Nors krepšinis iš Lietuvos niekur nebuvo prapuolęs, ambicingas šūkis simbolizavo visiškai naują šio žaidimo raidos etapą.
Tuo metu LKL įkūrimas buvo tarsi gaivaus vėjo gūsis, išjudinęs atkūrus Lietuvos nepriklausomybę merdėjusias nacionalines varžybas. Šiandien svarbiausia Lietuvos lyga mini 20 metų jubiliejų – LKL buvo įsteigta 1993 metų balandžio 22 dieną.
Idėja kilo chaose
Pasididžiavimas matant Lietuvos krepšininkus vėl vilkinčius savo šalies rinktinės aprangą ir nepamatuojamas džiaugsmas Lietuvos nacionalinei komandai iškovojus Barselonos olimpinių žaidynių bronzos medalius.
Prieš 20 metų tai buvo svarbiausi kiekvienam lietuviui krepšinio sukelti jausmai.
Tačiau kartu tai buvo tik gražus fasadas, paslėpęs daugeliui paprastų žmonių nematomus Lietuvos krepšinio patiriamus rūpesčius ir sunkumus.
Iš tikrųjų kasdienio sporto mėgėjų sąlyčio su didžiuoju krepšiniu tuomet visai nebuvo. Aistruoliai tik retsykiais galėjo džiaugtis rinktinės varžybomis ar pavienėmis klubų rungtynėmis Europos turnyruose, o svarbiausia krepšinio piramidės pakopa – nacionalinės pirmenybės – Lietuvoje buvo labai silpna.
XX amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje Lietuvos krepšinio čempionate įsivyravo visiškas chaosas. Varžybas rengusios Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) sugalvota, bet kasmet keičiama daugiapakopė sistema buvo sunkiai suprantama ir sporto mėgėjams, ir klubams, ir, ko gero, net patiems organizatoriams, todėl negalėjo privilioti į krepšinį nei žiūrovų, nei rėmėjų.
Tai nebuvo vienintelė bėda. Nacionalinių pirmenybių rungtynės dažnai vykdavo aistruoliams nepatogiu metu, jų beveik nerodė televizija. Net ir laikraščiuose apie Lietuvos čempionatą buvo pranešama vos viena kita eilute.
Klubų struktūra taip pat buvo labai primityvi. Net dauguma šalies aukščiausiojoje lygoje žaidusių klubų nesudarinėjo su krepšininkais ir treneriais sutarčių, o toliau į priekį buvo pažengę nebent Kauno „Žalgiris” ir Kauno „Atletas”.
Kai kuriuos klubus net ir klubais buvo sunku pavadinti. Tai tebuvo iš žaidėjų ir trenerio sudarytos komandos, neturinčios nei vadybininkų, nei gydytojų, nei kitokio personalo.
Permainų poreikis didėjo
Kad LKF nėra pajėgi tinkamai rengti nacionalinių pirmenybių, stipriausi šalies klubai galutinai įsitikino 1992–1993 m. sezoną.
Varžybų rengėjai sukūrė tokią painią varžybų sistemą, kad 4 stipriausios komandos beveik 3 mėnesius nežaidė nė vienų Lietuvos čempionato rungtynių.
„Žalgiris” ir „Atletas” varžybų alkį dar galėjo bent šiek tiek numalšinti „Profbasket” turnyre, kuriame dalyvavo buvusios SSRS komandos. Kauno „Drobė” ir Vilniaus „Statyba” tuos tris mėnesius tenkinosi tik atsitiktinėmis draugiškomis rungtynėmis.
Užtat klubų vadovai turėjo užtektinai laiko apmąstyti, kas šalies krepšinyje daroma neteisingai ir ką būtina pakeisti. Taip buvo subrandinta naujos savarankiškos organizacijos idėja. Ši organizacija turėjo suvienyti klubus, pastumti į šalį LKF ir perimti nacionalinių pirmenybių rengimą į savo rankas.
Susivienijo aštuoni steigėjai
Sumanymas virto tikrove 1993 metų balandžio 22-ąją, kai į Vilniaus „Šarūno” viešbutį susirinkę Lietuvos klubų ir Š. Marčiulionio krepšinio fondo atstovai įkūrė Lietuvos krepšinio asociaciją (LKA).
Jos steigėjai buvo aštuoni stipriausi Lietuvos klubai: „Žalgiris”, „Atletas”, „Drobė”, „Statyba”, Plungės „Olimpas”, „Šilutė”, Panevėžio „Lietkabelis” ir Klaipėdos „Neptūnas” (taip šie klubai išsirikiavo 1993 metų Lietuvos čempionato galutinėje lentelėje).
Pavasario pabaigoje Lietuvos krepšinio asociacija dėl teisinių niuansų buvo pervadinta Lietuvos krepšinio lyga, prie 8 steigėjų prisidėjo dar du klubai – Kauno „Lavera” ir Kauno NECA.
1993 metų birželio 2 dieną LKL įstatai buvo įregistruoti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijoje.
„Lietuvos krepšinio lyga išsikėlė tikslą sukurti mūsų šalyje profesionalių krepšinio klubų lygą, kurioje žaistų pajėgiausios komandos. Jų turėjo būti nedaug, bet stiprių ir finansiškai nepriklausomų. Taip žengtas pirmasis žingsnis atskiriant kokybę nuo kiekybės, – pagrindinius lygos tikslus nurodė pirmasis LKL direktorato vadovas Juozas Jankauskas. – Tai tik pradžia, mėginimas įgyvendinti visiškai naują mūsų sporte sistemą, kuri Vakarų pasaulyje sėkmingai egzistuoja jau daugelį metų.”
Pavyzdžiu laikė NBA
Mačiusiems tik naujos sporto organizacijos išorę galbūt atrodė, kad kurti LKL yra paprastas darbas: susirinko klubų atstovai, pervadino Lietuvos aukščiausiąją lygą kitu pavadinimu ir galima žaisti.
Tačiau iš tikrųjų tai buvo revoliucinė permaina, kuriai įgyvendinti reikėjo ir pastangų, ir žinių. O žmonių, bent paviršutiniškai žinojusių, kaip veikia profesionalų sporto lygų mechanizmas, Lietuvoje tuo metu buvo labai nedaug.
LKL steigėjams ypač pravertė pirmojo į Šiaurės Amerikos Nacionalinę krepšinio asociaciją (NBA) patekusio lietuvio Šarūno Marčiulionio užatlantėje įgyta patirtis. Nuo 1989 metų JAV gyvenęs lietuvis ne tik žaidė NBA komandose, bet ir domėjosi lygos organizaciniais klausimais, jos vadyba, rinkodara.
Pats vis dar rungtyniaudamas NBA lygoje ir didžiąją dalį laiko praleisdamas toli nuo gimtinės Š.Marčiulionis negalėjo tiesiogiai dalyvauti pertvarkant Lietuvos krepšinį. Tačiau jis nuolat rūpinosi naujos organizacijos kūrimo reikalais, patarinėjo LKL steigėjams, atsiuntė metodinės medžiagos.
LKL kūrėjai stengėsi perimti geriausią Šiaurės Amerikos profesionalų lygos patirtį, bet kartais perlenkdavo lazdą. Kai kuriuos dalykus bandyta perkelti pernelyg mechaniškai, neatsižvelgiant į Lietuvos (ar net visos Europos) sporto ypatumus.
Prie lygos kūrimo daug prisidėjęs Š. Marčiulionis buvo išrinktas pirmuoju LKL prezidentu. Lygos generaliniu direktoriumi tapo Š.Marčiulionio fondo įgaliotinis, artimas NBA krepšininko bendražygis Algimantas Ližaitis.
Naujovėms statė kliūtis
Vos pradėjusi veiklą LKL susidūrė su stipriu LKF pasipriešinimu. Federacijai tuo metu vadovavo seno sukirpimo žmonės, kelis dešimtmečius dirbę sovietinėje sistemoje ir prieštaravę bet kokioms naujovėms.
Nors buvo akivaizdu, kad patys tinkamai surengti nacionalinių pirmenybių nesugeba, federacijos vadovai stengėsi išsaugoti absoliučią valdžią ir nenorėjo perduoti kitiems nė mažiausių įgaliojimų.
Seniesiems sporto valdininkams buvo sunku suprasti, kad panašus modelis veikia daugelyje Vakarų Europos valstybių ir kad mūsų šalies krepšinio varžybų sistemą anksčiau ar vėliau taip pat turės sudrebinti permainos.
„Darbo visiems pakanka. Mes nesikėsiname į federacijos reikalus, sudarysime su ja bendradarbiavimo sutartį, parengsime tokį tvarkaraštį, kad būtų langų rinktinės, klubų draugiškoms ir oficialioms varžyboms, – aiškino gegužės pabaigoje į Lietuvą grįžęs Š. Marčiulionis. – Manau, kad federacija turėtų džiaugtis, jog dalį rūpesčių – rengti stipriausių Lietuvos klubų varžybas – pasiėmė lyga.”
LKL ryžtingai įsiveržus į šalies krepšinio varžybų struktūrą, LKF vadovams netrukus teko pripažinti, kad prieš vėją nepapūsi.
„Nemanau, kad LKL įkūrimas gali nulemti ką nors bloga mūsų krepšiniui. Kitų šalių federacijose irgi yra tokių padalinių – įsikūrusios teisėjų, trenerių asociacijos, lygos, varžybų rengimo padaliniai. Svarbu, kad tarp LKF ir LKL įsivyrautų geri santykiai”, – 1993-iųjų birželį kalbėjo LKF prezidentas Stanislovas Stonkus.
LKF turėjo nusileisti
Vis dėlto taikos sutartis buvo sudaryta dar negreitai. Aršiausiai dvi krepšinio institucijos susikirto dėl to, jog LKL paskelbė būsianti uždara lyga ir atsisakė priimti naujus klubus.
LKF reikalavo, kad į LKL patektų dvi stipriausios antrosios Lietuvos krepšinio pakopos komandos.
Rudenį jau prasidėjus pirmajam LKL čempionatui (jo pirmosios rungtynės įvyko 1993 metų spalio 1-ąją) Lietuvos krepšinyje susidarė kurioziška situacija.
Federacija negalėjo sutrukdyti lygos varžyboms, bet jos oficialiai nebuvo visavertės. Mat LKF vienintelė atstovavo šaliai Tarptautinėje krepšinio federacijoje (FIBA) ir be LKF žinios joks klubas negalėjo būti įregistruotas oficialiuose tarptautiniuose Europos turnyruose. Jei federacijos vadovai būtų toliau spyriojęsi, stipriausiems Lietuvos klubams būtų iškilusi reali grėsmė likti atskirtiems nuo tarptautinių varžybų.
Kliūtys buvo pašalintos tik 1993 metų spalio 18 dieną LKL ir LKF pagaliau pasirašius bendradarbiavimo sutartį. Tiesa, visų nesutarimų ši sutartis nepanaikino.
Lygos ir federacijos santykiai pagerėjo tik po to, kai 1994 metų rudenį LKF prezidentu buvo išrinktas Š.Marčiulionio aplinkos žmogus Algimantas Pavilonis.
Kaip vyko 1992–1993 m. Lietuvos čempionatas
Paskutiniame prieš LKL įkūrimą Lietuvos čempionate dalyvavo 15 komandų (turėjo dalyvauti 16, bet Kauno „Lituanica” iširo prieš varžybų pradžią). Pirmajame etape jos pagal praėjusio sezono rezultatus buvo suskirstytos į dvi grupes: stipresnėje (L) žaidė 8 komandos, silpnesnėje (A) – 7.
Keturios stipriausios L grupės komandos iškart pateko į trečiąjį etapą, o kitos keturios kartu su keturiomis stipriausiomis A grupės ekipomis dalyvavo antrojo etapo varžybose.
Trečiajame etape pirmasis L grupės ketvertas žaidė ketvirtfinalio serijas su keturiomis geriausiomis antrojo etapo komandomis, o šių mačų nugalėtojai pateko į ketvirtąjį etapą, kuriame dviem ratais kovojo dėl apdovanojimų.
Galutinė čempionato rikiuotė buvo tokia: 1. Kauno „Žalgiris”, 2. Kauno „Atletas”, 3. Kauno „Drobė”, 4. Vilniaus „Statyba”, 5. Plungės „Olimpas”, 6. „Šilutė”, 7. Panevėžio „Lietkabelis”, 8. Klaipėdos „Neptūnas”, 9. Kauno „Žalgiris-2”, Kauno r. „Vitdaugas-NECA”, Kauno „Banga” ir Kauno „Lavera”, 13. Viečiūnų „Drobė”, 14. Šiaulių „Kelininkas”, 15. Vilniaus „Elonika” (pasitraukė po pirmojo etapo).
