Sek sporto naujienas socialiniame tinkle „Facebook“!
„Komanda turi daugiau nei reikia talento puolime, kad nugalėtų bet kurią komandą. Tačiau pirmiausia turi būti geras gynyboje“, - kalbėjo vokietis.
Darių Maskoliūną pakeitęs D. Bauermannas po treniruotės kalbėjo apie pirmuosius įspūdžius iš „Lietuvos ryto“ stovyklos, ekipos perspektyvas, jaunimo požiūrį į darbą, Vokietijos legendą Dirką Nowitzki, sirgalius ir atleidimo iš Miuncheno „Bayern“ klubo priežastis.
- Kokie įspūdžiai po pirmųjų treniruočių? - žurnalistai paklausė D. Bauermanno.
- Pirmoji treniruotė vyko trečiadienį vakare, tačiau ji buvo trumpa. Tiesiog norėjau pasikalbėti su komanda, pajusti ją. Esu matęs daug vaizdo įrašų, tačiau tai nėra tas pats. Žiūrėti į ekipą per kompiuterį ir pamatyti, pabendrauti gyvai – visiškai skirtingi dalykai.
Man buvo svarbu pasikalbėti su komanda, pabendrauti su žaidėjais individualiai.
Ketvirtadienio rytą turėjome pirmąją rimtą treniruotę. Tai buvo gynybinio pobūdžio treniruotė, tačiau padirbėjome ties žaidimu du prieš du.
Man patiko, tai ką pamačiau. „Lietuvos rytas“ - klubas, su neįtikėtinomis tradicijomis, puikia istorija. Sunku pasakyti, kaip didžiuojuosi, kad esu „Lietuvos ryto“ treneris. Manau, kad krepšininkai tai supranta.
Šįryt dirbome rimtai ir komandai reikės taip dirbti nuolatos, kad tobulėtų.
- Daug laiko neturite, tačiau ką galite įnešti į komandą?
- Sutinku, kad jau visai vėlus sezono metas. Aš noriu krepšininkams pateikti pavyzdį. Tai galiu padaryti kiekvieną dieną sunkiai dirbdamas, aistringai imdamasis darbo, į viską žiūrėdamas pozityviai.
Mes sunkiai dirbsime kiekvieną treniruotę ir mėginsime tapti geriausiai besiginančia komanda Europoje. Jeigu mums pavyks pasiekti šį tikslą, tuomet imsimės puolimo. Komanda turi daugiau nei reikia talento puolime, kad nugalėtų bet kurią komandą. Tačiau pirmiausia turi būti geras gynyboje.
Ties tuo mes ir dirbsime.
Jeigu man pavyks į ekipą įnešti aistros darbui, tvirtos valios ir noro laimėti, o ekipa patobulės gynyboje – būsime labai stiprūs varžovai.
- Agresyvi ir intensyvi gynyba ilgą laiką buvo „Lietuvos ryto“ komandos bruožas, tačiau pastarieji du treneriai nesugebėjo sukoncentruoti ekipos į tokį žaidimą. Kaip manote, kokios buvo problemos?
- Treneriams sunkiau dirbti sulig kiekviena karta. Jauni žaidėjai nori tik atakuoti, pelnyti taškus. Jie turi išmokti, kad svarbiausi dalykai – pergalės ir komanda. Norint laimėti, turi žaisti kartu ir demonstruoti gerą gynybą.
Darosi sunkiau ir sunkiau su kiekviena karta, tačiau mes, treneriai, turime priversti krepšininkus pasitikėti mūsų sistema.
Tikiuosi, kad „Lietuvos ryto“ krepšininkai kartu žais gerai. Mėginsime iš gynybos greitai pereidinėti į puolimą, tačiau turime gerai gintis.
Tikiuosi, kad mums tai pavyks. Žaidėjai nori geriau gintis.
- Kas bus sunkiau – šiemet laimėti Lietuvos čempionatą ar su Lenkijos rinktine triumfuoti Europos krepšinio čempionate?
- Dabar visi darbai vyksta aplink „Lietuvos rytą“. Nenoriu nieko lyginti. Dabar siekiu, kad „Lietuvos ryto“ ekipa kiekvieną dieną gerėtų.
Savaime aišku, kad mūsų tikslas – laimėti čempionatą. Jeigu pavyktų tai pasiekti, būtų nuostabu. Tačiau dabar viskas sukasi apie kasdienį sunkų darbą ir tobulėjimą sulig kiekviena treniruote.
- Kaip ilgai tikitės būti Lietuvoje?
- Tikiuosi, kad iki tos dienos, kai mirsiu. Ir tikiuosi, kad tai nenutiks rytoj. Aš visada maniau, kad gerai, jeigu klubas atnaujina ekipą krepšininkais ir žaidėjais. Vokietijos rinktinę treniravau aštuonerius metus. Lėverkuzene dirbau devynerius. Bamberge taip pat praleidau daug laiko. Todėl man svarbu nulieti ilgalaikės sėkmės pamatus. Ir jeigu tai pavyks, aš galėsiu čia pasilikti.
- Esate ir Lenkijos rinktinės treneris, ir „Lietuvos ryto“ strategas. Ar nėra sudėtinga suderinti abu šiuos darbus?
- Daug aukščiausio lygio trenerių Europoje dirba ir su klubais, ir su rinktinėmis. Po paskutinio mano darbo praėjo šeši mėnesiai, todėl jau atėjo laikas eiti į darbą ir daryti tai, ką labiausiai mėgstu – treniruoti.
- Ne kartą buvo kalbėta apie sudėtingą kai kurių Lietuvos klubų finansinę situacija. Nebijojote rizikuoti?
- Nemanau, kad kaip treneris turiu kažko bijoti. Aš tikiu klubo prezidentu ir pačiu klubu. Manau, kad finansinė situacija bus gera.
Situacija sunki visoje Europoje. Aš džiaugiuosi, kad dabar nedirbu Kipre.
- Treneri, kaip manote, kuo skiriasi vadovavimas Vokietijos ir Lietuvos komandoms?
- Prieš Lietuvos komandas esu žaidęs ne kartą. Jaučiu pagarbą šiai šaliai ir jos krepšiniui. Trijų milijonų gyventojų šalis dešimt kartų daugiau išaugino aukščiausio lygio Europos ar NBA žaidėjų nei Vokietija, turinti 85 milijonus gyventojų. Tai nuostabu.
Vokietijoje Lietuvą vadiname pasaulio krepšinio sostine. Čia krepšinis yra sportas numeris 1. Niekas nėra nudirbęs tokio darbo, kaip lietuviai. Tai verta pagarbos.
Tačiau krepšinis išlieka krepšiniu. Ar tu dirbi Eurolygoje, ar vietiniame čempionate, nėra skirtumo. Turi visada gerai žaisti gynyboje. Turi susikurti progų lengviems taškams. Turime būti kartu.
- Kokie jūsų pirmieji tikslai „Lietuvos ryto“ klube?
- Savaime aišku, kad pirmiausia norime laimėti Jungtinės lygos rungtynes sekmadienį. Tikiuosi, kad sirgaliai ateis ir palaikys komandą. Tai mums būtų puiki pergalė, galinti padėti patekti į kitą etapą.
Turime susikoncentruoti ties vienu maču. Lietuvoje kiekviena komanda tave gali nugalėti bet kada, nes čia visi gali įmesti. Būtent dėl to, turi galvoti apie vieną mačą. Svarbiausia, kad pasiektume piką atkrintamajame etape. Juk „Žalgirį“ galime sutikti ir pusfinalyje. Nemanau, kad taip bus, tačiau taip gali nutikti.
Todėl tikiuosi, kad tuo metu demonstruosime geriausią žaidimą.
- Ar „Lietuvos ryto“ klube norėtumėte likti net ir tuo atveju, jeigu ekipa nežais Eurolygoje?
- Žinoma. Mūsų tikslas – žaisti Eurolygoje, tačiau Europos taurė – irgi puikus turnyras. Eurolyga – lyg Kalėdos. Šis čempionatas – nuostabus ir tu nori jame dalyvauti.
- Ar esate tvirtai pasirengęs žengti į Eurolygą?
- Aš Eurolygoje praleidau devynis sezonus. Septynis – su Lėverkuzeno komanda, o du su Bambergo „Brose“. Nemanau, kad yra labai daug trenerių, kurie tiek laiko čia dirbo. Turiu patirties ir olimpiadoje, ir tarptautiniuose krepšinio čempionatuose, todėl aš turiu daugiau nei reikia patirties, tarptautiniame lygyje.
- Pusę metų nedirbote su jokiu klubu. Kodėl?
- Nenorėjau skubėti. Norėjau apgalvoti. Buvo pasiūlymų, tačiau nemaniau, kad jie buvo tinkami. „Lietuvos ryto“ pasiūlymas – puiki proga dirbti Lietuvoje, kur yra gilios krepšinio tradicijos.
- Vokietijos spaudoje buvo rašoma, kad Miuncheno „Bayern“ klubas jus atleido dėl to, kad nesugebėjote įvesti drausmės. Tačiau esate žinomas, kaip drausmingas treneris...
- Tokiose situacijose žmonės kalba, nes jie turi kažką pasakyti. Visa tai – visiškas melas. Komandoje buvo asmeninių problemų. Tarp ekipos prezidento ir vadybininko vyko kova ir jie priėmė sprendimą – atleido mane. Tačiau tai nebuvo dėl to, kad komanda būtų prastos formos ar joje trūktų drausmės.
Tačiau visa tai – praeityje. Visiškai dėl to nesinervinu. Esu Lietuvoje ir man tai patinka.
- Esate dirbęs su Vokietijos legenda ir „Dallas Mavericks“ lyderiu Dirku Nowitzki. Kaip jis paveikė jūsų karjerą?
- Treneriui visuomet gerai, jeigu jis turi progą dirbti su puikiu krepšininku. Tačiau turime suprasti, kad negali vienas žmogus laimėti Europos čempionato sidabro, kaip tai padarė Vokietijos rinktinė 2005-iais. Viską lemia komandinis darbas. Tačiau tai buvo didžiulis iššūkis ir darbas su juo – didžiulė patirtis.
Dirkas – nuostabus krepšininkas ir didis žmogus. Jis neįtikėtinai daug ir sunkiai dirba.
Štai ką turi suvokti jauni žaidėjai – kai treniruotė baigiasi – tu neini namo. Turi likti ilgiau ir dirbti. Dirkas tai darydavo nuolat. Po treniruotės jis pasilikdavo dar valandai ir gerindavo metimo techniką. Laisvomis dienomis taip pat ateidavo į salę.
Jis į komandą įneša didžiulį ryžtą laimėti ir gerą požiūrį į darbą. Dirkas nori laimėti kiekvieną kovą, kiekvieną kamuolį, kiekvieną mačą.
- Kaip manote, ar D. Nowitzki karjera rinktinėje – galutinai baigta?
- Niekada negali žinoti. Jis myli krepšinį. Aš matau jį dar žaidžiantį Vokietijoje, tačiau labai mažai šansų, kad taip nutiks.
- Ką žinote apie Lietuvos krepšinio sirgalius?
- Tikiuosi, kad jie sekmadienį ateis ir palaikys mūsų komandą. Kai 2011-aisiais Vokietijos rinktinė čia žaidė su Lietuvos rinktine ir visi žmonės atsistojo sugiedoti „Tautišką giesmę“, buvo neįtikėtina. Man kūnu nubėgo šiurpuliukai.
Namų aikštės pranašumas – labai svarbus aspektas. Kuo daugiau arenoje yra žmonių, tuo tas pranašumas didesnis. Komanda tai vertintų ir pasistengtų, kad visi sugrįžtų ir kitąkart.
- Prieš Lietuvos rinktinę ir klubus žaidėte dešimt kartų ir dauguma mačų baigėsi liūdnomis pergalėmis. Ar Lietuva jums atneša nesėkmes?
- Ne. Tiesiog ekipos būdavo geresnės. Tai nesusiję su sėkme. Aš netikiu sėkme ir panašiais dalykais. Aš tikiu sunkiu darbu. Sakoma: „Kuo sunkiau dirbsi, tuo labiau seksis“. Tuo ir remiuosi. Be to, pamenu, kad kovodami dėl vietos į Eurolygos „Top 16“ etapą Kaune pralaimėjome, tačiau Kaune pralaimėjo ir kita komanda, todėl mes gavome kelialapį. Todėl Lietuvą prisimenu ir iš gerosios pusės.
