Antradienio vakarą nusileido dvidešimtojo LKL sezono uždanga, o portalas lrytas.lt, prisimindamas 1994-1995 metų čempionatą, tęsia pasakojimą apie šiais metais dvidešimtmetį mininčios LKL istoriją (I dalis).
***
Antrajame sezone Lietuvos krepšinio lygos (LKL) varžybas pagyvino kelis klubus sustiprinę amerikiečiai, žiūrovai pamatė net dvejas Žvaigždžių rungtynes, tačiau čempionato finalas nebuvo toks dramatiškas, kokio laukė sirgaliai, o pernelyg intensyvus tvarkaraštis tapo daugybės traumų ir konfliktų priežastimi.
Naujokų birža neprigijo
Prieš dvidešimt metų rašyti savo istoriją pradėjusi Lietuvos krepšinio lyga stengėsi mokytis iš geriausiųjų. Niekam ne paslaptis, kad geriausiai organizuotos ir stipriausios pasaulyje yra Šiaurės Amerikos Nacionalinės krepšinio asociacijos (NBA) varžybos, todėl ir LKL vadovai išminties daugiausia bandė semtis už Atlanto.
Tačiau kartais amerikietiška patirtis buvo kopijuojama pernelyg aklai, neatsižvelgiant į Lietuvos ir visos Europos sporto ypatumus. O prasčiausiai pavykęs eksperimentas buvo naujokų birža.
Didelė dalis Lietuvos krepšinio visuomenės tvirtino, kad naujokų biržos idėja mūsų šalyje yra nerealizuojama. Tačiau pagrįstų skeptikų balsų nesiklausęs LKL prezidentas Šarūnas Marčiulionis buvo didelis jos šalininkas, todėl lyga ėmėsi sumanymą įgyvendinti.
Vienintelę naujokų biržą LKL surengė prieš antrąjį sezoną. Ji įvyko 1994 metų birželio 16 dieną Kauno „Pasimatymo“ restorane.
Kaip vienintelis krepšininkas, LKL naujokų biržoje pakviestas pirmuoju šaukimu, į istoriją pateko Panevėžio „Lietkabelio“ pasirinktas Donatas Sabaliauskas. Antrojo šaukimo teisę turėjęs Klaipėdos „Neptūnas“ pasirinko Artūrą Jakubauską, „Šilutė“ trečiuoju šaukimu pakvietė Tomą Ivanauską.
LKL naujokų biržoje nuskambėjo ir garsiausių Lietuvos krepšininkų pavardės. Plungės „Olimpas“ antrajame rate pasirinko Šarūną Marčiulionį, Kauno „Žalgiris“ trečiajame – Arvydą Sabonį ir Rimą Kurtinaitį.
Tuo tarpu LKL naujokų biržos prasmės neįžvelgę Vilniaus „Statybos“ ir Kauno „Atleto“ vadovai nepasinaudojo nė vienu šaukimu.
„Nepritariu naujokų biržos sistemai. Kaip galima išsiųsti aštuoniolikmetį jaunuolį iš jo gimtojo miesto žaisti kitur. Juk jam dar norėtųsi pabūti šalia tėvų, įstoti į universitetą, baigti mokslus ir tik tada galbūt vykti į kitą miestą. Žmogui pirmiausia reikia išsilavinimo“, - kalbėjo „Statybos“ treneris Heino Lillis. Ir kaip parodė laikas, buvo visiškai teisus.
Naujovėms nepritarė
Sekdami NBA pavyzdžiu LKL vadovai buvo pasiryžę pakeisti ir rungtynių formatą. Pasibaigus antrajam sezonui, 1995 metų vasarą LKL Vykdomasis komitetas nutarė, kad nuo trečiojo čempionato bus žaidžiami ne du kėliniai po 20 minučių (kaip Europoje), o keturi kėliniai po 12 minučių (kaip NBA).
Tam griežtai prieštaravo Europos turnyruose dalyvaujančių klubų vadovai bei treneriai. Jie sugebėjo įtikinti kitus klubus ir lygos vadovybę, kad naujovė trukdys pasiruošti tarptautinėms varžyboms ir pakenks rinktinės interesams. Todėl NBA formatą LKL atšaukė dar prieš jam įsigaliojus.
Taip pat daug buvo kalbama apie atlyginimų limitą, bet amerikietiškų taisyklių šalininkams nepavyko prastumti ir šio Europos sportui svetimo sumanymo.
Parodomieji mačai – provincijoje
Įkūrus LKL ir sustiprėjus nacionalinėms varžyboms Lietuvos krepšinyje prasidėjo visai nauji procesai. LKL vadovybei dideliu galvos skausmu tapo krepšininkų perėjimai iš vienos komandos į kitą.
Civilizuoti krepšinio rinkos santykiai mūsų šalyje dar nebuvo susiformavę, todėl žaidėjai neretai numodavo ranka į savo įsipareigojimus, turėdami galiojantį kontraktą su vienu klubu pradėdavo derybas su kitais ir padėdavo parašą ant antros sutarties.
Siekdama pažaboti viliones ir sutramdyti sutarčių nesilaikančius žaidėjus, antrojo čempionato išvakarėse LKL valdyba priėmė griežtą nutarimą – krepšininkai, kurie pasirašys kontraktus iškart su dviem klubais, bus diskvalifikuojami trejiems metams.
Tiesa, ši sankcija nė sykio nebuvo pritaikyta.
LKL taip pat nusprendė antrajame čempionate neberengti mačo dėl trečiosios vietos, tačiau pirmą kartą surengti lygos Žvaigždžių rungtynes.
Prieš prasidedant oficialioms varžyboms LKL nudžiugino kelis stipriausioje šalies lygoje komandų neturėjusius miestus. Juose 1994 metų rugsėjo 23 ir 24 dienomis įvyko ikisezoninės LKL klubų rungtynės. Kelmėje ir Tauragėje žaidė „Neptūnas“ ir „Šilutė“, Joniškyje – Kauno NECA ir „Olimpas“, Ukmergėje – Kauno „Lavera“ ir „Statyba“, Alytuje – „Žalgiris“ ir „Atletas“.
Be paminėtų komandų antrose LKL pirmenybėse dalyvavo „Lietkabelis“, „Šiauliai“ ir Vilniaus „Sakalai“. Iš viso prie starto linijos stojo 11 klubų.
Arenos liko tik pažaduose
Viena didžiausių pirmojo LKL sezono bėdų buvo ankštos salės. Todėl lygos vadovybė dar nesibaigus pirmajam čempionatui pranešė, kad nuo antrojo bus sugriežtinti reikalavimai arenoms ir komandos galės žaisti tik salėse, kuriose yra bent 1000 vietų.
Lietuvoje tuo metu apskritai buvo vos keturios tiek sėdimų vietų turėjusios arenos, tačiau LKL nereikalavo, kad visos tūkstantis vietų buvo sėdimos.
Nors įsigaliojus naujoms taisyklėms keli Kauno ir Vilniaus klubai turėjo ieškoti erdvesnių salių, dvi didžiausios šalies arenos Kauno sporto halė ir Vilniaus sporto rūmai netapo nė vienos komandos nuolatiniais namais. „Žalgiris“ ir „Statyba“ jose žaidė dažniau nei pirmąjį sezoną, bet toli gražu ne visada.
Viltį, kad sirgaliai krepšinio rungtynes galės stebėti patogiau, įžiebė „Statybos“ savininkas Andrejus Kliukovskis ir „Atleto“ savininkas Zigmas Petrauskas. Plačių užmojų turėję klubų vadovai 1994 metų pavasarį žadėjo, jog „Statyba“ bei „Atletas“ pasistatys 4-5 tūkstančius vietų turinčias arenas, ir tvirtino pradėję derybas su Vilniaus bei Kauno savivaldybėmis, kad naujoms arenoms būtų skirti sklypai.
Vis dėlto tai tebuvo gražios kalbos – jokie sklypai nebuvo skirti ir jokios arenos nebuvo pradėtos statyti.
Matė ne visa Lietuva
Kartu su LKL į priekį žengė ir nacionalinių pirmenybių varžybas transliavusi Baltijos televizija (BTV).
Iš pradžių jai kliuvo daug kritikos dėl komentatorių neprofesionalumo, bet ši problema buvo išspręsta dar pirmojo sezono viduryje, kai 1994 metų sausį prie mikrofono sėdo iki tol tik NBA varžybas komentavęs Linas Kunigėlis. Truputį vėliau prie jo prisidėjo krepšinio ekspertas, buvęs treneris Algis Gedminas.
Jiedu sudarė neabejotinai geriausią sporto komentatorių duetą per visą nepriklausomos Lietuvos laikotarpį.
Dar vienas Baltijos televizijos trūkumas buvo tai, kad didelė dalis Lietuvos gyventojų negalėjo matyti jos transliacijų. Vis dėlto antrąjį sezoną LKL varžybos televizijos žiūrovams tapo lengviau pasiekiamos. BTV dalies rungtynių transliavimo teises perleido nacionalinei televizijai, retransliavimo – „LitPoliInter“ ir „Tele 3“ televizijoms.
Kita vertus, lankstumu oficiali LKL televizija nepasižymėjo. Dar prieš čempionatą į transliacijų tvarkaraštį buvo įtraukta nemažai NECA klubo rungtynių. Pagal priešsezoninę sudėtį NECA turėjo būti viena favoričių, bet susidūrė su finansiniais sunkumais ir greitai pradėjo byrėti. Žaidėjams išsilaksčius ši komanda varžovams tapo lengvu grobiu ir jos rungtynės sirgalių beveik nedomino. Tačiau BTV savo programos nepakeitė.
Painiava dėl rungtynių laiko
Televizijos ištesėjo ne visus pažadus ir parodė ne visas numatytas rungtynes. „Laveros“ ir „Atleto“ mačo transliacija žlugo dėl elementaraus Lietuvos televizijos darbuotojų žioplumo.
Nors „Lavera“ visą laiką žaidė VRM sporto centre, LTV filmavimo grupė kažkodėl nusprendė, kad varžybos vyks sporto halėje. Ten nuvykę televizijos darbuotojai pradėjo rengtis transliacijai ir tik tada pastebėjo, jog halės durys užrakintos. Kadangi pasiruošti transliacijai iš VRM sporto centro jau buvo per vėlu, televizijos žiūrovai įdomios Kauno komandų dvikovos nepamatė.
Iš kurioziškos situacijos teko suktis ir Baltijos televizijai, tik per didelius vargus išgelbėjusiai „Olimpo“ ir „Atleto“ varžybų transliaciją.
Pagal tvarkaraštį, kurį turėjo „Olimpo“ klubas, šios rungtynės turėjo prasidėti 16 val. Tuo tarpu „Atleto“ klubo ir varžybų komisaro Vytauto Geštauto gautuose tvarkaraščiuose buvo parašyta, kad mačo pradžia – 18 val. 30 min.
BTV tada neturėjo techninių galimybių rodyti rungtynes iš Plungės tiesiogiai ir planavo nuo 18 val. 30 min. transliuoti vaizdo įrašą. Jei rungtynės būtų prasidėjusios tokiu metu, transliacija būtų neįvykusi. Tačiau atletiečiai atvyko šiek tiek anksčiau ir komandos sutiko rungtynes pradėti 17 val. 40 min.
Dėl to nukentėjo Plungės sirgaliai. Prie salės atėję 16 val., jie ant durų pamatė raštelį, kad mačas vyks nuo 18 val. 30 min. Bet grįžę nurodytu metu galėjo pasižiūrėti tik antrąją mačo pusę.
„Turiu gal penkis LKL oficialiai patvirtintus tvarkaraščius, ir visi jie yra skirtingi“, - dėl painiavos nesistebėjo „Olimpo“ klubo viceprezidentas Vitas Klimas.
Trenerių migracija
Tarp pirmojo ir antrojo sezonų daug šnekėta ne vien apie krepšininkų, bet ir apie trenerių perėjimus. Kalbų epicentre atsidūrė „Žalgiris“, iš kurio gana netikėtai atsistatydino estas Jaakas Salumetsas.
Klubo vadovai buvo patenkinti jo darbu, o ir pats J. Salumetsas norėjo likti, bet viskas aukštyn kojomis staiga apsivertė per 1994 metų gegužės pabaigoje Kaune vykusį „Profbasket“ lygos (joje žaidė posovietinių valstybių komandos) finalo ketverto turnyrą. „Žalgiris“ jame laikytas favoritu, bet pusfinalyje netikėtai pralaimėjo Talino „Kalev“ klubui. J. Salumetso santykiai su Estijos krepšinio bendruomene tuo metu buvo itin atšiaurūs, todėl treneris labai pergyveno dėl nesėkmės ir emocijoms nespėjus atslūgti pranešė pasitraukiantis iš „Žalgirio“.
Kauno klubas vietoj J. Salumetso pakvietė Lietuvos jaunių rinktinės trenerį Joną Kazlauską. Su juo pirmiau tarėsi „Olimpo“ vadovai, gegužę netgi paskelbę, kad J. Kazlauskas kitą sezoną tikrai diriguos Plungės komandai. Tačiau sulaukęs stipriausio Lietuvos klubo kvietimo Europos jaunių čempionų treneris iškeitė Žemaitiją į Laikinąją sostinę.
LKL iš Kauno išvykus J. Salumetsui be Estijos krepšinio specialistų neliko. Prie „Statybos“ vairo stojo kitas estas H. Lillis – buvusios Lietuvos krepšininkės Jūratės Kaluškevičiūtės vyras.
Tuo tarpu „Olimpas“ nutrūkus deryboms su J. Kazlausku pasikvietė buvusį „Statybos“ trenerį Rimantą Endrijaitį.
Čempionatui jau prasidėjus LKL debiutavo ir pirmas treneris iš JAV. Spalį vadovauti „Šilutės“ ekipai pradėjo Billas Sheridanas.
Amerikietiški štrichai
Rimtus klubų ketinimus atspindėjo padidėjęs legionierių skaičius. Žiūrovams ypač įdomu buvo stebėti „Olimpą“ ir „Šilutę“ sustiprinusius amerikiečius, kurie net nebūdami europinio lygio žvaigždės turėjo Senojo žemyno krepšininkams nebūdingų įgūdžių.
Aštrūs perdavimai, galingi dėjimai, virtuoziška kamuolio valdymo technika, kiti Lietuvos krepšinyje iki tol retai matyti žaidimo elementai tapo kasdienybe ir į sales arba prie televizorių ekranų pritraukė didelį būrį naujų žiūrovų.
„Olimpo“ ir „Šilutės“ amerikiečiai žaidė ne tik efektingai, bet ir naudingai. Įžaidėjai Timothy Brooksas („Olimpas“) ir Richardas Thomasas („Šilutė“) lygoje užėmė dvi pirmąsias vietas pagal rezultatyvius perdavimus, R. Thomasas bei puolėjai Patrickas Jonesas („Olimpas“) ir Corey Tayloras („Šilutė“) pateko tarp penkių rezultatyviausių krepšininkų. Visų keturių amerikiečių pavardės mirgėjo ir kituose statistikos lyderių dešimtukuose.
„Norint kažko išmokti, reikia žaisti su įvairiomis komandomis, skirtingų krepšinio mokyklų atstovais. Virdamas savo sultyse nieko nepasieksi. Mūsų krepšininkai turi ko pasmokyti iš R. Thomaso ar netgi P. Joneso, iš „Statyboje“ žaidžiančio Sergejaus Grišajevo“, - užsieniečių pagausėjimą teigiamai vertino „Žalgirio“ treneris J. Kazlauskas.
Lietuvos sirgaliai greitai pamėgo tiek „Olimpo“ ir „Šilutės“ amerikiečius, tiek kitus LKL žaidusius legionierius. O lygos vadovybė sezonui jau įpusėjus sumanė surengti Lietuvių ir Legionierių rungtynes (prieš sezoną jas planuoti buvo neįmanoma, nes niekas negalėjo numatyti, ar lygoje žais tiek legionierių, kad iš jų būtų galima sudaryti komandą). Rungtynės įvyko 1995 metų vasario 26 dieną Šiaulių „Tauro“ sporto salėje. Lietuviai (treneriai Vladas Garastas ir J. Kazlauskas) nugalėjo Legionierius (treneriai B. Sheridanas ir Steponas Kairys) 100:91, o naudingiausio žaidėjo prizą ir šeimininkų dovanotą „Tauro“ televizorių išsivežė „Atleto“ puolėjas Saulius Štombergas. Geriausiu užsieniečių komandos krepšininku išrinktas P. Jonesas.
Žvaigždės spindėjo Panevėžyje
Dar prieš tai įvyko pirmą kartą organizuotos LKL Žvaigždžių dienos renginiai. Geriausius lygos krepšininkus 1994 metų gruodžio 17 dieną priėmė Panevėžio sporto rūmai.
Renkant Rytų ir Vakarų komandų starto penketus užvirė itin įnirtinga kova tarp dviejų ryškiausių LKL žvaigždžių, vidurio puolėjų Gintaro Einikio („Žalgiris“) ir Žydrūno Ilgausko („Atletas“).
Pasibaigus balsavimui juos skyrė vos trys balai: G. Einikis gavo 1039 balsus, Ž. Ilgauskas – 1036 (iš viso atsiųsta 1116 anketų). Į Rytų komandos penketą dar buvo išrinkti gynėjai Darius Lukminas („Žalgiris“) ir Martynas Purlys („Statyba“) bei puolėjai Darrenas Henrie („Žalgiris“) ir Dainius Adomaitis („Statyba“), į Vakarų – gynėjai Darius Sirtautas („Atletas“) ir R. Thomasas bei puolėjai S. Štombergas ir Virginijus Praškevičius („Lavera“).
Rytų komandą treniravo J. Kazlauskas, Vakarų – V. Garastas.
Penkias valandas trukusią šventę, kurią vedė Vytautas Kernagis, atidarė tritaškių metimų konkursas. Jo pagrindinis prizas atiteko R. Thomasui, finale nugalėjusiam „Atleto“ puolėją Nerijų Zabarauską 18:16. O pirmuoju LKL Žvaigždžių dienų rekordininku tapo „Statybos“ snaiperis Artūras Šeiningas. Jis pirmojo rato serijoje surinko 22 taškus.
Dėjimų konkurse geriausias irgi buvo amerikietis – „Statybos“ gynėjas Garry Arringtonas. Jo skrydžiai komisiją sužavėjo labiau nei kito finalininko, „Atleto“ puolėjo Vaido Jurgilo.
Žvaigždžių rungtynes rezultatu 99:88 laimėjo Rytai. Naudingiausiu krepšininku buvo išrinktas 19 taškų pelnęs panevėžietis Gintaras Bačianskas.
