauna daugiau žaidimo minučių. Ir gauna kaip reikiant. Bet reikia turėti kantrybės.
Aš treniravau Joną - labai puikus vaikis. D. Motiejūną taip pat puikiai žinau. Taip, jie yra labai perspektyvūs ir geriausi jauni žaidėjai iš Lietuvos.
Bet pagalvokite, Lietuvoje gyvena trys milijonai žmonės, Žemėje - septyni milijardai. JAV susisiurbia visus geriausius iš tų septynių milijardų. Ir mums atrodo, kad jie iš karto turi tapti geriausiais. Taip nėra.
Gerai, kad D. Motiejūnas stengiasi, dirba, o C. Delfino stebisi, kad jis ten be poilsio sportuoja. Toks požiūris mane tenkina. Bet kai prasideda: „Kiek man duosit minučių?“, tai jau neprofesionalu.
Kai komandoje pasirašinėjame sutartis su jaunais, talentingais krepšininkais ir išgirstu klausimą: „Kiek aš minučių žaisiu?“, atsakau: „Gali iš karto palikti klubą. Ir nesvarbu, kad tu dabar Rusijoje esi geriausias 18-metis krepšininkas, eik, kur akys mato.“
Negalima net tokio klausimo kelti. Aš duodu galimybę žaisti elitiniame klube, o viskas priklauso nuo tavęs, ką tu pasiimsi. Galbūt tu žaisi 50 minučių, gal tu visai nežaisi ir išvysime tave.
Taip, Donatas - karštas vaikis, kaip ir mes buvome savu laiku. Kai esi tokio amžiaus, visada atrodo, kad esame geresni už kitus. Bet tai normalu. Juk būti tarp geriausių jau yra gerai, o toliau reikia darbo ir kantrybės. Tada viskas bus.
- Pagrindinis išbandymas - konkurencija NBA?
- Nereikia tikėtis, kad atvažiuos 20-metis vaikinas į NBA ir iš karto žais startiniame penkete po 40 minučių. Bet praėjo pusmetis ir Donatas jau tą beveik gauna. Aš galvojau, kad to nebus taip greitai. Juk kaip būna NBA - pirmus metus į tave net nežiūri, nes tu turi apsiprasti su aplinka, pašokti kokį šokį pristatyme ir suprasti, kas vyksta.
Antrus metus tu jau esi prie komandos, įsigijai draugų, prisijaukinai aplinką ir kažką darai. Trečias sezonas - tavo žaidimo metai, nes jau tiksliai žinai krepšinį, užkulisus. Tada jau sprendžiasi - arba tu žaidi, arba ne.
Kiek kitokia J. Valančiūno situacija - į jį dedama daug vilčių ir žiūrima labai teigiamai. Toronto lietuvių namų vadovas Gintas Stasiulevičius pasakojo, kad visas miestas žavisi J. Valančiūnu - jis matomas reklamose, televizijoje.
Savu laiku Sabą mes vadinome motininiu, nes jis buvo kaip bitė-motina, aplink kurią viskas sukasi. Su J. Valančiūnu šiuo metu panašiai viskas vyksta.
Beje, man patiko paskutinis D. Motiejūno interviu, kai jis pasakė: „Kas bus, kas nebus, rinktinėje būsiu“. Čia jau vyriška kalba. Su tokiu charakteriu jis tikrai pateks į rinktinę.
Simpatijos - M. Kuzminskui
- Kurie iš Lietuvos krepšininkų šį sezoną, jūsų nuomone, daro didžiausią pažangą?
- M. Kuzminskas labai patinka - jis vienas iš perspektyviausių. Jį dar treniravau „Sakaluose“, kai jis dar žaidė būdamas 18-metis. Plastiškas, aukštas, nors trūksta gynybos, individualiai labai įdomus vaikis. Dažnai aikštėje pats priima sprendimus.
Apskritai, lietuviai turi labai gerą savybę - jiems nereikia tiksliai visko sudėlioti, nes jie patys viską nusprendžia.
O M. Kuzminskas aikštėje priima labai teisingus sprendimus. Jam trūksta fizinės jėgos, bet nežinau, ar jam reikėtų spręsti šį klausimą, nes jis labai plastiškas, todėl pradėjęs dirbti su svarmenimis tą plastiškumą prarastų.
- Kaip ir visada, aktualiausia tema - Lietuvos rinktinės įžaidėjai. O pastaruoju metu daug pagyrimų sulaukia A. Juškevičius.
- Jau tada, kai aš treniravau Vilniaus „Lietuvos rytą“, man jis, jaunas „Žalgirio“ krepšininkas, patiko. Pasirodęs aikštėje žaisdavo labai drąsiai, būdavo įžūlus gerąja to žodžio prasme - iš karto čiumpa ir meta. Metimas jo neblogas, nors rungtynėse su „Lietuvos rytu“ nelabai pataikydavo.
Man patinka jo charakteris, nes nepaiso autoritetų, yra greitas, turi gerą prasiveržimą, metimą, „Prienuose“ buvo tikras lyderis, nors ten kitas žaidimas nei propaguoja aukščiausio lygio komandos.
Man patinka, kaip jis žaidžia šį sezoną. Aš galvojau, kad jį iki Chimkų kaip nors.. Jis man papuolęs į akiratį.
Bet negaliu pasakyti apie jį visko, kol dar „nepačiupinėjau“. O įžaidėjas - labai svarbi pozicija, nes jis sutvarko visų kitų krepšininkų nemokėjimą žaisti krepšinį. Jis turi tai kompensuoti ir galvoti už kitus. Čia arba duota arba neduota.
