Kai „Lietuvos ryto“ krepšininkai pluša rungtynėse, jis visada būna šalia trenerių – Zmago Sagadino, Aleksandro Trifunovičiaus, Rimo Kurtinaičio, Antano Sireikos ar Dirko Bauermanno.
„Jeigu pralaimime, kartėlį dalinuosi per pusę“, - teigė buvęs Vilniaus „Sakalų“ įžaidėjas, kamuolius kadaise aikštėje perdavinėjęs Ramūnui Šiškauskui.
Būtent „Sakaluose“ trenerio asistentu dirbti pradėjęs A. Gronskis, dirbęs ir su vaikais Šarūno Marčiuliono akademijoje, 2007-aisiais sulaukė „Lietuvos ryto“ klubo atstovo skambučio, pakeitusio jo karjerą.
„Priėmiau tai kaip išbandymą. Buvo įdomu, nes į komandą atėjo reiklus treneris Z. Sagadinas“, - prisiminimais dalinosi „Lietuvos ryto“ trenerio asistentas.
Kompiuteris, vaizdo apdorojimo programa, popieriaus lapų, ant kurių nupieštos nedidelės krepšinio aikštelės, krūva – visa tai puošia A. Gronskio stalą. Čia jis įmena ir pajėgiausių Europos komandų derinių mįsles, išmoksta varžovų trenerių rankų mostus, skirtus savo auklėtiniams ir jų reikšmes.
Portalas lrytas.lt pateikia pirmąją interviu dalį su 38 metų trenerių asistentu A. Gronskiu.
Pirmojoje dalyje A. Gronskis pasakojo apie darbą su naujuoju „Lietuvos ryto“ treneriu D. Bauermannu, supažindino su savo darbo specifika ir ypatumais. Treneris taip pat papasakojo apie R. Šiškauską, kuomet jis iš Kaišiadorių atvyko į „Sakalus“, bei darbą su Šarūnu Jasikevičiumi.
Apie darbo ypatumus
- Gal galėtumėte papasakoti, kokios jūsų užduotys „Lietuvos ryto“ klube? Kokia jūsų darbo diena?
Kuomet vyksta treniruotės salėje, tuomet būnu kartu su komanda. Per fizinio pasirengimo treniruotes aš paprašau trenerio leidimo nedalyvauti, kad galėčiau tą laiką skirti varžovų žaidimo analizavimui. Tuomet žiūriu vaizdo įrašus.
Šįkart savo laiką skyriau Pasvalio ekipai (pokalbis vyko prieš rungtynes su „Pieno žvaigždžių“ komanda - red.). Tokia ir yra mano diena. Šiuo metu mažiau darbo, nes „Lietuvos rytas“ nebežaidžia Eurolygoje ir Jungtinėje lygoje.
Kai žaidėme pagrindiniame Europos turnyre, darbo buvo gerokai daugiau. Turėdavome sužaisti porą mačų per savaitę, todėl tekdavo rimčiau padirbėti. Šiuo atžvilgiu dabar lengviau, nes gali ramiau rengtis mačui.
Reikia peržiūrėti dvejas ar trejas būsimojo varžovo rungtynes ir surinktą informaciją perduoti treneriui. Jam duodu surinktą vaizdo informaciją bei surašytus pastebėjimus, derinius.
Mano darbas ir yra – analizuoti varžovus ir dirbti treniruotėse.
Eurolygoje - didelis krūvis
- Kaip vyksta analizė?
- Pirmiausia peržiūriu rungtynes. Eurolygoje, paprastai, reikėdavo trijų mačų. Dabar turime daugiau laiko, tai ir LKL skiriame daugiau jėgų.
Gavęs vaizdo įrašą susikarpau mačą. Pasilieku tik veiksmo rungtynėse įrašą – be minučių ir reklamų. Tuomet stebiu rungtynes ir pasižymiu dažniausiai naudojamus derinius.
Tada susirašome informaciją apie krepšininkus: ką jie mėgsta aikštėje daryti, ko nemėgsta, kaip žaidžia. Tokia ir būna analizė.
Tikslas – sužinoti stipriąsias ir silpnąsias puses. Atskleidžiame varžovų derinius, išsiaiškiname, ar jie labiau linkę gintis „zona“ ar individualiai. Sužinome reakcijas į įvairius derinius, nes dauguma komandų naudoja mažiau ar daugiau panašius derinius.
Aiškinamės, kaip varžovai užbaigia žaidimą du prieš du. Matote, vis tiek žaidėjai nuolat juda, bėga ir pakliūna į panašias situacijas. Tada ir reikia stebėti, kaip jie veikia būtent tokioje situacijoje, kurios tau reikia. Kaip jie ginasi ant „ūselio“? O kaip ginasi prieš du žmones? Surenkame šią informaciją ir tada ją pateikiame vyriausiajam treneriui.
Dar pasakai savo nuomonę, pastebėjimus, kaip kas galėtų būti, o treneris priima sprendimus.
- Tačiau treneriai ne visuomet pritaiko savo ekipos žaidimą prie varžovų taikomo modelio?
- Vyresni treneriai, turintys daugiau patirties, dažniau stengiasi vystyti savo žaidimo stilių. Jiems svarbesnės savos ekipos žaidimo gairės, todėl reakcija į varžovus būna mažesnė. Kaip sakoma: „Tegul jie galvoja, kaip mus užpulti, ar gintis nuo mūsų.“ Žinoma, tam tikrais momentais reikia įvesti pakitimus. Būna derinių, kurie pritaikomi varžovams, tačiau svarbiausia laikytis savo sistemos.
- Tarkime, išanalizavote varžovus Eurolygoje - „Barcelona“ ar CSKA ekipą. Tuomet perduodate informaciją treneriui ir visi einate pas žaidėjus?
- Viskas vyksta kiek kitaip. Iš pradžių surinktą informaciją aptariame trenerių kolektyve. Padiskutuojame, pasidaliname idėjomis, tačiau galutinį žodį taria vyr. treneris. Jis gali ir nepriimti mūsų nuomonės.
Pavyzdžiui, mes, asistentai, manome, kad žaidžiant du prieš du tam tikroje vietoje reikėtų keistis, tačiau vyr. treneris gali sakyti „Ne, aš taip negalvoju“. Jis išklauso mūsų nuomones, tačiau sprendimą priima pats.
Tada treneris susidėlioja visą schemą, parenka tam tikrus pratimus, kurie padėtų per tam tikrą laiko tarpą kuo geriau pasirengti būsimam žaidimui. Reikia, kad krepšininkai prieš mačą jau būtų susidūrę su situacijomis, kurios laukia rungtynėse. Taip ir naudojama visa surinkta informacija.
- Kiek laiko užtrunkate analizuodamas vaizdo įrašus?
- Daug kas priklauso nuo čempionato. Žinoma, reikia peržiūrėti visas rungtynes. Aš mačą susikarpau, kad nebūtų reklamų, minučių pertraukėlių ar baudų metimų. Tada lieka tik realus žaidimas.
Tas karpymas užtrunka pusę valandos. Žinoma, stebėdamas rungtynes įrašą suki atgal, tada pirmyn. Realiai viskas trunka apie dvi-tris valandas. Nepamirškime, kad vieno mačo retai pakanka.
- Ar atskirai renkate informaciją kiekvienam žaidėjui individualiai, kad jis žinotų, kaip gintis prieš varžovą ar galėtų pasinaudoti jo spragomis gynyboje?
- Kiekvienam krepšininkui įteikiame aplankus su surinkta informacija. Ten surašyti varžovų deriniai, apibūdintas kiekvienas varžovas. Šiuos aplankus įteikiame iki mačo likus porai dienų, kad žaidėjai spėtų pasiskaityti ir susipažinti su varžovais, jog aikštėje nebūtų netikėtumų. Tačiau krepšininkai ir taip pažįsta savo varžovus, kai žaidžia ne pirmus metus.
Analizė - alinantis darbas
- Yra krepšininkų, kurie prieš rungtynes mėgsta stebėti savo tiesioginio oponento žaidimą. Ar teko susidurti su tokiais žaidėjais?
- Yra buvę, kad žaidėjai prieš rungtynes ateidavo ir paprašydavo informacijos, vaizdo įrašo. Arba po sužaistų rungtynių paprašydavo vaizdo įrašo, nes norėdavo patys save įvertinti. Buvo ir Tyrese'as Rice'as, ir keletas kitų žaidėjų, mėgdavę tokius dalykus. Tokia praktika tarp legionierių buvo paplitusi.
- Ar teko per pačias rungtynes stebėti tame pačiame mače įvykusių epizodų įrašus?
- Mes taip nedarome. Esu girdėjęs, kad yra tokių komandų, kurios per pertraukas jau analizuoja vaizdo įrašus. Ten kelis momentus pasižiūrėdavo, tačiau mes to nepraktikuojame. Mes įrašus žiūrime kitą dieną po rungtynių.
- Kas yra sudėtingiausia analizuojant varžovus?
- Tai gan sunkus darbas. Atima labai daug laiko. Jeigu būna labai daug rungtynių, tai jis tikrai stipriai nuvargina. Būna, kad grįžti namo, vyksta Eurolygos rungtynės, tai net negali pasimėgauti maču, nes žiūri į krepšinį, ne kaip į poilsį, o į darbą. Kartais draugai klausia, ar žiūrėjau vienas ar kitas rungtynes, tačiau turiu prisipažinti, kad ne, nes tiesiog nebenoriu.
Peržiūrėjęs daug vaizdo įrašų pradedi jausti varžovus, jų derinius, žinai, ko daugmaž tikėtis. Suvoki jų trenerio filosofiją. Stebint tik vaizdo įrašą - tai padaryti sunkiau. Nėra sunku bendraujant suprasti trenerio suvokimą, tačiau televizija to greit neatskleidžia. Turi viską suprasti iš derinių, žaidimo braižo, reakcijų.
Kartais treneris mėgsta po minutės pertraukėlės pateikti visiškai naują derinį, pasirinkti spaudimą ar kitą kokią nors sistemą. Visa tai turi fiksuoti ekrane.
- Schemos, taktikos, deriniai – viskas lyg matematika. Atrodo, kad tuo užsiimti turėtų šaltų nervų žmogus. Ar jūs reiškiate emocijas mačo metu?
- Kažkiek emocionaliai reaguoju į įvykius. Akis jau yra „primušta“, todėl matai labai daug. Tam tikrose situacijose matai išeitis, galimybes. Iš šalies labai lengva viską pastebėti, todėl ir kyla tos emocijos. Tada gali ir stumdyti tas šaškes ant lentos: „Tas galėjo paeiti čia, padėti žingsnį čia, pabėgti ten, pašokti.“ Tačiau krepšininkai – žmonės, jie klysta. Viskas mačo metu vyksta labai greitai, todėl padaryti visko idealiai – neįmanoma.
R. Kurtinaitis mėgsta gudrybes aikštėje
- Per rungtynes nuolat būnate šalia trenerio. Koks jūsų vaidmuo mačo metu?
- Aš esu atsakingas už varžovų puolimą. Kai jie atakuoja, turiu šūktelti savo žaidėjams, kokia kombinacija varžovai žaidžia. Aš gerai žinau jų ženklus. Tarkime iškelia penkis pirštus į viršų. Tai reiškia, kad kamuolys atiteks „centrui“. Tada mėgini perspėti savo vidurio puolėją, kad jam ateina nugarinė užtvara. Arba žinome, kad įžaidėjas žais du prieš du, tada įspėji „centrą“, kad jis būtų dėmesingesnis, jeigu varžovai žaidžia prieš jį.
Taip pat per rungtynes stebi įvairias situacijas, keitimus. Būna, kad pamatai spragų varžovų žaidime, įžvelgi, kad vienas ar kitas derinys geriau veikia. Tada patari treneriui.
- Tačiau būna trenerių, kurie mėgsta pagudrauti ir pateikia kitokius derinius, sumaišo ženklus...
- Būna ir taip. Pasitaiko, kad parodo vieną derinį, o iš tikro žaidžia kitaip nei anksčiau. Juk treneriai žino, kad jų žaidimas buvo analizuotas. Jeigu žinotų, kad niekas nematė, tai žaistų, kaip nori, tačiau dabar didžioji dauguma komandų užsiima analize. Tada ir būna – parodo keturis pirštus, kas reiškia nugarinę užtvarą, tačiau pastato kitokią sienelę.
Taip dažniau daro labiau patyrę treneriai, kurie žino, kad nereikia visad naudoti tų pačių ženklų ir pavadinimų, nes paskui varžovai gali tuo pasinaudoti.
- Su kokiu labiausiai gudrauti mėgstančiu treneriu esate susidūręs?
- Gudravimas labiausiai jaučiasi, kuomet ekipos žaidžia atkrintamosiose varžybose, serijoje. Tada tarpas tarp rungtynių būna nedidelis ir turi pakoreguoti savo žaidimą. Pavyzdžiui, kaip būdavo LKL finalo serijos su Kauno „Žalgiriu“. Žinoma, kiekviena komanda stengiasi kažką naujo parodyti. Dažniausiai pirmojoje atakoje pamatome kažką naujo.
Puikiai pažįstu Rimą Kurtinaitį ir žinau, kad jis mėgsta pagudrauti. Štai parodo jis „antrąjį numerį“ ir staiga pajudina pirštus specialiai. Tada žinau, kad bus kažkas kito. Parodo penkis pirštus ir tada atlieka „Five blink“ vadinamą judesį. Žinai, kad bus panašus derinys, tačiau jis bus tik panašus, todėl nežinai, kaip viskas vyks.
Negali aklai imtis numatytos gynybos, nes tave „išdurs“.
- Tokie žaidimėliai turėtų labai apsunkinti jūsų darbą?
- Iš dalies taip, tačiau įtemptose serijos rungtynėse ir daug lemia pačių krepšininkų veiksmai. Žaidimas vyras prieš vyrą.
Labai ten neprigudrausi. Kad ir Eurolygos finaluose. Daugiausia lemia krepšininkų žaidimas. Yra standartinės situacijos. Pavyzdžiui žaidimas du prieš du. „Pick'n'roll“ derinys gali būti atliktas labai įvairiai. Ir iš tiesų trečiajame ar ketvirtajame kėlinyje tik jie ir tenaudojami. Dažniausiai. O čia daug sprendžia individualus meistriškumas.
Juk abi ekipos būna pasirengusios šimtu procentų, todėl daug neprigudrausi.
Svarbu - psichologinė kova
- Kokiu būdu gilinate žinias? Ar daugiausia remiatės praktine patirtimi, ar skaitote literatūrą?
- Daugiausia išmoksti iš trenerių. Kiekvienas ateina su savo filosofija, todėl mokaisi iš jų. Kai „Sakaluose“ dirbau ir treniravau vaikus, atrodė viskas aišku – yra paprastas uždaras krepšinis. Negalvodavai apie platesnį pasaulį, skirtingus stilius.
Todėl daug naudos davė darbas su strategais iš užsienio. Tada pamatai, kad „o, galima ir taip daryti“. Kaip kitaip išmoksi? Tik pamatęs. Galima skaityti knygas, žiūrėti vaizdo įrašus, tačiau geriausia mokytis, kai viską matai gyvai.
Pamatai vieną pratimą, jo naudą ir kaip jis padeda, tada stebi kitą, sužinai, kada viską, kaip pritaikyti.
„Sakaluose“ neturėjome tokių galimybių, kad stebėtume varžovų vaizdo įrašus, ten labai viską nuodugniai tyrinėtume. Turi savo stilių ir stengiesi jį vystyti. Pasižiūri arenoje, kaip žaidžia varžovai, tačiau tai nėra tas pats, kas analizuoti nuolat ir daug.
Dabar viską matai plačiau. Treneriai visuomet atsineša į komandą kažką naujo. Reikia tik pasisemti iš jų. Iš visų trenerių, su kuriais dirbau, buvo ko išmokti. Tikrai atsinešdavo naujovių, todėl reikėdavo tik norėti ir mokėti mokytis.
Ir bendravimas, ir psichologija kalbant su žaidėjais ar tas pats bendravimas trenerių kolektyve, darbo organizavimas. Viso to geriausia mokytis veiksmais.
- Ir kokių tų psichologinių gudrybių, kalbant su žaidėjais, išmokote?
- Jeigu pasakysiu, tai žaidėjai žinos (juokiasi). Iš tiesų, svarbiausia, kad treneris būtų teisingas. Jis turi su krepšininkais elgtis teisingai. Turi daug dirbti, reikalauti iš žaidėjų to, ko nori ir nustatyti tam tikras taisykles. Tada būna ir krepšininkams lengviau, ir kitiems.
- Sporto pasaulyje daug kalbama apie psichologinius žaidimus. Yra ir trenerių, mėgstančių skambiai pasisakyti žiniasklaidoje, ketindami išmušti iš vėžių, ar turėdami kokių nors kitokių kėslų. Ar pats skaitote komentarus?
- Ne. Visi suprantame, kad treneriai nuolat žaidžia. Jie stengiasi įkaitinti atmosferą, emocijas. Turi atsiriboti nuo tokių dalykų. Juk tada gali „sudegti“. Žinoma, nuo to pasislėpti negali. Išgirsti per žinias, perskaitai internete. Tačiau svarbiausia - nepasiduoti emocijoms.
Apie darbą su D. Bauermannu.
- Jau kurį laiką dirbate su naujuoju strategu Dirku Bauermannu. Koks jis?
- Į komandą D. Bauermannas atvyko turėdamas savo viziją. Žinoma, visi treneriai ją turi ir stengiasi įgyvendinti. Atvykęs į „Lietuvos rytą“ jis paaiškino, ko nori iš kiekvieno žmogaus, nustatė reikalavimus.
Paaiškino, kaip įsivaizduoja visą žaidimą. Ypač gynybą. Matosi, kad strategas turi daug patirties. Ekipoje atsirado naujovių, kitokių nurodymų. Treneris po truputėlį ekipą konstruoja taip, kaip nori ją matyti.
Jo žaidimo filosofija remiasi gynyba. Žinoma, dauguma trenerių akcentuoja gynybą ir modelį: „Jeigu gerai apsiginsi, pelnysi lengvus taškus.“
Kiekvienas treneris ateina nusistatęs tam tikras taisykles. Jis yra numatęs, kaip turi dirbti žaidėjai, personalas, asistentai.
Jis nėra griežtas. Kaip tik, pakankamai ramus. Tačiau kai reikia, duoda ir „velnių“. Tuomet jis labai detaliai paaiškina, ko nori, sukonkretina tikslus.
Atvykęs į klubą jis pasikvietė mane ir Dainių (kitas asistentas D. Adomaitis. - Red.). Tuomet detaliai paaiškino, ko tikisi iš mūsų, ir ką mes turėtume daryti. Dirkas nurodė, į ką turėtume atkreipti dėmesį treniruotėse, ką turime daryti ir paskirstė atsakomybę.
- Atviros treniruotės metu, kuomet ir buvo pristatytas D. Bauermannas, jis pasakojo apie Dirką Nowitzkį, pabrėžė šio krepšininko atsidavimą darbui ir nuolatinį triūsą papildomose treniruotėse. Ar vokietis dabar iš žaidėjų reikalauja daugiau dirbti po treniruočių?
- Taip. Jis to reikalauja ir skatina žaidėjus. Tačiau būtų neteisinga manyti, kad žaidėjai anksčiau papildomai nedirbdavo. Šiuo atžvilgiu tai nėra naujiena. Tačiau D. Bauermannas ir pats pasilieka po treniruočių. Jis individualiai paaiškina žaidėjams, ko iš jų nori.
- Atvykęs į Lietuvą D. Bauermannas visiems priminė, kad jam svarbiausia – gynyba. Tačiau ją akcentavo ir Darius Maskoliūnas. „Lietuvos ryto“ žaidimas jau ilgą laiką rėmėsi būtent žaidimu gynyboje. Ar tai reiškia, kad didelių pakitimų treniruočių procese ir pasirengime nėra?
- Taip. Juk kai D. Maskoliūnas treniravo ekipą, ties gynyba dirbome planingai ir sistemingai. Žinoma, gaila, kad nepavyko įgyvendinti tikslų. Nėra taip, kad viskas pakito. Kai į ekipą ateina naujas treneris, jis nesistengia visko apversti.
Vienam treneriui būna svarbūs vieni momentai, kitam – kiti. Treneriai akcentuoja skirtingus dalykus, šiek tiek kitaip žvelgia į krepšinį. Tad šiuo atveju pasikeitimai visuomet vyksta, tačiau jie nėra kardinalūs.
- Ar atvykus D. Bauermannui dabar dirbate daugiau ir ilgiau?
- Žinoma. Tačiau nesupraskite klaidingai. Ir su kitais treneriais dirbdavome daug. Darius irgi reikalaudavo daug, treniruotės buvo ilgos. Tačiau dabar įvyko pasikeitimas, atsirado kiti reikalavimai, akcentai.
Dar ilgai kartu nedirbame, tačiau jaučiasi vokiška tvarka. Žinoma, Dirkas nesistengia visko apversti. Pasidomi, kaip gindavomės. Kas nepatinka – išmeta, kas patinka – palieka. Tuomet dar prideda savo.
- Kaip manote, kas trukdo šiemet „Lietuvos ryto“ komandai gynyboje pasiekti optimalią formą?
- Sunku pasakyti. Šiame sezone ekipos tikrai nelydi sėkmė. Esame paskaičiavę: kokius aštuonis kartus pralaimėjome dėl to, kad nusisukdavo fortūna. Žinoma, ją reikia prisijaukinti darbu. Tačiau ekipa pluša, stengiasi, bet situacija yra tokia, kokia yra. Konkrečiai pasakyti negalėčiau, ko trūksta. Jeigu žinočiau, tai mėginčiau visą situaciją keisti.
Apie darbą su Lietuvos krepšinio žvaigždėmis
- Vilniaus klube esate dirbęs su garsiais Lietuvos krepšininkais: Šarūnu Jasikevičiumi, Simu Jasaičiu ir kitais. Ar nepasitaikydavo problemų?
- Tikrai ne. Jie žinodavo, ką daro ir buvo bei yra profesionalai. Kuo aukštesnio lygio žaidėjas – tuo lengviau. Žinoma, yra visokių žmonių, tačiau man nepasitaikė dirbti su sudėtingo charakterio žmonėmis. Kažkaip pavyko išvengti tokių dalykų. Neturėjome jokių konfliktų, darbas vykdavo sklandžiai.
- Ar darbas su Š. Jasikevičiumi kažkuo skyrėsi? Galbūt jis mėgdavo asmeniškai analizuoti žaidėjus?
- Kalbant apie Š. Jasikevičių reikia minėti jo nežmonišką energiją. Jis turėjo didžiulį norą laimėti ir tuo užkrėsdavo visus. Tai žaidėjas, kuris visus sutelkia į vieną kumštį. Pažiūrėkite, jis netik aikštėje trykšta energija, bet ir būdamas ant suolo.
O dėl analizės, jam to daug ir nereikėdavo. Juk jis ir dabar yra geriausias žaidėjas, mokantis žaisti du prieš du.
- Esate Vilniaus „Sakaluose“ rungtyniavęs su buvusiu Lietuvos krepšinio rinktinės žaidėju Ramūnu Šiškausku.
- Taip. Pamenu, kad kai jis atėjo į „Sakalus“, jau galėjo viską padaryti. Atvykęs iš Kaišiadorių „Baltijos“ komandos jis mokėjo žaisti, greitai perprasdavo taktikas. Galėjo viską. Jeigu treneris pasakydavo, tai jis taip ir padarydavo.
Štai reikėdavo žaisti vienas prieš vieną, tai jis savo dideliais žingsniais be problemų varžovą įveikdavo.
Jis - tikras krepšininkas. Labai greit perprasdavo situacijas, schemas.
Į Vilnių atvykęs Ramūnas sutvirtėjo fiziškai. Čia jis pradėjo treniruotis profesionaliai – dukart per dieną. Tai tikrai pasijautė, nes jis pasidarė gerokai tvirtesnis ir tapo ryškia žvaigžde.
- Ramūnas išsiskirdavo savo ramiu charakteriu. Atrodo, kad rungtynės – įtemptos ir emocingos, o jis dirba ramiai. Ar dabar tenka susidurti su tokiais krepšininkais?
- Na, taip, jis buvo tylus aikštėje. Paprastai lietuviai būna ramesni. Karštesni būna pietiečiai. Jie nevengia emocijų. Lietuvos krepšininkai sąlyginai santūrūs. Kartais būna pikti ten, kur nereikia. O kartais – kur reikia (juokiasi).
***
Antrojoje interviu dalyje A. Gronskis atskleis, su kuriuo treneriu jam buvo įdomiausia dirbti. Papasakos apie trenerių darbo metodus. Lrytas.lt A. Gronskis taip pat kalbės apie NBA ir Europos krepšinį, svarstys, ko turėtų pasimokyti lietuviai iš amerikiečių ir papasakos apie savo kelią į krepšinį.
