Sek sporto naujienas socialiniame tinkle „Facebook“!
Šią savaitę „Žalgirio“ veterano ir klubo keliai išsiskyrė. Atvirame pokalbyje 59-erių krepšinio specialistas papasakojo apie šio sezono komandos formavimą, lemiamą sprendimą į Kauno „Žalgirį“ pakviesti strategą ispaną Joaną Plazą ir apie, matyt, amžiną principinę kovą su Vilniaus „Lietuvos rytu“.
Dėl J. Plazos - ilgos derybos
- Prieš porą savaičių pasikeitė Kauno „Žalgirio“ generalinis direktorius - juo tapo Paulius Motiejūnas. Ar teko su juo bendrauti dėl jūsų perspektyvų klube, galbūt siūlė tęsti darbus? - lrytas.lt paklausė V. Masalskio.
- Ne, nebuvo tokių kalbų. Supratau, kad atėjo nauja valdyba, nauji žmonės. Jie turi savo viziją. Abipusiu susitarimu nutraukėme mano sutartį.
- Kaip vertinate savo vaidmenį pastaraisiais metais Kauno „Žalgiryje“?
- Metai buvo gana sudėtingi, nes visų pirma anksčiau neteko dirbti panašaus pobūdžio darbo, užimti klubo sporto direktoriaus vietą. Juk daugiau nei 20 metų buvau krepšinio treneris.
Kol įsivažiavau, kol supratau to darbo esmę, praėjo kažkiek laiko. Dariau klaidų, šį sezoną iš jų jau pasimokiau, pavyko kai kuriuose klausimuose dėl komplektacijos savo požiūriu įtikinti Vladimirą Romanovą ir stipriai prisidėjau prie šios komandos sudėties.
- Ar nesuklystume sakydami, kad būtent tokios sudėties „Žalgiris“ yra jūsų nuopelnas?
- Reikėjo daug laiko, kad įrodyčiau V. Romanovui, jog Joanas Plaza yra pats geriausias treneris Kauno komandai. Vargau du mėnesius, kol pagaliau priėmėme šį sprendimą.
Aišku, savininkas visada deda galutinį tašką.
Mano darbas – įtikinti vadovą, kad vienas ar kitas pasirinkimas klubui yra geriausias sprendimas. Į komandą pakviečiau Rimantą Kaukėną, brolius Lavrinovičius, buvo pratęsta sutartis su Marko Popovičiumi, Pauliumi Jankūnu, Adu Juškevičiumi, Vytautu Lipkevičiumi.
Ypač daug laiko tartasi su J. Plaza dėl Ibrahimo Jaabero. Aš teigiau, kad šis krepšininkas mums puikiai tiktų, treneris šį žaidėją buvo kiek primiršęs. Tačiau strategas netrukus pritarė mano nuomonei ir pradėjome derybas su krepšininku. Pamenu, dieną naktį dirbau, kol pavyko pakviesti jį į Kauno „Žalgirį“.
Tremmelas Dardenas – trenerio pasirinkimas.
- Kaip pavyko J. Plazą prisikalbinti ir pasikviesti į Kauno „Žalgirį“?
- Aleksandras Trifunovičius po praėjusio sezono tikėjosi pratęsti sutartį ir toliau treniruoti komandą. Kalbėjomės su juo dėl kontrakto pratęsimo.
Tačiau aš žinojau kai kurias Vladimiro savybes, žinojau, kaip jis nori, kad ta komanda žaistų. Principai, apie kuriuos jis kalbėjo, yra teisingi. Negali rungtynėse žaisti 6-7 krepšininkai.
Turi būti didelė rotacija, apie 10 žaidėjų turi rungtyniauti. Atlikau 2 metų J. Plazos didžiulę darbo analizę. Jo vidurkis toks: 4 žaidėjai žaisdavo po 24-26 minutes. Kiti 6 krepšininkai rungtyniaudavo po 16-19 minučių. 11-tas žaidėjas, priklausomai nuo rezultato aikštėje, praleisdavo po 6 minutes, dvyliktas krepšininkas – 2-3 minutes.
Taigi, šis strategas tiko mūsų koncepcijai: naudojo didelę rotaciją, o tai reiškė, kad komanda aktyviai gynėsi.
Savininkas paprašė jį pakviesti į Lietuvą. Jis atvyko, kalbėjomės su juo, buvo daug diskusijų.
Galutinį sprendimą priėmė V. Romanovas ir jis Barselonoje susitarė su krepšinio specialistu. Žinoma, prieš tai buvo daug pokalbių telefonu, tačiau 10 minučių prieš sutarties pasirašymą buvo svarbiausios ir esminės, bent jau man taip pasakojo.
- Su J. Plaza sutartis sudaryta tik šiam sezonui?
- Taip, iki šio sezono pabaigos. Nežinau, kaip bus toliau, čia jau spręsiu nebe aš.
T. Dardenas - pigesnis už J. Mačiulį
- Ar prieš sezoną turėjote tam tikras nustatytas biudžeto „lubas“ žaidėjų atlyginimams?
- Mano darbas buvo siūlyti žaidėjus. Kaip jau susitardavo V. Romanovas su jais - to aš nežinau. Finansinius dalykus nuspręsdavo savininkas. Tikslių algų dydžių nežinojau, numaniau tam tikras sumas, kriterijus, kiek tam tikri žaidėjai gali kainuoti.
Tačiau paskutinį sprendimą dėl algų priimdavau ne aš.
Pasisekė su T. Dardenu - jis dukart pigesnis nei Jonas Mačiulis, nors buvome ir jį pasikvietę, kalbėjomės su juo.
Jei reikėtų išskirti šiemet žaidėją, padariusį didžiausią įspūdį kaip treneriui, įvardinčiau J. Mačiulį.
Po tokios traumos iškart žaisti pirmą sezoną tokiu lygiu - kažkas fenomenalaus, man šokas. Anksčiau tuo nebūčiau patikėjęs, dabar žinau, kad įmanoma. Žinoma, Atėnų klube Jonas turi puikius pagalbininkus, tai taip pat svarbu.
- Kodėl nepavyko susitarti su J. Mačiuliu? Viską lėmė pinigai?
- Nenoriu aštrinti šios situacijos, J. Mačiulis man yra kažkada pasakęs, kad aš esu kaltas, tačiau viskas yra kitaip. Iš esmės, galima teigti, kad tai lėmė finansiniai aspektai.
Darbo dairosi ir užsienyje
- Kokie jūsų ateities planai?
- Aš 20 metų buvau treneris. Teko pasisemti patirties tiek iš J. Plazos, tiek iš A. Trifunovičiaus, tiek ir iš graiko Iliaso Zouroso. Man kaip treneriui, tai neįkainojama vertybė.
Manau, mano žinios nesumenko. Atvirkščiai, sužinojau tokių dalykų, kokių nežinojau dvidešimt metų. Toje srityje aš paaugau.
Galbūt praktika vadovaujant komandai per pastaruosius dvejus metus nebuvo aktyvi, tačiau teorines žinias tikrai papildžiau. Pirmiausia, norėčiau grįžti treniruoti ir žinias, gautas iš skirtingų „Žalgirio“ trenerių, pritaikyti praktiškai.
- Kurią komandą norėtumėte treniruoti?
- Manau, kad šias žinias norėčiau pritaikyti aukštesnio meistriškumo komandoje. Žiūrėsiu, galbūt liksiu Lietuvoje, galbūt išvyksiu į užsienį. Prioritetas būtų Lietuva ir LKL čempionatas. Tačiau apie tai galvoti yra anksti, nes visos komandos turi trenerius, čempionatas dar nesibaigė. Be birželio mėnesio nemanau, kad kas nors ieškos trenerio ir nemanau, kad vertėtų pačiam rodyti iniciatyvą.
- Ką planuojate veikti iki birželio mėnesio?
- Balandžio ir gegužės mėnesį stebėsiu rungtynes, ypač „Žalgirio“. Tai yra mano mylimiausia komanda, tokia buvo ir bus.
Prieš trejus metus su studentais dalyvavome universiadoje, laimėjome trečią vietą. Turime kvietimą birželio 1-15 dienomis atvykti į Meksiką, tai turbūt ir bus pirmasis mano kaip trenerio „krikštas“ po ilgos pertraukos.
Komanda jau beveik suformuota.
Pralaimėjimai liūdina
- Ar nenustebino paskutiniai du „Žalgirio“ pralaimėjimai?
- Labiausiai nuliūdino nesėkmė mače su ALBA. Tai beviltiškos rungtynės, turbūt šio sezono pati beviltiškiausia nesėkmė. Nebuvau šalia, nežinau vidinės komandos situacijos. Šiose rungtynėse „Žalgiris“ atrodė tarsi būtų pakeistas. Juk buvome įpratę matyti visai kitokią ekipą.
„Neptūnas“ pasiekė istorinę pergalę, treneriui Kaziui Maksvyčiui tai taip pat didelis laimėjimas. Daug ką lėmė nusiteikimas. Tos visos bėdos klube žaidėjams atsiliepia, jie tampa nervingesni.
Nors jie eidami į aikštę stengiasi tuos dalykus užmiršti, viduje vis vien kaupiasi įtampa. Komanda yra tam tikroje žaidimo duobėje. Visas sezonas buvo geras. Manau, gerai, kad žaidimo krizė atėjo dabar, o ne per lemiamus LKL finalo mačus.
Žvelgiant paprastai, šios rungtynės nieko labai svarbaus nelėmė. Esmė laimėti LKL, Jungtinėje lygoje pasiekti ketvertuką - tai pagrindiniai tikslai.
Visuomet sakau, kad sezono pabaigoje skaičiuojami trofėjai, o tai, kas pralaimima sezono eigoje, užsimiršta ir yra nereikšminga.
- LKL sezone beliko keli mačai, kokį pirmo ketvertuko išsidėstymą prognozuotumėte jūs?
- Būkime teisingi. Finale turi žaisti Kauno „Žalgiris“ ir „Lietuvos rytas“. Taip kalbu žvelgdamas į komandų komplektaciją. Manau, sostinės klubas, pakeitęs trenerį, norės „įkąsti“ „Žalgiriui“. Jiems kito kelio į Eurolygą nėra.
- Kokie jausmai palikus „Žalgirį“?
- Dvejopi jausmai. Truputį ir skauda širdį, taip pat ir tam tikras džiaugsmas, nes komanda šiemet pakankamai gerai žaidė - prie to prisidėjau ir aš.
Liūdesys apima dėl vieno dalyko: nebūsiu nusifotografavęs su šia komanda bendroje nuotraukoje.
Kažkaip iki šiol to neakcentavau, buvo progų prieš sezoną darant bendras nuotraukas. Galvojau, bus dar tų galimybių, be to, aš nesu karjeros žmogus.
Dabar norėčiau turėti atminimui bendrą nuotrauką su šia ekipa.
Toks gyvenimas. Dabar likau šalia.
Tiki, kad komanda bus išsaugota
- Kokią „Žalgirio“ viziją piešiate jūs? Ar Pauliaus Motiejūno vedamas klubas išbris iš skolų liūno?
- Manau, Paulius yra geras vadybininkas, žinantis visą virtuvę, turi patirtį šioje srityje. Taip pat, šalia jo draugai, galintys padėti - pirmiausia tai Lietuvos krepšinio federacijos prezidentas Arvydas Sabonis. Tikiu, kad „Žalgiris“ niekada neišnyks, niekas neprivers galvoti, kad komandos nebus. Ji gali būti silpnesnė, bet ji liks.
Prisimenant paskutinį Sovietų Sąjungos dešimtmetį ir Lietuvą, visa šalies politika rėmėsi į Kauno „Žalgirį“.
Nežinau su kuo reikėtų palyginti netektį, jei išnyktų pasipriešinimo sovietinei santvarkai simbolis – Kauno „Žalgiris“. Netektis prilygtų turbūt dviejų kojų nupjovimui.
- Turbūt ne visam gyvenimui atsisveikinate su „Žalgiriu“, galbūt galvoje yra nedidelė viltis, kad kada nors grįšite?
- Žinote, tokių dalykų nesuplanuosi. Yra posakis: žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Gali vieną galvoti, o gyvenimas suteiks kitas, netikėtas galimybes. Aišku, man labai pasisekė, kad dvi savaites buvau Kauno „Žalgirio“ treneriu, kai atleido graiką I. Zourosą ir ieškojo naujo.
Aš tik už tai, kad „Žalgiriui“ būtų kuo geriau, kad laimėtų kuo daugiau pergalių. Kuo galėsiu, tuo padėsiu klubui.
Paulius Jankūnas žino, ką aš sakydavau rūbinėje, kai „Žalgiris“ žaisdavo su „Lietuvos rytu“. Nuo Vilniaus „Statybos“ laikų, tai priešas iš sostinės „numeris vienas“. Sakydavau: galite bet kam pralaimėti, tačiau tik ne „Lietuvos rytui“.
Ir dabar žaidžiu „Žalgirio“ veteranų komandoje ir tą priešpriešą Vilniui jaučiu - tai įaugę į kraują. Kai žengiu į aikštę rungtynėms su Vilniaus komanda, atrodo, viskas persisuka viduje, vėl nauja žūtbūtinė kova prieš sostinę.
Visos kitos komandos – Šiaulių, Klaipėdos, Panevėžio – nekelia tokių asociacijų, o priešprieša Vilniui atsirado dar nuo senų „Statybos“ laikų.
Tačiau esu už sveiką konkurenciją tarp šių klubų. Džiaugiuosi, kad ir „Lietuvos rytas“ stiprus. Nesu tas šimtaprocentinis sirgalius, kuris aklai palaiko „Žalgirį“. Rungtynes žiūriu trenerio akimis, galvoje analizuoju derinius, pastebiu trenerio, žaidėjų veiksmus.
