20-ojo LKL sezono finalo serijos aistros kunkuliuoja, o portalas lrytas.lt skaitytojams siūlo prisiminti pirmuosius nacionalinių krepšinio pirmenybių žingsnius (II dalis).
Žaidė penki užsieniečiai
Pirmąjį LKL čempionatą pagyvino legionieriai. Tiesa, 1993-1994 metų sezone jų buvo visai nedaug – vos penki.
Du užsieniečius pasikvietė esto J. Salumetso treniruotas „Žalgiris“. Jame rungtyniavo kartu su treneriu iš Estijos atvykęs Gertas Kullamae bei amerikietis Antwonas Harmonas. Tiesa, A. Harmonas žaidė labai trumpai. Jis per Europos klubų taurės mačą su Vitorijos „Taugres“ patyrė rankos traumą ir išvyko gydytis namo į Čikagą. Po kelių savaičių amerikietis grįžo į Kauną, bet jam atsinaujino nugaros skausmai ir „Žalgiryje“ A. Harmonas daugiau nežaidė.
„Lietkabelio“ aprangą apsivilko amerikietis Edwardas Petersenas. Jis į Lietuvą atvyko kaip krikščioniškos organizacijos „Faith in Action“ misionierius ir dėstė anglų kalbą Panevėžio žemės ūkio mokykloje.
Tačiau Panevėžio klubo vadovai netruko sužinoti, kad mokydamasis Jeilio universitete E. Petersenas žaidė krepšinio komandoje, ir pasiūlė jam prisidėti prie „Lietkabelio“.
1994-ųjų sausį dviejų amerikiečių sulaukė „Statyba“, pakvietusi įžaidėją M. Montgomery ir vidurio puolėją J. Lothianą. Jie tapo labai rimta paspirtimi ir „Statybai“ kovojant dėl ketvirtosios vietos reguliariajame sezone, ir mūšyje dėl bronzos.
„Jie komandai buvo labai naudingi. Į legionierius bandė lygiuotis jauni krepšininkai. Manau, kad be amerikiečių pagalbos „Statyba“ nebūtų užėmusi trečiosios vietos“, - apie vilniečių pastiprinimą kalbėjo „Žalgirio“ treneris J. Salumetsas.
„Dėl užsieniečių teko girdėti įvairių nuomonių, - svarstė A. Sabonio krepšinio mokyklos treneris, olimpinis čempionas Modestas Paulauskas. – Iš vienos pusės, gerai, kad jų yra. Antai Graikija, Turkija, Belgija įsigijo daugiau svetimšalių krepšininkų, ir ten pakilo meistriškumas, klubai sėkmingai kovoja Europos turnyruose. Matyt, ir pas mus turėtų taip atsitikti. Tik norėtųsi, kad komandos įsigytų pajėgių žaidėjų, iš kurių būtų galima mokytis, kurie taptų pavyzdžiu kitiems. Kita vertus, atsivežę užsieniečių, pasodiname ant suolo kai kuriuos savo žaidėjus. Tačiau ir jie, jei tikrai nori rungtyniauti, privalo darbu išsikovoti vietą pagrindinėje sudėtyje.“
Bėda – ankštos salės
Nors LKL iškart pakėlė Lietuvos krepšinį į gerokai aukštesnį lygį, problemų taip pat netrūko. O kone didžiausia bėda buvo prastos salės.
Svarbiausios šalies arenos Kauno sporto halė ir Vilniaus sporto rūmai dėl didelių nuomos kainų klubams buvo neprieinami. Dėl to Vilniaus „Statyba“ žaidė Vytenio gatvėje buvusioje Š. Marčiulionio krepšinio mokyklos salėje, o Kauno komandos išsibarstė po nedideles Laikinosios sostinės sales: „Žalgiris“ rungtyniavo „Kaustos“ sporto komplekse (Naglio gatvėje), „Atletas“ – Kūno kultūros instituto (KKI) salėje ir t. t.
Kauno komandos tik nuo pusfinalio pradėjo žaisti sporto halėje, o „Statyba“ ant sporto rūmų parketo per visą sezoną įbėgo vos vieną kartą – per paskutines rungtynes dėl bronzos.
Dėl ankštų arenų daug nepatogumų kildavo varžybas transliavusiai Baltijos televizijai.
„Tarkim, „Atleto“ salėje balkonai yra tiesiog virš aikštės, todėl geriausiu atveju galime parodyti tik žaidėjų galvas. Ir tai pagrindine kamera, kuri turi rodyti pagrindinį vaizdą, visą aikštę. Arba salės, kuriose žaidžia „Drobė“ ir NECA – jei tik žaidžiama saulei nenusileidus, televizijos žiūrovai per salės langus matys pusę Kauno, o aikštėje paskui kamuolį lakstys dešimt siluetų“, - apie televizijos sunkumus vaizdingai pasakojo BTV sporto laidų prodiuseris Vytaras Radzevičius.
Vis dėlto linksmiausias ir kartu daugiausia nerimo sukėlęs nuotykis televizijos komandos laukė Pamaryje. „Per didįjį potvynį teko transliuoti iš Šilutės. Privažiavom prie salės – o nuo sienos iki naujo „ežero“ – vos trys metrai. Pastatėme kilnojamąją televizijos stotį, o kopetėles teko nuleisti į vandenį“, - įspūdžiais dalijosi V. Radzevičius.
Pro stogą varvėjo vanduo
Televizijai ir sirgaliams kildavę rūpesčiai buvo tik pusė bėdos. Dėl prastų salių nemažiau kentėjo ir krepšininkai. Kai kuriose salėse stipriai lyjant ar tirpstant sniegui pro stogą pradėdavo lašėti vanduo arba gausiai susirinkus žiūrovams dėl prasto vėdinimo greitai sudrėkdavo grindys. Salėms žūtbūt reikėjo remonto, tačiau savininkai neturėjo pinigų net būtiniausiems darbams.
Pirmąjį LKL sezoną dėl ant grindų telkšojusių balų varžybų vieta kelis kartus buvo pakeista prieš pat rungtynes, o vienas mačas prasidėjo vienoje salėje, baigėsi kitoje.
Antrąjį čempionato savaitgalį „Neptūno“ ir „Lietkabelio“ krepšininkai žaidė Klaipėdos „Žalgirio“ salėje, bet sudrėkus grindims aikštė virto tikra čiuožykla. Lygioje vietoje paslydę žaidėjai keliskart pargriuvo, o 34-ąją min. „Lietkabelio“ kapitonas Virginijus Greičius patyrė kojos traumą, ir panevėžiečiai atsisakė toliau žaisti pavojingoje aikštėje.
Šeimininkams pasiūlius ir svečiams, teisėjams bei komisarui sutikus, krepšininkai ir žiūrovai išvyko į NSK salę.
Geresnėmis sąlygomis geriau žaidė svečiai. Per „Žalgirio“ salėje vykusią rungtynių dalį Panevėžio komanda atsiliko 71:78, bet kitoje arenoje laimėjo 6 min. 13 sek. atkarpą 30:7 ir pasiekė pergalę 101:87.
G. Einikį aplenkė G. Bendžius
Neplanuotą ilgą pertrauką teko padaryti ir per KKI salėje vykusias „Atleto“ ir NECA komandų rungtynes. Jas nutraukė švieslentės gedimas.
Vis dėlto šios 1993 metų spalio 15 dieną vykusios rungtynės į lygos istoriją pateko dėl kitos priežasties. Per jas NECA gynėjas Aurimas Palšis tapo pirmuoju krepšininku, LKL varžybose įmetusiu 40 taškų.
Tiesa, pergalę rezultatu 90:86 iškovojo „Atletas“.
LKL rekordininku A. Palšis buvo mažiau nei du mėnesius. Gruodžio 10 dieną NECA gynėjo rezultatą pranoko „Žalgirio“ vidurio puolėjas Gintaras Einikis. Jis įmetė 42 taškus per rungtynes su „Atletu“ („Žalgiris“ laimėjo 99:82).
Nors „Atletas“ buvo pagrindinis „Žalgirio“ varžovas, šis mačas LKL lyderiams susiklostė nelauktai lengvai. 29-ąją min. žalgiriečiai pirmavo 80:49, o G. Einikis buvo įmetęs lygiai pusę komandos taškų – 40. Geriausias „Žalgirio“ žaidėjas artėjo prie pusšimčio taškų ribos, bet jį sustabdė penktoji pražanga.
G. Einikis dar kartą superrezultatyvumu blykstelėjo kovo 19 dieną, kai įmetė 44 taškus per rungtynes su NECA („Žalgiris“ nelengvai laimėjo 102:90).
Tačiau tai jau nebuvo LKL rekordas. Kovo 18 dieną ryškiausią pirmojo sezono žvaigždę aplenkė „Neptūno“ puolėjas Gintautas Bendžius. Jis į „Lietkabelio“ krepšį įmetė 45 taškus („Neptūnas“ svečiuose laimėjo 98:95).
Rezultatyviausias – A. Vaškys
Rezultatyviausiu pirmojo LKL čempionato žaidėju tapo „Olimpo“ gynėjas Augenijus Vaškys. Jis pelnydavo vidutiniškai po 22,2 taško.
„Namuose A. Vaškys yra nesustabdomas. Jis atakuoja varžovų krepšį iš visur, kiek nori, kuomet nori. Reikia stebėtis jo ištverme ir atkaklumu“, - apie žemaičių snaiperį kalbėjo R. Endrijaitis. Beje, prieš porą sezonų A. Vaškys buvo pakviestas į „Statybą“, bet tada R. Endrijaitis jo talento neįžvelgė, o Vilniaus komandoje neįsitvirtinęs plungiškis apskritai ketino mesti krepšinį. Jį tik per didelius vargus perkalbėjo kitas užsispyręs žemaitis „Olimpo“ treneris G. Glikmanas.
A. Vaškys pasiekė ir pirmojo sezono tolimų metimų rekordą. Per rungtynes ne namie (!) su NECA plungiškis pataikė 7 iš 7 tritaškių („Olimpas“ laimėjo 97:96). Įdomu, kad per tas rungtynes jis taip pat 7 kartus metė iš dviejų taškų zonos. Ir nė karto nepataikė!
Už A. Vaškio rezultatyviausių krepšininkų sąraše išsirikiavo „Žalgirio“ vidurio puolėjas G. Einikis (20,7 tšk.), „Neptūno“ puolėjas G. Bendžius (17,1 tšk.), „Atleto“ vidurio puolėjas Ž. Ilgauskas (16,9 tšk.) ir NECA gynėjas A. Palšis (16,3).
Šeštąją vietą užėmė rezultatyviausias legionierius „Statybos“ gynėjas M. Montgomery (15,8 tšk.). Pagal atkovotus kamuolius pirmas buvo Ž. Ilgauskas (12,3), pagal rezultatyvius perdavimus – žemiausias čempionato krepšininkas 168 cm ūgio „Šilutės“ įžaidėjas Alius Stančiauskas (3,7), pagal perimtus kamuolius – „Olimpo“ puolėjas Mindaugas Pranckevičius (2,8), pagal blokuotus metimus – Ž. Ilgauskas (3,6).
Baudas taikliausiai mėtė NECA puolėjas Giedrius Pečiulionis (91,9 proc.), dvitaškius – G. Einikis (62,7 proc.), tritaškius – „Atleto“ puolėjas Nerijus Zabarauskas (47 proc.).
Autobusų istorijos
Pirmojo LKL čempionato reguliariajame sezone turėjo įvykti 180 rungtynių. Tačiau komandos sužaidė tik 179. „Žalgirio“ ir „Statybos“ mače oficialiai užfiksuotas rezultatas 2:0. Kauniečiams buvo įskaityta techninė pergalė, nes varžovų jie nesulaukė.
Vilniečiams šimto kilometrų atstumo tarp dviejų didžiausių šalies miestų nepavyko įveikti dėl banalios priežasties – pusiaukelėje sugedo autobusas.
„Statyba“ problemų dėl transporto priemonių turėjo nuo sezono pradžios. Jau vieną pirmųjų čempionato savaitgalių sostinės komanda vos spėjo laiku atvykti į Plungę. Nemažiau varginanti buvo kelionė iš Žemaitijos namo. Vairuotojui kelis kartus teko krapštytis autobuso variklyje, ir krepšininkai į Vilnių grįžo tik paryčiais. O jau tą pačią dieną jiems reikėjo tuo pačiu gendančiu autobusu riedėti į Panevėžį.
Galiausiai „Statyba“ atidavė pasenusį autobusą remontuoti, o rėmėjai Vilniaus klubui paskolino kitą. Tačiau jis buvo ne ką geresnis.
Gruodžio 4-ąją – rungtynių su „Žalgiriu“ dieną – vairuotojas nuo ankstyvo ryto triūsė bandydamas pašalinti gedimus, ir krepšininkai iš Vilniaus pajudėjo tik 14 val. 15 min. (rungtynės turėjo prasidėti 16 val.). Tačiau ties Elektrėnais iš variklio vėl pradėjo verstis pilki dūmai.
Vairuotojui pavyko autobusą sutaisyti ir po valandos komanda kelionę pratęsė, bet nuvažiavo labai netoli. Ties Žiežmariais autobusas vėl sustojo.
Kadangi buvo aišku, kad „Statyba“ į rungtynes pavėluos, krepšininkai nusprendė į Kauną nebevažiuoti. Jie sulipo į maršrutinį autobusą ir grįžo namo. LKL už neatvykimą įskaitė Vilniaus klubui pralaimėjimą ir skyrė 2 tūkst. litų baudą.
„Statybos“ krepšininkai pateko į dar vieną kuriozišką istoriją. Komandai keliaujant į Šilutę, vairuotojas nerado posūkio į šį miestą ir ilgokai klaidžiojo aplinkui. Sporto salę svečiai pasiekė tik likus pusvalandžiui iki rungtynių.
Geriausio prizas – G. Einikiui
Paskutiniu pirmojo LKL čempionato akordu tapo Kauno „Pasimatymo“ restorane surengta sezono uždarymo šventė. Per ją lygos čempionai pirmą kartą Lietuvos krepšinio istorijoje buvo apdovanoti ne aukso medaliais, bet aukso žiedais, Lietuvos krepšinio federacija LKL nugalėtojai „Žalgirio“ komandai įteikė K. Savicko taurę, o čempionų lyderis G. Einikis gavo vertingiausią asmeninį prizą – jis buvo išrinktas geriausiu turnyro krepšininku.
Rinkdamas geriausią žaidėją LKL direktoratas apklausė 51 šalies krepšinio specialistą, trenerį, teisėją ir sporto žurnalistą. G. Einikis surinko 213 balų. Už jo išsirikiavo „Atleto“ vidurio puolėjas Ž. Ilgauskas (177), „Atleto“ gynėjas D. Sirtautas (62), „Olimpo“ gynėjas A. Vaškys (60) ir „Žalgirio“ puolėjas A. Visockas (37).
Varžybų organizatoriai bei rėmėjai įsteigė ir originalių prizų. Pavyzdžiui, „išraiškingiausiais“ treneriais buvo išrinkti J. Salumetsas ir G. Glikmanas, išsamiausiai LKL varžybas pristačiusiais žurnalistais – Regina Mundrytė („Lietuvos rytas“) ir Vidas Mačiulis („Krepšinio pasaulis“).
O emocingasis žemaitis iš Plungės G. Glikmanas dar buvo pripažintas ir „LKL Misteriu-94“.
Lygoje – naujos komandos
Nepraėjus nė mėnesiui po pirmojo čempionato pabaigos LKL vadovybė pradėjo braižyti antrojo sezono kontūrus. 1994 metų birželio 4-5 dienomis Plungėje vykusiame Vykdomojo komiteto posėdyje buvo svarstoma, kaip vyks kitas čempionatas ir kurios komandos jame dalyvaus.
LKL gavo trijų klubų prašymus. Patekti į stipriausią šalies krepšinio lygą panoro dvi pirmąsias vietas antrojoje pakopoje užėmusios komandos Vilniaus Lietuvos policijos akademija (LPA) ir Šiaulių „Kelininkas“ bei tik 1994 metais įkurtas ir iki tol jokiose varžybose nedalyvavęs Mažeikių „Ekspromtas“.
Klubams pristačius savo kandidatūras įvyko slaptas balsavimas. Per jį už „Kelininko“ priėmimą balsavo visi 11 Vykdomojo komiteto narių, už LPA – 6, už „Ekspromtą“ – nė vienas.
Tad į LKL buvo priimti du nauji klubai, kurie per vasarą pakeitė pavadinimus ir antrajame lygos čempionate žaidė kaip „Šiauliai“ (buvęs „Kelininkas“) ir Vilniaus „Sakalai“ (buvusi LPA).
Nors LKL priėmė du naujus klubus, komandų skaičius padidėjo ne iki 12, bet tik iki 11. Tame pačiame posėdyje buvo sustabdyta „Drobės“ narystė. Šis klubas, priklausęs sunkius laikus išgyvenusiai Kauno „Drobės“ įmonei, iki numatyto termino nesugebėjo pateikti visų reikalingų finansinių garantijų.
„Drobė“ su LKL atsisveikino „iki geresnių laikų“. Tačiau geresni laikai šiam klubui (beje, per visą lygos istoriją tai buvo vienintelis prieš Antrąjį pasaulinį karą įkurtas klubas) neatėjo. „Drobė“ dar kelis sezonus rungtyniavo Lietuvos krepšinio antrojoje pakopoje, bet galiausiai visai iširo.
