Geriausiais karjeros metais Kauno „Žalgirio”, Maskvos CSKA ir Saratovo „Avtodor” komandose žaidęs vidurio puolėjas garsėjo savo metimais kabliu, o už aikštės ribų – audringu gyvenimo būdu.
Baigęs karjerą G. Einikis pasinėrė į skandalus ir audringą šeiminį gyvenimą, kurio detalių nenori prisiminti.
Šis pokalbis su G. Einikiu – apie pirmuosius metimus į krepšį gimtojo Kūlupėnų kaimo kieme, karjerą „Žalgiryje” ir CSKA, olimpinius trofėjus ir kovas krepšinio aikštėje su apie profesionalo karjerą galvojančiu 16-mečiu sūnumi Aidu.
Be kitų titulų, G. Einikis yra daugiausia kartų Lietuvos čempionu tapęs krepšininkas. Atstovaudamas Kauno „Drobei”, „Atletui” ir „Žalgiriui” jis iškovojo devynis aukso medalius – 1988, 1989, 1990, 1991, 1992, 1993, 1994, 1995 ir 2003 metais.
Sūnus prašo grįžti į krepšinį
- Profesionalo karjerą baigėte prieš septynerius metus. Vėliau dar buvo sugrįžimų į krepšinį. Ar jo pasiilgstate ir laisvalaikiu pamėtote į krepšį? - lrytas.lt paklausė G. Einikio.
- Pamėtau. Dažniausiai su sūnumi. Pamokau jį šiek tiek. Taip pat žaidžiu su veteranais. Eurelijaus (buvusio krepšininko Eurelijaus Žukausko - red.) komandą aplenkėm - jie treti buvo, mes - antri.
- Sūnus krepšinio aikštėje jūsų dar neįveikia?
- Dar rimtai nebuvom susikibę. Mokau šiek tiek mesti „kabliuku“. Toks metimas netinka jo pozicijai, tačiau tegu pamėto, pasimoko. Nepakenks.
- Daug patarimų iš jūsų sulaukia?
- Retsykiais susitariame, po pamokų susitinkame, nueiname į salę kokiai valandai, pusantros - vienas prieš vieną pažaidžiame, neblogai pasidarbuojam. Pasimoko įvairių individualių veiksmų. Jis patenkintas tuo, jam gerai. Po to skambina po rungtynių, sako: „Įmečiau gerą kablį“. Ir man malonu širdyje, ir jam gerai, kad pamokiau (juokiasi). Noro jis turi, daug dirba, o kaip pasiseks, taip pasiseks.
Sūnus vis prašo, kad vėl grįžčiau į krepšinį, nori su manimi pažaisti.
- Planuojate grįžti į krepšinį?
- Sunku, dabar jau būtų sunku. Bet ko nepadarysi dėl sūnaus (juokiasi).
- Ar pagal žaidimą jis išsiskiria iš savo bendraamžių?
- Aidui dabar 16 metų, jo ūgis - 194 cm. Tiesa, neseniai sakė, kad paaugo. Klaipėdoje vienerius metus jis žaidė metais vyresnių grupėje. O dabar su savo komanda pateko į stipriausiųjų ketvertuką - šį savaitgalį Šventojoje vyks finalinis ketvertas. Važiuosim žiūrėt, palaikyt.
- Ar nekilo minčių imtis trenerio amato, galbūt treniruoti vaikus?
- Būtų įdomu. „Centrus“ pamokyti, kokį „kabliuką“ parodyti. Man tai tiktų, būtų prie širdies. Bet niekam neįdomu - visi būsimi „centrai“ turbūt yra labai geri, niekas nenori išmokti metimo kabliu ar puskabliu. Niekam neįdomu, turbūt niekas nenori su manimi dirbti.
Krepšinis kieme – ir žiemą
- Yra tekę girdėti, kad jūsų krepšinio pradžiamokslis buvo gimtajame Kulupėnų kaime - tėvas ant garažo durų pakabino krepšinio lanką ir pradėjote žaisti.
- Ne ant garažo, o ant tvarto durų (šypsosi). Kaip viskas prasidėjo, neatsimenu. Tėvas iš kažkur gavo lanką, sako: „Aš tau prikalsiu“. Ir prasidėjo. Mėtydavau ir vienas, ir su draugais, ir vasarą, ir žiemą. Būdavo 15 ar 20 laipsnių šalčio, tai su pirštinėmis mėtydavau. Jei prisnigdavo – sniegą atsikasdavau ir mėtydavau.
Nuo pat vaikystės patiko žiūrėti sportą - žiūrėdavome ir ledo ritulį, ir krepšinį. Viską žiūrėdavom. Krepšinis kažkiek daugiau patiko.
Vėliau treneris pasiūlė atvykti į sporto mokyklą. Nuvažiavau ir „užsikabinau“. Rimčiau treniruotis pradėjau 1982-aisiais, beveik jau 13 metų turėjau.
- Kaip jūs atradote tą metimą kabliu?
- Netyčia. Turbūt prie to tvarto, pirmojo krepšinio lanko. Atidirbau metimą į tą lanką.
- Ar vaikystėje turėjote krepšinio idealą?
- Net nežinau. Man „Žalgiris“ patikdavo. Visada „Žalgiryje“ žaisti norėdavau. Dar mėtydamas į tą lanką galvodavau, kaip reikėtų ten patekti.
Labiausiai patiko CSKA
- Kaip apibūdintumėte savo karjerą?
- Skaičiau jūsų portale tekstą apie LKL pirmąjį sezoną. Pasirodo, po 40 taškų mesdavau. Visai buvau pamiršęs, jūs priminėt. Gal ir nieko visai. Pasirodo, neblogas buvau, jeigu tiek įmesdavau (juokiasi).
- Karjerą pradėjote „Žalgiryje“. Šiame klube ir svajojote žengti pirmuosius profesionalaus krepšininko žingsnius?
- Tuo metu buvo du pasirinkimai - arba Kauno „Žalgiris“, arba Vilniaus „Statyba“. Labai norėjosi žaisti „Žalgiryje“.
- Esate žaidęs ne viename klube. Kuriame iš jų buvo geriausi karjeros metai?
- Gal Maskvos CSKA. Kodėl? Net nežinau, tiesiog gerai ten buvo (juokiasi).
- Kurį periodą laikote karjeros viršūne?
- Galbūt Sidnėjaus olimpiadą, kurioje su rinktine iškovojome bronzos medalius.
- Esate vienintelis krepšininkas, su Lietuvos rinktine iškovojęs visus tris bronzos medalius. Kur laikote šiuos ir kitus per karjerą iškovotus trofėjus?
- Pas sūnų. Šie apdovanojimai jam - kaip įkvėpimas.
Įstrigo A. Sabonio pamokos
- Lietuvos rinktinei atstovavote aštuonerius metus (1992-2000). Kuo ji buvo ypatinga?
- Mes turėjome A. Sabonį. Jis buvo pergalių garantas.
- Jums teko nemažai rungtyniauti kartu su A. Saboniu. Kaip tai paveikė jūsų karjerą?
- Iš jo gavau labai daug pamokų žaisdamas tiek Kauno „Žalgiryje“, tiek Lietuvos rinktinėje. Gaudavau ir gyvenimiškų, ir krepšinio pamokų. Visko buvo.
- Ar bendraujate su buvusiais draugais krepšinio aikštėje?
- Šiokį tokį ryšį palaikau. Telefonu pasišneku su Rimu Kurtinaičiu, Tomu Pačėsu, Dariumi Maskoliūnu. Tačiau su jais pažaisti pastaruoju metu neteko - kažkada kvietė, bet tada po operacijos buvau - apendicitą operavo, tuo metu negalėjau sportuoti.
Giria J. Valančiūną
- Ar domitės, kaip klostosi šis sezonas Eurolygoje ir NBA?
- Žinoma, o ką daugiau veikti? Negi futbolą žiūrėsi?
- Nepatinka futbolas?
- Dėl manęs galėtų jo ir nebūti. Labai nepergyvenčiau.
- Kuris iš dabartinių Lietuvos žaidėjų šį sezoną daro jums didžiausią įspūdį?
- Reikėtų patikrinti, kuris iš jų yra „kietas“ (juokiasi). Bet man J. Valančiūnas patinka. Rinktinėje jis jau turėtų pradėti gerai žaisti. Manau, jam sezonas NBA gerai susiklostė, gavo daugiau galimybių pažaisti.
D. Motiejūnui turbūt šiek tiek pritrūko rungtynių, ypač sezono pabaigoje. Subangavo žaidimas ir pabaigoje jo nebeleido į aikštę.
- Ko tikitės ir laukiate iš rinktinės šią vasarą?
- Nežinau, pažiūrėsim. Aš ne ekstrasensas, negaliu prognozuoti.
Čempionatuose dažnai viską lemia vienerios rungtynės - ketvirtfinaliai. Jeigu gerai iššauni, patenki į ketvertuką, jeigu prašauni - iškrenti. Ir viskas. Čia niekas nėra apdraustas - kiekviena komanda gali pralaimėti.
