Sausio pradžioje iš Panevėžio „Lietkabelio“ į „Minsk“ komandą persikėlęs 34-erių 194 cm ūgio gynėjas pirmą kartą karjeroje klubą nusprendė keisti įsibėgėjus sezonui. Prispaudė prasta Panevėžio komandos padėtis, o ir išvyka į Baltarusiją žadėjo ne tik solidesnį kontraktą, bet ir aukštesnio lygio krepšinį.
„Šiek tiek baiminausi, bet nė kiek nesigailiu, kad sezono viduryje pakeičiau komandą“, - portalui lrytas.lt sakė V. Ginevičius.
Patyręs gynėjas greitai - gegužės 11-ąją - švęs 35 gimtadienį. Nors krepšininkas netrukus baigs jau 16-ąjį sezoną profesionaliame krepšinyje, apie karjeros saulėlydį kaunietis dar negalvoja.
„Sveikata nuostabi, o ir krepšinis dar neatsibodo“, - patikino V. Ginevičius.
Į Minską - įpusėjus sezonui
- Minsko komandai sezonas kol kas klostosi banguotai - Jungtinės lygos A grupėje užimta priešpaskutinė vieta, Iššūkio taurė baigėsi antrajame etape. Kaip vertinate savo pasirodymą Baltarusijos klube? - lrytas.lt paklausė V. Ginevičiaus.
- Pačiam žaisti sekasi labai neblogai, kiek girdėjau, ir vadovai patenkinti manimi.
Kai atėjau į komandą, ji jau buvo patekusi į Iššūkio taurės „Top 16“ etapą, o Jungtinėje lygoje buvo be pergalių. Man atėjus, iš penkerių rungtynių laimėjome trejas. Sakyčiau, visai neblogai. Jie iki Naujųjų metų viską pralaimėjo.
- Komandą pakeitėte įpusėjus sezonui. Nesigailite?
- Tikrai nesigailiu. Pirmą kartą per karjerą sezono viduryje keičiau komandą, dėl to šiek tiek baiminausi. Bet visada norisi žaisti aukštesnio lygio žaidimą - Jungtinė lyga pajėgi, juk čia gali pakovoti ir su Kauno „Žalgiriu“, ir su Maskvos CSKA. O ir Iššūkio taurės turnyras visai neblogas, norėjosi save išbandyti. Pavyko visai neblogai. (Iššūkio taurėje V. Ginevičius rinkdavo po 5,3 taško ir atlikdavo po 2,8 rezultatyvaus perdavimo, Jungtinėje lygoje pelnydavo po 7,7 taško ir atlikdavo po 2 rezultatyvius perdavimus. - Red.).
- Kodėl sezono viduryje nusprendėte pakeisti komandą?
- Finansiškai Minsko komandos pasiūlymas man buvo geresnis. Niekam ne paslaptis, kad Panevėžio „Lietkabelyje“ su finansais pasidarė ne kas. O kaip tik sulaukiau skambučio iš Minsko.
- Koks Baltarusijos krepšinio čempionato lygis?
- Į šį klausimą galėčiau atsakyti po geros savaitės, nes Minsko klubas Baltarusijos čempionate žaidžia tik nuo atkrintamųjų varžybų etapo, pusfinalio. Jis prasidės šį savaitgalį.
Minsko komanda Baltarusijoje - kaip Kauno „Žalgiris“ ar Vilniaus „Lietuvos rytas“ Lietuvoje. Komanda kovoja dviejuose turnyruose, todėl buvo padaryta išimtis, ir „Minsk“ komandai nacionalinis čempionatas prasidės tik nuo pusfinalio.
Todėl net neįsivaizduoju, koks čia lygis. Galiu apie tai spręsti tik iš kalbų.
Klauso lietuvio patarimų
- Kokią komandą radote, kai čia atvykote?
- Klube žaidžia du amerikiečiai, aš, lietuvis, o visi likę - baltarusiai. Komanda - labai draugiška. Pirmą kartą susidūriau su baltarusiais, todėl iš pradžių jautėsi šiokia tokia nežinomybė. Bet komanda - puiki, mikroklimatas - fantastiškas.
- Esate vienas vyriausių ekipos žaidėjų. Jaunesnieji klauso jūsų patarimų?
- Iš tikrųjų, klauso. Kaip suprantu iš kalbų, ir patiems žaidėjams patinka su manimi žaisti, jiems patinka mano krepšinio stilius. Tiesiog gražiai bendraujame, o amžius nėra labai svarbus.
- Kaip sekasi dirbti su komandos treneriu Andrejumi Krivonosu?
- Jis – buvęs krepšininkas, anksti baigęs karjerą dėl traumų. Jis vos trejais metais už mane vyresnis, todėl dar tik mokosi trenerio darbo. Pradedantysis treneris.
- Turbūt ir jūsų patarimo klausia?
- Visko būna. Pernelyg daug neklausinėja, bet kartais aptariame vieną ar kitą situaciją.
Krepšinis pralaimi ledo rituliui
- Ar esate patenkintas gyvenimo sąlygomis Minske?
- Butą nuomoju. Klubas skyrė pinigų, o butą pats per savaitę susiradau. Gyvenu ne pačiame centre, bet labai patogu nuvykti iki arenos. Važinėja visuomeninis transportas - metro, tramvajai, todėl susisiekimas - labai geras. Iki centro - 10 minučių automobiliu.
Treniruojamės sporto bazėje, o kai vyko rungtynės, žaisdavome ir treniruodavomės naujojoje Minsko arenoje, kuri talpina 15 tūkstančių žiūrovų.
Žaisti įdomu visur. Įdomu pažinti kiekvienos šalies kultūrą. Baltarusija atrodo kaip Rusija, o mentalitetas, kultūra – visai kitokie.
Man čia labai patinka. Minskas - labai gražus, sutvarkytas. Kitų Baltarusijos miestų dar nemačiau, tik iš kalbų girdėjau. Bet geriau pačiam viską pamatyti.
- Ar krepšinis Baltarusijoje pagal populiarumą gali varžytis su ledo rituliu ir futbolu?
- Ne, čia populiariausias ledo ritulys. Kai pradėjome žaisti Jungtinėje lygoje, į areną susirinkdavo daugiau žiūrovų - iki 5 ar 6 tūkstančių. Kai su „Žalgiriu“ žaidėme, susirinko apie 8 tūkst. žiūrovų. Sezono pradžioje, girdėjau, atvykdavo vos iki tūkstančio aistruolių.
O ledo ritulys čia neturi lygių - kai namie žaidžia Minsko „Dinamo“, arena čia pilna - susirenka 15 tūkst. žiūrovų.
Į Lietuvą - traukiniu
- Ką veikiate laisvalaikiu?
- Kai trūko rungtynių, važiavome į draugišką turnyrą Odesoje. Dabar buvo atvykusi šeima, tai laiką smagiai leidome.
- Dažnai grįžtate į Lietuvą?
- Kai atsiranda reikalų, retsykiais grįžtu į Kauną. Kelionė traukiniu iki Vilniaus trunka 3 valandas. Praktiškai nėra kur važiuoti.
Jeigu duoda dvi laisvas dienas, grįžtu į Kauną. Keliauti traukiniais į Lietuvą labai patogu - yra reisas tiesiai į Vilnių, čia persėdu į kitą traukinį.
Apie karjeros pabaigą negalvoja
- Netrukus, gegužės 11-ąją, švęsite 35-ąjį gimtadienį. Kur planuojate jį sutikti?
- Lietuvoje nepavyks to padaryti - tuo metu kaip tik vyks finalai, teks žaisti. Planuojame gegužės 17-18 dienomis baigti sezoną, tai tada ir atšvęsiu. Lietuvoje irgi atšvęsiu.
- 35 metai - brandus amžius krepšininkui. Kiek dar planuojate žaisti krepšinį?
- Artimiausi planai - metus ar dvejus metus tai tikrai planuoju žaisti, jeigu tik traumos neužklups. Dabar sveikata nuostabi, jėgų turiu. Krepšinis man dar neatsibodo, žaisti norisi. Apie karjeros pabaigą tikrai negalvoju.
- Ar norėtumėte Minsko komandoje likti ir kitą sezoną?
- Jeigu siūlytų, būčiau visai nieko prieš. Man čia viskas patinka - ir klubas, ir miestas.
- Ar sekate Lietuvos krepšinio įvykius?
- Taip, beveik kasdien internete stebiu, kas vyksta, kartais ir rungtynes pasižiūriu. Atidžiai sekiau, kas vyko Kauno „Žalgiryje“ jį ištikusios krizės įkarštyje. Teko ir su ten dirbančiais žmonėmis kalbėtis, kai „Žalgiris“ atvyko į Minską, bendravau ir su krepšininkais. Yra visokių kalbų.
Kai viskas buvo ramu, ir žaidimas sekėsi, ir rezultatai buvo geri. O kai finansavimas visiškai užstrigo, vėlavo, tai kirto krepšininkams per smegenėles. Nėra smagu, kai atlyginimai vėluoja po tris-keturis mėnesius. Sunku susikaupti ir tai atsiliepia žaidimui. Tada prasideda pralaimėjimai.
