„Kiekvienas treneris atsineša kažką naujo ir įdomaus“, - teigia Vilniaus „Lietuvos ryto" trenerio asistentas A. Gronskis, kuris antrojoje interviu portalui lrytas.lt dalyje pasakojo apie darbą su įvairiais strategais, lygino NBA ir Europos krepšinio stilius.
Anksčiau įžaidėjo pozicijoje rungtyniavęs vienas geriausių Lietuvos skautų taip pat papasakojo apie savo kelią į „Lietuvos rytą“ ir atskleidė, kad susimąsto ir apie vyriausiojo trenerio pareigas.
„Juk reikia kažkur tas žinias panaudoti. Kiekvienas dirbti atėjęs treneris ateina su savo filosofija, krepšinio suvokimu, sistemomis. Viską stebi, matai ir mokaisi. Todėl sukaupi daug žinių. Atsiranda derinių, pratimų bagažas“, - svarstė 38 metų A. Gronskis.
- Per savo karjerą dirbote su daugybe trenerių. Ar yra toks, kuris labiausiai įsiminė?
- Man labai patiko dirbti su Rimu (R. Kurtinaičiu. - Red.). Ar buvo geriausia dirbti, dabar sunku pasakyti, nes sudėtinga lyginti trenerius. Tačiau tikrai buvo smagiausia. Pasitaikė labai sėkmingi sezonai.
Tačiau labai imponavo ir tai, kad vaikystėje stebėdavau, kaip jis žaidžia. Lyg stabas buvo.
R. Kurtinaitis – ir įdomus žmogus, ir labai įdomų požiūrį į krepšinį turi. Patiko ir charakterio bruožai, bendravimas.
Didelių problemų neturėjau nė su vienu treneriu, tačiau mano ir Rimo požiūris į krepšinį buvo praktiškai vienodas. Dėl to dirbti buvo labai smagu.
Man labai patikdavo Antano (A. Sireikos. - Red.) puolimas, kuris būdavo labai įdomus. Jis prisigalvodavo įvairiausių derinių. Jau kaip Rimas treniruodavo komandą ir žaisdavome prieš „Šiaulius“, kur dirbo A. Sireika, turėdavome pasukti galvas. Visada būdavo problemų, siekiant apsiginti, nes jis sugalvodavo netikėtų bėgimų, sistemų.
D. Bauermannas analizuoja gynybą. Jam tai rūpi labiausiai. A. Džikičius yra dirbęs NBA. Tai labai jautėsi. Būdavo naudojami visokie iš už Atlanto atsivežti puolimo variantai.
- Esate dirbęs su daug Balkanų regiono trenerių: Zmago Sagadinu, Draženu Anzulovičiumi, Aleksandru Džikičiumi ir su Aleksandru Trifunovičiumi. Gal galite papasakoti apie darbo ypatumus su šiais treneriais?
- Su Z. Sagadinu buvo sunkiausia. Man tada dar buvo pati pradžia. Nebuvo jokio nešiojamojo kompiuterio, todėl tekdavo su stacionariu dirbti. Tuomet beveik visą dieną privalėdavai praleisti kabinete. Tiesiog negalėdavai niekur išeiti. Treneris norėdavo žiūrėti daug vaizdo įrašų ir tai daryti dažnai.
Dėl tos technikos nebūdavo galima taip greitai parengti medžiagą. Tai atimdavo daug laiko. Dabar viskas patobulėję, todėl lengviau sutvarkyti viską.
Treneris sako: „Šiame diske yra rungtynės, kur dešimtą minutę varžovai sužaidė tam tikrą derinį. Noriu jį parodyti žaidėjams.“ Anksčiau norint konvertuoti medžiagą ir ją parengti prireikdavo valandos ar daugiau. Dabar viskas vyksta gerokai greičiau. Todėl ir dirbti paprasčiau.
Dabar visi treneriai mėgsta ir nori žiūrėti kuo daugiau vaizdo įrašų. Tam daug dėmesio skirdavo ir A. Džikičius.
Jis, matyt, tą perėmė iš JAV. Labai mėgdavo koreguoti žaidimą, atsižvelgiant į vaizdo įrašus. Tai galima vadinti amerikietiška mokykla. A. Trifunovičius taip pat mėgdavo stebėti įrašus, nes jis – Zmago mokinys.
Iš tiesų tai buvo gera patirtis. Ir su Zmago dirbti, ir su kitais treneriais. Daug išmoksti tada, kai daug dirbi. O pati pradžia „Lietuvos ryte“ ir pareikalavo daugybės laiko ir pastangų. Reikėdavo daug analizių daryti.
- Ar treneriai jums duodavo patarimų? Ateidavo ir sakydavo: „Štai čia padarė taip. Čia – kitaip. Reikia atkreipti dėmesį į to žaidėjo judėjimą...
- Visi treneriai pasako, kas jiems nepatinka. Tačiau atėjus naujam treneriui pats stengiesi suprasti, kas jam svarbu. Tada žinai, į ką pačiam reikėtų atkreipti dėmesį. Į kokį judesį, užtvaros pastatymą. Ar svarbu, kaip bėga, ar kiti elementai. Tada analizuodamas stengiesi atkreipti dėmesį į treneriui svarbius elementus.
Žinoma, yra visuma, kuri nėra judinama. Tai bendri dalykai, būdingi visiems treneriams. Tačiau yra ir smulkmenos, kurios jau būna individualios.
- Su kokiomis keisčiausiomis trenerių užgaidomis esate susidūręs?
- Labai keistų ar ypatingų užgaidų nebuvo. Pasaulyje yra keistų strategų, tačiau su tokiais dirbti neteko.
Žinoma, teko susidurti su tokiais keistesniais sprendimais. Pavyzdžiui, kai strategas paskutinę sekundę nusprendžia pakeisti viską. Parengi komandai vaizdo įrašą, viską sudėlioji iš eilės, o tada ateina ir sako: „Noriu kitaip“. Tačiau tai - darbiniai elementai.
- Per tą laiką, kurį dirbate „Lietuvos ryte“, klubas pakeitė ne vieną trenerį. Ar vis dar kyla jaudulys, sužinojus, kad atvyksta naujas strategas?
- Nei taip, nei ne. Kai atvyksta naujas žmogus, yra įdomu. Kituose darbuose tai prilygsta direktoriaus pasikeitimui. Tada būna įdomu, kaip keisis darbas, stilius. Juk kiekvienas žmogus nori tam tikrų smulkmenų, prie kurių reikia prisitaikyti. Tačiau mano darbas iš esmės nesikeičia. Asistentams svarbiausia kuo greičiau prisitaikyti prie naujojo trenerio filosofijos ir tiek.
Apie krepšinio stilius
- Dažnai žmonės girdi: „Balkanų krepšinio mokykla“. Turite nemažai patirties dirbant su treneriais iš to regiono. Kokia ta mokykla?
- Treneriai, su kuriais teko dirbti, šiek tiek skyrėsi nuo lietuvių. Jų žaidimo braižas kitoks. Leisdavo krepšininkams žaisti laisviau. Labiau akcentuodavo individualias savybes. Patikdavo leisti žaisti vienas prieš vieną.
Štai Bojanas Popovičius geriau žaisdavo vienas prieš vieną nei du prieš du. Jam tai buvo palanku. Tačiau dabar jau sunkiau išskirti tuos bruožus, nes jie yra persimaišę.
Labai daug stilių yra perimta iš JAV. Krepšinis tampa greitesnis. Jaučiasi NBA įtaka.
- Ar pats stebite NBA rungtynes?
- Ne, nes man tai neįdomu. Pirmiausia dėl to, kad per sezoną peržiūriu tiek rungtynių, kad paskui nebesinori. Be to, tas žaidimas, dažniausiai, būna konstruojamas principu: „Bėk ir mesk“. Kartais pasižiūri, tai pamatai, kad keistus sprendimus priima žaidėjai ir treneriai. Būna, kad rezultatas – apylygis, žaidėjas atbėga ir šveičia tritaškį per rankas. Būna, kada reikia greitai atakuoti, žaidžia lėtai arba atvirkščiai.
NBA krepšinis – labai laisvas.
Pamenu, kuomet „Lietuvos rytas“ žaidė su „Golden State Warriors“ komanda, gavome vaizdo įrašų (mačas vyko 2008 metų spalio 21 dieną, vilniečiai pralaimėjo 106:126. - Red.). Norėjome pažiūrėti į derinius, pasirengti, tačiau nepavyko. Supratome, kad nieko neprigalvosi. Atbėga žmogus, pastatoma užtvara ir meta. Ir viskas. Net nebuvo ką iškirpti ir parodyti. Tačiau yra tikrai įdomių kombinacijų, kurias naudoja dabartiniai klubai. Jas galima pritaikyti ir jos yra pritaikomos ir Europoje.
- NBA žiūrėti nemėgstate, tačiau nesate žmogus, kuris priešinasi naujovėms iš už Atlanto?
- Tikrai ne. Yra ko iš jų pasimokyti. Pavyzdžiui, galima pažiūrėti, ko trūksta Lietuvoje. Pas mus žaidimas vyksta „iš jausmo“. Žaidimas daugmaž pavyksta ir lyg žinome, ką reikia daryti, kur atsistoti.
O NBA viskas paaiškinta iki smulkmenų. Jie išaiškina, kaip turi būti pakelta nosis, kuriam metre turi stovėti prieš varžovą. Gali pasakyti vaikui: „Stok čia ir ginkis“. Tačiau to nepakanka. Reikia pasakyti, kur tiksliai turi būti jo koja, varžovo kojos atžvilgiu.
Jeigu varžovas turi kamuolį, tai turi žiūrėti ne į kojas, akis ar kamuolį, o tiesiai. Įsivaizduokime situaciją: stovi žaidėjas su kamuoliu, tada žaidėjas, kurį tu dengi. Kokiu atstumu turi stovėti tu? Sunku pasakyti. Vaikams paaiškini, kur maždaug turi būti, tačiau tai nėra apibrėžta.
Skirtingai yra NBA mokykloje, kur viskas išanalizuota, patikrinta. Tu turi atstumą tarp savęs ir žaidėjo padalinti į tris dalis. Pats turi stovėti per dvi tas dalis nuo varžovo. Tai – kur kas aiškiau.
Tokios smulkmenos NBA dominuoja ir yra nuolat aiškinamos.
Dabar tai pasiekia ir mūsų trenerius. Anksčiau juk nebuvo priėjimo prie tokios informacijos. O dabar strategai dirba ir užsienyje, kur susiduria su tokiomis schemomis.
- Ar pats negalvojote išvykti pasimokyti subtilybių už Atlanto?
- Niekada apie tai negalvojau, tačiau būtų įdomu. Iš tiesų tai reikia daryti vasarą, o vasaromis aš paprastai dirbdavau su įvairaus amžiaus rinktinėmis.
- Treneris D. Bauermannas teigė, kad dabar treneriams sunkiau dirbti su jaunimu. Esą jauni krepšininkai yra labiau orientuoti į puolimą ir galvoja tik apie taškų pelnymą, nemėgsta daug dirbti. Sutinkate?
- Galiu palyginti su vaikais. Man teko dirbti su 1985 ir 1995 metų gimimo berniukų grupėmis. Atrodo, kad tik dešimties metų skirtumas, tačiau požiūris į darbą – kitoks. 1985-ųjų kartos berniukai mokėjo ir žaisti kvadratą, buvo sportiškesni. Jie greičiau perprasdavo tam tikrus žaidimus. Jaunesni tokie nėra. Matyt, čia yra naujųjų technologijų įtaka. Juk dabar vaikai daug laiko praleidžia prie kompiuterių, televizorių.
Anksčiau juk vienintelė pramoga buvo laiką leisti lauke, kur vaikai žaidė įvairiausius žaidimus, bėgiojo.
Anksčiau berniukai buvo tvirtesni. Tačiau nesakyčiau to kategoriškai, nes nuspręsti, kas geriau – neįmanoma. Juk dabar pasikeitė ir krepšinis. Pats žaidimas yra atletiškesnis, greitesnis. Dabar ataka trunka 24 sekundes. Atrodo atimtos tik šešios sekundės, tačiau tai keičia labai daug ką.
Apie kelią į didįjį krepšinį
- Kaip papuolėte į krepšinį?
- Tai siekia dar nulinę klasę. Pamenu, kad kažkada vienas draugas paklausė, ar aš žiūriu krepšinį. Atsakiau, kad ne. Tada grįžau namo ir kaip tik rodė rungtynes. Pamenu, prisėdau ir pradėjau stebėti. Pasirodė įdomu ir užkabino.
Man pradedant eiti į antrąją klasę, rugsėjo mėnesį atėjo mokytoja rinkti komandos. Žinoma, aš nusprendžiau lankyti treniruotes ir patekau pas trenerį Leonardą Makauską. Taip ir dirbome sporto mokykloje.
- Žaidėte Vilniaus „Sakalų“ komandoje. Tuomet „Sakalai“ buvo viena pajėgesnių LKL komandų, nuolat kovojo dėl trečiųjų vietų. Ar jau rungtyniaudamas galvojote, kad pasuksite trenerio-skauto keliu?
- Tikrai ne. Tada net mintys apie tai nekilo. Na, bet mano karjera ir greitai baigėsi. Nieko mums ten pasiekti nepavyko, tačiau buvome komanda, kuri kovojo ir dažnai grumdavosi dėl trečiosios vietos. „Sakalai“ tada buvo kovinga komanda.
Po traumos aš buvau persikėlęs į Alytų. Ten sužaidžiau vieną sezoną ir mane Linas Šalkus (treneris. - Red.) pakvietė atgal į "Sakalus". Sako: „Būk ir žaidėjas, ir asistentas.“
Taip po truputėlį ir užsikabinau.
Tada mane pažinoję treneriai pakvietė dirbti ir Šarūno Marčiuliono akademijoje.
- „Sakaluose“ buvote pagrindinis įžaidėjas. Be abejo, turėjote tam tikrą krepšinio filosofiją. Kokia ji dabar ir kaip keitėsi?
- Mokykloje net negalvojau, kad būsiu krepšininkas. Rimtesniu keliu pasukau tik baigęs sporto mokyklą. Pamenu, kad Vytautas Poteliūnas sukūrė Vilniaus „Erelių“ komandą ir pakvietė mane. Tuomet buvau buvau Vilniaus pedagoginio universiteto (dabar Lietuvos edukologijos universitetas. - Red.) antrakursis.
Tada žaidžiau „Ereliuose“. Vėliau perėjau į kitą komandą.
Kai „Ereliuose“ žaidžiau, krepšinio suvokimas buvo primityvus ir jaunatviškas. Galvojau, kad reikia apsiginti ir greitai įmesti. Jokių taktikų nieko neapgalvodavau. Kai patekau pas trenerį Šarūną Sakalauską, pamačiau, kad viskas vyksta kitaip.
Treneris tam suvokimui davė rėmus – pasakė, kada ką reikia daryti – mesti, atlikti perdavimą ir pan. Tada turėjome aiškius metikus, todėl turėdavau mokėti laiku „surast“ metiką Andrių Giedraitį ar Ramūną Šiškauską.
Pati pradžia buvo smagi ir profesionali. Tada pamačiau, koks turi būti profesionalus treneris. Žinoma, ir iš ankstesnių trenerių mokiausi, tačiau tada dar nesupratau, kad reikia mokytis. Kai esi jaunas, nesupranti, kad to reikia. Tiesiog žaidi krepšinį.
Kadangi „Sakaluose“ žaidžiau ir tuo metu dirbau Š. Marčiuliono akademijoje, į trenerį žiūrėdavau kitaip. Iki tol nerūpėdavo, kaip treneris dirba, duoda nurodymus, elgiasi.
- Tai, kad liksite krepšinyje supratote tuomet, kai tą sezoną „Sakaluose“ žaidėte ir buvote asistentu?
- Tuomet jau dirbau su vaikais, todėl žinojau, kad čia ir būsiu. Rimčiausia viskas pasidarė, kuomet Linas Šalkus pakvietė į vyrų krepšinį. Tuomet žengiau rimtą žingsnį. Nes būdamas vaikų krepšinyje nebūtinai pereini pas suaugusiuosius.
Tiesiog reikia laukti savo šanso, dėl jo kovoti. Aš tuo pasinaudojo ir žengiau dar toliau.
- Tapote asistentu ir iškart pradėjote analizuoti varžovus?
- Tuomet žaidėme R. Saportos taurės varžybose. Neturėjome jokių vaizdo įrašų. Todėl ta analizė buvo visiškai kitokia. Žiūrėdavome į statistiką: „Jis įmetė tiek tritaškių – reiškia jis meta tritaškius“. Buvo sudėtinga. O tada dar ir žaidžiau. Toks buvau perplėštas pusiau - nei ten, nei ten. Negali juk dviejų darbų puikiai atlikti, tačiau tada sužaidėme neblogai. Nedaug trūko, kad patektume į kitą etapą.
Tada atsirado ta dažna „Sakalų“ problema – pinigai. Tačiau šis etapas buvo labai įdomus, nes tai buvo mano trenerio karjeros pradžia.
- Ar žaidžiantysis treneris – teigiamas dalykas komandai?
- Ne. Tai labai sudėtinga. Turi vadovauti ir jausti žaidimą, o darydamas du darbus to negali. Treneris privalo jausti ritmą. Pamenu, kad būdavo, jog sužaidžiu rungtynes ir galvoju: „Oho, kaip aš šiandien gerai sulošiau.“
Kadangi pats įsirašinėdavau ir žiūrėdavau rungtynes, tai peržiūrėjęs įrašą galvodavau „Nieko čia gero. Čia nenugriuvau, čia nenubėgau, čia nekovojau, nemečiau“. Savianalizė yra labai geras dalykas. Žaidėjai turi tai daryti. Būna, kad komanda sumeta šimtą taškų, tačiau peržiūrėjęs vaizdo įrašą supranti, kad ekipa nežaidė gerai. Laimėjo, tačiau gerai nežaidė, padarė klaidų.
Tada turi kokias 20 minučių medžiagos, kuriose ne iki galo dirbta.
O būna sunkios rungtynės, tačiau jas laimi dviem taškais, ar pralaimi. Pasižiūri įrašą – o ten viskas atlikta daugmaž taip, kaip ir turi būti.
- 2007 metais atvykote į „Lietuvos ryto“ klubą. Kaip čia patekote?
- Kai dirbau „Sakaluose“ man paskambino Giedrius Aidietis. Jis tai darė paprašytas Jono Vainausko. Klubui reikėjo „skauterio“, kuris analizuotų varžovus. Aš, žinoma, sutikau.
- Atvykote į „Lietuvos ryto“ klubą, į rankas gavote vaizdo įrašą ir sėdote analizuoti? Nebuvo abejonių dėl tokio darbo? Juk iš pažiūros – pakankamai nuobodu visą dieną leisti prie kompiuterio...
- Tuo momentu tai buvo naujas postūmis į priekį. Priėmiau tai kaip išbandymą. Be to, į klubą atėjo reiklus treneris iš užsienio (Zmago Sagadinas. - Red.). Tada pakliuvau į tokią karinę situaciją.
Prasidėjo varžybos, o aš turėjau dirbti prie specialios programos. Ja naudotis nemokėjau – „Sakaluose“ tokių dalykų nebuvo. Tada iškvietė specialistą, kuris per dvi dienas mane apmokė, kaip dirbti su ta programa.
O tuomet rungtynės vijo rungtynes. Tada nuo ankstyvo ryto iki vakaro praleisdavau kabinete. Net salės sargas man duodavo raktą ir sakydavo: „Aš nenoriu taip anksti ateiti ir paskui išeiti naktį.“
Reikėdavo tą pačią medžiagą įsirašyti į keturis diskus, nes jis gali užstrigti, viešbutyje vaizdo grotuvas gali nerodyti tokio formato ir pan. Būdavo visokių tokių problemų. Dabar – viskas lengviau. O tada išvykdavai į užsienį ir viskas.
Pamenu, kad būdavo, jog užstringa kompiuteris ar nepasisuka diskas atgal. Esu girdėjęs, kad Lenkijoje vienas treneris į užsienį veždavosi ir televizorių, ir vaizdo grotuvą.
- Nuo 2007-ųjų nutekėjo daug vandens. Kaip keitėsi „Lietuvos rytas“ jūsų akimis?
- Kiekvienas į klubą atvykęs treneris čia paliko savo pėdsaką. Manau, kad visi sezonai – nepakartojami ir unikalūs. Ne visada pavykdavo laimėti, tačiau per tiek metų buvo ir puikių epizodų.
Viskas liūdniau atrodo iš šiandienos perspektyvos, nes nusisuko sėkmė šiame sezone. Juk nuo Eurolygos „Top 16“ etapo mus skyrė neatkovotas kamuolys, pramestas metimas. Jungtinėje lygoje vėl nepasisekė – juk buvome šalia.
- Po pralaimėjimų pirmiausia kaltinamas treneris. Ar asistentai jaučia didžiulį spaudimą ir kaltės svorį?
- Mes esame kolektyvas, todėl atsakomybę dalijamės. Žinoma, treneriui spaudimas didžiausias, nes jis kalba su klubo vadovais, žiniasklaida. Šiuo atžvilgiu atsakomybė jam didesnė, tačiau pralaimėjimo kartėlį dalijamės po lygiai. Jeigu pralaimėjome, tai reiškia, kad gal mes kažko nepasakėme? Nepastebėjome? Neįtikinome trenerio. O gal nereikėjo sakyti ir „balamūtinti“ trenerio? Aš esu linkęs pralaimėjimo kartėlį dalytis per pusę.
