Klaipėdiečio karjera buvo trumpa, bet įspūdinga - kilimas Vilniaus „Lietuvos ryte“, ryški žvaigždė Ispanijoje, nepasiteisinusios viltys NBA, galingas sugrįžimas į Europą, dvi skaudžios traumos, teisinis karas su Pirėjo „Olympiakos“ ir sprendimas baigti karjerą būnant vos 30-ties.
„Jeigu būčiau sveikas, žaisčiau ir dabar. Juk visi žaidžia tiek, kiek leidžia sveikata. Sprendimas nebuvo lengvas, reikėjo viską apmąstyti. Klausimų buvo labai daug, todėl sprendimas priimtas remiantis loginiais išmąstymais“, - savo pasakojo Macas.
Dėl savo taiklumo „Kalašnikovu“ pramintą krepšininką dabar džiugina ne krepšinio kamuolys, o šeima. Krepšinis į jo gyvenimą grįžta epizodiškai - pasigrumiant gatvės krepšinio kovose Amerikoje ar draugų kompanijoje.
„Dabar mano gyvenime yra du maži vaikučiai - daug dėmesio skiriu jiems. Esu dėkingas Dievui, kad suteikė tokį šansą - galėjau žaisti krepšinį, uždirbti pinigų, o dabar galiu sau leisti auginti vaikus, kasdien matyti, kaip keičiasi jų mimika ir elgesys. Tai yra beprotiška dovana“, - kalbėjo A. Macijauskas, auginantis dvejų metų Lauryną ir neseniai mėnesio sulaukusią Gabrielę.
Išskirtiniame interviu A. Macijauskas dar kartą prisiminė savo sunkiausias karjeros akimirkas, lemiamą sprendimą dėl karjeros pabaigos, papasakojo apie įspūdingą karjeros etapą Ispanijoje, nesėkmingą laikotarpį NBA, būsimas Lietuvos krepšinio žvaigždes ir žodžius, kurie sudrebino Lietuvos krepšinio federaciją bei pakeitė Lietuvos rinktinę.
Dėl sprendimo nesigaili
- Apie karjeros pabaigą paskelbėte beveik prieš trejus metus. Ar nė karto nesigailėjote dėl tokio sprendimo? - lrytas.lt paklausė A. Macijausko.
- Sprendimas nebuvo lengvas, reikėjo viską apmąstyti. Reikėjo daryti sudėtingą nugaros operaciją, nes graikai, kaip ir visus, mane nugydė. Nusprendžiau operacijos nedaryti, nes būčiau dar metus praleidęs be krepšinio. Metų nemažėja, o daugėja, būtų dar laukusi ilga reabilitacija. Visų rungtynių nelaimėsi, visų titulų neiškovosi, todėl, pasitaręs su šeima, priėmiau tokį sprendimą.
- Nebuvo minčių, kad galbūt paskubėjote?
- Viską lėmė sveikata ir susidėjo blogi dalykai – trūko Achilo sausgyslė, operacija buvo atlikta nesėkmingai, reabilitacija atlikta labai blogai.
„Olympiakos“ keturiems ar penkiems mėnesiams įdėjo mano koją į gipsą - taip nebūna, juk visose šalyse po trijų savaičių ar mėnesio jau pradedami daryti masažai, nes tai yra sausgyslė. Bandėme daryti kažkokią reabilitaciją, bet kai koja keturis ar penkis mėnesius prabūna gipse, nervų galūnės yra apmirusios arba iš viso numirusios, koja atrofuojasi.
Net ir dabar mano kairės kojos blauzda yra 3 cm plonesnė negu dešiniosios, dėl to kyla problemų dėl nugaros. Pasidaręs nugaros operaciją gali žaisti - žmonės žaidžia ir gyvena ir ne po tokių operacijų, tačiau kai koja plonesnė trimis centimetrais, tai yra tikrai labai daug. Kokia tada bus žaidimo kokybė, kokiame lygyje galėsiu žaisti?
- Traumos padarinius kasdieniame gyvenime jaučiate?
- Nugarą paskauda, bet visiems juk taip. Toks jau tas gyvenimas - žmonės, kurie dirba ir sėdimą, ir fizinį darbą, dažnai skundžiasi nugaros skausmais. Lietuvoje mažiau pasportuoju, būdamas Amerikoje kiekvieną dieną savo malonumui pažaidžiu krepšinį. To užtenka.
Amerikoje lengviau - galiu nueiti pažaisti gatvės krepšinį prie jūros - niekas nepažįsta, niekas nežino. Lietuvoje nesu to bandęs, bet morališkai sunku peržengti tą barjerą ir eiti žaisti. Tikrai nesu arogantiškas, bet kažkodėl esu taip užsikodavęs.
- Nekyla minčių, kad dar norėčiau ir galėčiau pažaisti?
- Laikas eina ir prabėga. Mintyse dar esu greitas, atsimenu, kaip viską gerai ir gražiai darydavau, tačiau gyvenimas eina į priekį - yra jauni žaidėjai. Sportas toks jau dalykas - kai nesportuoji metus ar pusantrų, nėra taip paprasta sugrįžti. Aš jau nesportuoju trejus metus, tai tą padaryti būtų visiškai neįmanoma. Turbūt būtų neįmanoma pasiekti ir Klaipėdos „Neptūno“ lygio, aš jau nekalbu apie Eurolygos klubą. Ir ne todėl, kad „Neptūnas“ - labai prasto lygio komanda, o todėl, kad aš jau esu labai prastas (šypsosi).
Šiuo atveju reikia būti objektyviam ir sąžiningam. Tokių minčių nekyla - žinau savo sveikatą, traumos padarinius. Jeigu būčiau sveikas - žaisčiau. Juk visi žaidžia tiek, kiek leidžia sveikata.
- Jums pačiam dėl traumų teko anksti baigti krepšininko karjerą. Pastaruoju metu jauni šalies krepšininkai patiria sunkias traumas. Kodėl taip atsitinka? Ar dabar jie yra fiziškai silpni ar traumos – milžiniškų krūvių pasekmė?
- Galima daug mąstyti ir interpretuoti, bet yra vienas atsakymas. Kažkada pažiūrėjau 1985 metų Kauno „Žalgirio“ ir Maskvos CSKA rungtynes ir supratau, kodėl jie traumų neturėjo. Tuo metu tik keli žaidėjai atitiko reikiamą greitį, fizines savybes ir žaidimo dinamiką. Visi kiti trumpais šortukais bėgioja, rankytės - kaip mano dviejų metų sūnaus, gynyboje prisiliesti negalima, puolime pražangų nėra, sportbatukai uždėti tokie, su kokiais mes dabar po „Akropolį“ vaikštom. Tais laikais buvo toks krepšinis, nors tada jis atrodė beprotiškai greitas ir staigus.
Dabar visi bėga, į krepšį deda. Mobilumas, greičiai, gynyba, jėga - fizinės galimybės dabar didėja. Nežinau kodėl - dėl maisto, jo papildų, klimato pokyčių? Žmonės dabar yra aukštesni, stipresni, greitesni. Ir kojų raiščiai to nebeatlaiko.
Ar, tarkime, prieš 15 metų Lietuvoje sportininkams buvo nutrūkusi Achilo sausgyslė ar kryžminiai raiščiai? Tai buvo nedažnas reiškinys, o dabar tai - normali tendencija. Kiekvieną mėnesį perskaitau naujieną, kad garsus žaidėjas patiria tokią traumą.
Kita vertus, medicina taip pat eina į priekį. Jeigu kokiais 1980-aisiais kuriam nors sportininkui trūkdavo Achilas ar raiščiai, nedaug žmonių atsistatydavo. Taip, Arvydas Sabonis atsistatė, bet jis buvo vidurio puolėjas - jam reikėjo mažesnio greičio, staigumo.
O dabar krepšininkai pakankamai greitai atsistato. Štai, Rimanto Kaukėno pavyzdys - trūko vieną kartą, trūko antrą. Atsistatė po keturių mėnesių. Prieš 30 metų tokie dalykai buvo neįmanomi. Dabar sportas pasidarė kaip verslas - sukasi milžiniški pinigai, todėl yra didžiulis progresas - medicina reaguoja, mokslas, maisto papildai, pasiruošimas. Tai savotiška grandinė.
- Kaip manote, kodėl jums taip nesisekė su traumomis?
- Kiekvienas krepšininkas yra skirtingo kūno sudėjimo, žaidžia skirtingose pozicijose. Vienas gali stovėti kampe ir mėtyti tritaškius iki 50 metų, kitas, kuris veržiasi, pritraukia gynėjus ir atiduoda perdavimus tam, kuris meta tuos tritaškius, atiduoda daugiau jėgų.
Kai man trūko Achilo sausgyslė, prasidėjus reabilitacijai dirbau daug ir sąžiningai. Be po penkių mėnesių gipse buvo neįmanoma pradėti žaisti labai anksti, o toks reikalavimas buvo, nes buvo mokami pinigai. Pradėjus žaisti, prasidėjo savotiška grandininė reakcija - reagavo ir koja, ir nugara. Čia kaip perkant į avariją jau kartą patekusį automobilį - kad ir kiek jį gerai betaisytum, vis tiek - tai tepalus leidžia, tai dar kas nors bėga. Panašiai ir su žmogaus organizmu.
„Olympiakos“ klubo nesmerkia
- Ar vis dar jaučiate pyktį ir nuoskaudą dėl istorijos su Pirėjo „Olympiakos“?
- Čia tik emocijos. Aišku, nuoskauda kažkokia lieka. Bet toks gyvenimas ir nieko čia nepripyksi. Visą gyvenimą pykti ir laikyti savyje nuoskaudos nereikia - pyktis sugrauš organizmą. Juk ir medicina sako, kad pyktis ir stresas - ligos židinys.
Aišku, buvo nemalonu, bet ir be krepšinio gyvenimas yra sudėtingas - reikia rūpintis sveikata, šeima, tėvais, vaikais. Daug dalykų yra šiame gyvenime, ne vien tik sportas.
- Bet turbūt Pirėjo „Olympiakos“ nėra ta komanda, kurią palaikote stebėdamas krepšinio rungtynes?
- Žinau, kad broliai Angelopoulai tuo metu nieko nesuprato apie krepšinį ir apie sportą. Jie darė daug klaidų - mulkino, apgaudinėjo ir prišnekėjo daug nesąmonių. Bet dėl jų pergalių džiaugiuosi - jie įdėjo daug širdies, meilės, pastangų, pinigų. Jie yra nuostabūs žmonės.
Aš džiaugiuosi, kad „Olympiakos“ laimėjo Eurolygą - tai yra nuostabi komanda. Du kartus iš eilės laimėti šį turnyrą turint mažesnį biudžetą, palyginti su tuo, kiek jie anksčiau išleisdavo prisipirkę daug žaidėjų ir trenerių esant ekonominei krizei, tikrai nėra paprasta. Tegul džiaugiasi žmonės, komandos savininkai, žaidėjai. Viskas nuostabu.
Ispanijoje - įspūdingi metai
- Legionieriaus karjerą pradėjote Vitorijos „Tau Ceramica“ ekipoje. Debiutas Ispanijos čempionate buvo įspūdingas - pelnydavote po 30 taškų, o Ispanijos žiniasklaida rašė, kad esate geriausias pirmenybių naujokas iš užsienio nuo A. Sabonio laikų. Ar du sezonai Ispanijoje buvo geriausi jūsų karjeroje?
- Mano karjera buvo pakankamai trumpa - Ispanijoje žaidžiau du sezonus. Pamenu, prieš ten vykdamas labai bijojau, išgyvenau - juk vykau pas griežtą trenerį (Duško Ivanovičių. - Red.), daug kas Lietuvoje atkalbinėjo, sakė, kad bus sunku, kad mažai žaidėjų ten pritampa.
Kai Lietuvoje esi dievas, tai viena, kai išvažiuoji į užsienį, didelį klubą - kas kita. Bet man buvo viskas gerai, įsiliejau į komandą, į lygą - tuo metu turbūt buvau neblogas žaidėjas. Metai buvo nuostabūs - kaip ir komanda, jos žaidėjai.
Sudėtis buvo taip pat įspūdinga - aš buvau žydėjime, taip pat Andresas Nocioni, Luisas Scola, Pablo Prigioni, Tiago Splitteris, Jose Manuelis Calderonas. Visi žaidė nuostabų krepšinį, turėjo didžiulius kontraktus. Bet per tuos du sezonus laimėjome tik Ispanijos Karaliaus taurę, nors nueidavome iki finalų.
Turėjome galbūt net ir abu kartus laimėti Ispanijos čempionatą. Pamenu, kai labai apmaudžiai pralaimėjome Madrido „Real“, nors likus 30 sek. iki rungtynių pabaigos pirmavome 9 taškais. Visam gyvenimui šios rungtynės įstrigs.
2003-2004 metų sezoną patekome į Eurolygos finalą, bet pralaimėjome Tel Avivo „Maccabi“ su Šarūnu Jasikevičiumi. Tuo metu „Maccabi“ taip pat buvo labai gera komanda, o mums kažkiek pritrūko patirties, galbūt ir treneris kartais perlenkdavo lazdą su savo treniruotėmis - po sunkių rungtynių jau kitą dieną vyko dvi treniruotės, o sekmadienį jau žaidėme finale.
Toks jau buvo tuo metu D. Ivanovičius, toks buvo jo stilius - kartais jis pasiteisindavo, kartais - nelabai. Su tokia sudėtimi, kokia buvo, turėjome daugiau pasiekti.
Dėl sezono NBA - nuoskauda
- Po dviejų sėkmingų sezonų Ispanijoje persikėlėte į NBA, tačiau tapęs „New Orleans Hornets“ komandos žaidėju nesulaukėte trenerio Byrono Scotto dėmesio. Nesigailite, kad pasirinkote šį klubą?
- Kiekvieno žaidėjo svajonė yra žaisti NBA. Prieš tai žaidžiau geroje komandoje, pasiekiau gerą statistiką, o jei kviečia ir ima, reiškia, esi vertas būti tarp geriausių pasaulio krepšininkų. Be to, visada turėjau svajonę išbandyti save pačiame aukščiausiame lygyje ir galbūt ten pritapti.
Gaila, kad treneris nesuteikė jokio šanso - sužaidžiau 10 ar 15 rungtynių reguliariajame sezone. Per treniruotes gerai atrodydavau, bet rungtynėms neregistruodavo. Nuoskauda, kad nesuteikė šanso, yra. Juk kontraktas buvo pasirašytas trejiems metams, pinigų davė, išpirką sumokėjo. Keista - arba jie buvo labai kvaili, arba buvo keista situacija - pirkti žaidėją, mokėti didžiulius pinigus... Čia tas pats, kas pirkti labai brangų automobilį - sumokėti jo šeimininkui, dar pasiimti paskolą, o įsigijus - pastatyti garaže ir niekada juo nevažinėti. Įdomiai skamba, bet gyvenime taip nutinka.
- Šį sezoną panaši istorija susijusi su Linu Kleiza, kurio paslaugų „Toronto Raptors“ komandai nebereikia, nors anksčiau jis buvo vienas geriausių komandos žaidėjų. Kas lemia karjeros kreivę NBA?
- NBA - tai verslas. Aišku, žaidėjo kreivę lemia ir aplinkybės, ir treneris. Linas turėjo labai sudėtingą operaciją, ilgą reabilitaciją, bet kaip ir buvo atsigavęs. Sunku kažką sakyti - nebendravau su juo, todėl nenoriu prišnekėti ko nereikia. Sutiksiu jį mieste, tai duos su bokalu per galvą (juokiasi).
Aišku, gaila, nes Linas yra geras žaidėjas. Galbūt yra daug vienos pozicijos žaidėjų, galbūt komanda blogai žaidžia ir nori dar blogiau žaisti, kad turėtų kuo daugiau šansų laimėti pirmąjį NBA naujokų biržos šaukimą. Todėl specialiai neduoda geriems krepšininkams žaisti. Daug ten niuansų yra, kuriuose ne mums, europiečiams, susigaudyti.
Lietuviams NBA pranašauja gražią ateitį
- Kokį įspūdį paliko Jono Valančiūno debiutinis sezonas NBA?
- J. Valančiūnas bus nuostabus žaidėjas, bet jam reikia sustiprėti, nes NBA krepšinis grindžiamas fizine jėga, ypač „centrams“. Jonui reikia laiko - jis sustiprės, sutvirtės, duok Dieve, kad traumų nebūtų.
Prisiminkime Žydrūną Ilgauską, kuris iš Kauno „Atleto“ į NBA išvyko būdamas labai lieknas ir „Atlete“ nedarė įspūdžio. Bet vėliau sustiprėjo ir NBA lygoje turėjo nuostabią karjerą, kurią puošė ir puikūs asmeniniai pasiekimai.
- Kitam lygoje debiutavusiam lietuviui Donatui Motiejūnui reikalai klostėsi ne taip gerai. Kodėl?
- Čia vėl yra kvaila NBA situacija. Kaip galima pasikvietus jauną krepšininką į Ameriką siuntinėti, kaip aš sakau, įpusėjus rungtynėms. Du kėlinukus žaidžia NBA, kitus du kėlinukus jau išsiunčia į NBDL.
Kiek kartų jį siuntė? Juk reikia žmogui susidėti daiktus, jeigu išvažiuoji į kitą miestą, reikia automobilio daiktams persivežti, butą susirasti. Juk nėra taip, kad žaidi toje pačioje salėje - juk tai kita komanda, kita organizacija, reikia su ja susipažinti. O įmeta 20 taškų, ir vėl gražina į komandą. Po keturių dienų vėl išsiunčia. Durnių laivas (šypsosi). Bet jie į tai nežiūri, jiems - nulis emocijų.
Gaila Donato, nes jis yra nuostabių duomenų žaidėjas - ir aukštas, ir greitas, ir metimą turi, ir agresyvumas po truputį atsiranda. Tikiuosi, kad kitais metais bus geriau.
- Ar jis turi perspektyvų NBA lygoje?
- Krepšinis NBA lyga nepasibaigia - jeigu nepavyks čia, jis atvažiuos į Europą ir turės puikią karjerą. Aukšto lygio karjera yra pakankamai trumpa - 10-13 metų, todėl ją reikia išnaudoti maksimaliai, kad būdamas senukas galėtum pasakyti: „Padariau viską, ką galėjau.“
Jeigu žaidėjas NBA naujokų biržoje pašaukiamas pirmajame penketuke, jis garantuotai gaus po 35 žaidimo minutes ir nesvarbu, kaip blogai ar gerai jis žais. Nes šaukimas jau pasirinktas, krepšininką, kuris žaidė vidurinėje mokykloje ar universiteto komandoje, visi žino, apie jį rašo.
O kai atsiveži žaidėją iš Lietuvos, Azijos ar Pietų Amerikos, nėra jokio spaudimo, naujokų biržos šaukimas nesugadintas, rizikos nėra, o generalinis klubo vadybininkas neturi tiek daug atsakomybės prieš ekipos savininką.
Jeigu J. Valančiūnui neduotų žaisti, tai komandos savininkas pasikviestų generalinį vadybininką ir sakytų: „Klausyk, išleidai pinigus, išnaudojai šaukimą, mes galėjome pasirinkti kitą žaidėją, kuris kitoje komandoje žaidžia 10 kartų geriau“. Prasideda grandininis spaudimas.
Naujo „Kalašnikovo“ nemato
- Kalbant apie jaunus žaidėjus, daug liaupsių šį sezoną sulaukia Mindaugas Kuzminskas. Kokį įspūdį palieka šis žaidėjas?
- Mindaugas man visada patiko. Jis yra didelių galimybių žaidėjas - turi ir ūgį, ir duomenis, ir greitį, ir krepšinio supratimą, ir šaltus nervus, ir metimą. Šis sezonas jam buvo labai geras. Dabar sukasi daug kalbų, kur jis žais kitą sezoną. Jeigu žais užsienyje, ten bus nelengva. Juk Lietuvoje - savos sienos, savi žiūrovai, žiniasklaida, viskas kitaip. Bet jis bręsta ir stiprėja, todėl tikiu, kad viskas susiklostys sėkmingai.
- Dėl savo taiklumo karjeros metais buvote pramintas „Kalašnikovu“. Ar kas nors iš dabartinių žaidėjų gali pasiekti, o gal jau pasiekė tokį lygį?
- Sunku pasakyti. Kaip aš sakau, stovėdamas kampe ir būdamas laisvas ir mano tėvukas galėtų pataikyti kokius 8 metimus iš 10. Turėjau aš taiklią rankelę, aišku, daug treniravausi, nuo mažų dienų daug dirbau, buvo ir talento. Nenoriu savęs labai išaukštinti ar kitus pažeminti, bet dar nematau, kas galėtų aplenkti. Jeigu pasitreniruočiau keletą savaičių, tai įliečiau kokius tris tritaškius (šypsosi).
Skandalingi žodžiai – ateities kartoms
- Lietuvos rinktinės treneris Jonas Kazlauskas paskelbė kandidatų sąrašą, kuriame - 15 krepšininkų. Tai daug, mažai ar apskritai nėra labai didelio skirtumo?
- J. Kazlauskas yra vienas geriausių trenerių Europoje, jis priima sprendimus. Kai pakviečiama per daug kandidatų, tada treniruočių procesas šiek tiek sudėtingas.
Kai bėgioji prie jūros ar pušynuose, viskas gerai, bet kaip tada atsisakyti, tarkime, trijų žaidėjų iš 20, kai jie dar nepradėjo žaisti krepšinio?
Penkiolika kandidatų yra tinkamas skaičius - tada būna teisingas ir geras treniruočių procesas. Bet svarbūs ir kiti faktoriai - kad traumų niekas negautų, kad geriausi būtų sveikiausi. Bet ir tie, kurie nepapuola į galutinę sudėtį, yra reikalingi ir svarbūs treniruočių procesui - juk 5-6 geriausi žaidėjai turi su kažkuo treniruotis. Boksininkai Kličko juk miške pakabintos kriaušės nedaužo. Visiems reikia turėti lygiaverčius treniruočių partnerius. Kuo geresnis partneris, tuo geresnė konkurencija.
Tie, kurie nepatenka į rinktinę, turi džiaugtis, kad įgavo daugiau patirties ir laukti savo šanso.
- Lietuvos rinktinė žais Balkanų grupėje. Būsimi varžovai parankūs Lietuvos rinktinei?
- Jeigu žaidi dėl medalių, turi nugalėti visus. Tai priklauso nuo to, kokios formos atvyksi į čempionatą, kaip žaisi. Jeigu rungtyniausi prastai, koks skirtumas, kokia bus grupė. Jeigu bandysi, kaip krepšininkai sako, gimdyti toje savo grupėje, ją įveiksi, bet jau po pirmojo etapo žaisi dėl 5-12 vietų. Visi tikisi, kad išėjus į kitą etapą bus geriau. Bet geriau nebūna.
Kai 2003 metais laimėjome Europos krepšinio čempionatą, mes puikiai žaidėme nuo pat pasiruošimo pradžios, laimėjome visas draugiškas rungtynes, be pralaimėjimų žaidėme ir pirmenybėse. Čempionatą laimėjome nepralaimėję nė vienerių rungtynių nuo pasiruošimo pradžios. Tai daug ką pasako apie komandos pajėgumą, branduolį, žaidėjus, pozicijas, komandos supratingumą, trenerių įdirbį. Viskas susideda į vieną.
- „Negaliu važiuoti į netvarką“. Tokius žodžius ištarėte po 2006 metų pasaulio krepšinio čempionato, kuriame Antano Sireikos treniruojama rinktinė užėmė septintąją vietą. Kilo didžiulis skandalas, rinktinėje prasidėjo pokyčiai.
- Nebuvo taip, kad tai pasakiau dėl kažkokios arogancijos ar pykčio. Norėjau, kad ateities kartoms būtų geriau. Tuo metu ten buvo didžiulė netvarka - pradedant pasiruošimu, apgyvendinimu, sportine apranga. Žaidėjas gauna traumą, o magnetinio rezonanso neįmanoma padaryti. Aprangą atsiunčia didesnę trimis dydžiais, sportinius batelius - vienu dydžiu mažesnius. Net sunku prisiminti ir net nemalonu apie tai kalbėti.
Pinigų visada federacija turėjo daug, tiesiog reikėjo juos teisingai panaudoti. Bet tuo metu to nebuvo. Juk, kaip teigiama, krepšinis yra Lietuvos veidas ir reprezentuoja mūsų šalį visam pasauliui. Jeigu paklaustumėte ekonomisto, kiek Lietuva kasmet išleidžia pinigų, kad šalis būtų garsinama pasaulyje? Manau, būtų įspūdingi skaičiai.
O krepšiniui yra toks visuomenės ir žiniasklaidos dėmesys, visa šalis per čempionatus susivienija. O taip būna retai. Eurovizijoje nesiseka, futbole nesiseka, lieka krepšinis (juokiasi).
- Ar nesigailėjote dėl pasakytų žodžių?
- Buvo didžiulė netvarka, tada atėjo nauji žmonės, kurie norėjo ir žinojo, kaip dirbti, išnaudojo visas galimybes ir viskas kardinaliai pasikeitė. Mindaugas Balčiūnas viską sutvarkė idealiai. Nors dabar su juo susiję kažkokie skandalai, bet nelabai ką žinau apie tai ir suprantu. Teisingumą Lietuvoje vykdo teismai ir tikiu, kad viskas išsispręs.
O žaidėjai, su kuriais bendrauju, dėkoja, kad vienintelis drįsau tai pasakyti, nors tuo metu tie, kurie buvome rinktinėje, prie alaus bokalo pakalbėdavome, kad reikia kažką daryti. O dabar gražu žiūrėti - visi patenkinti, laimingi, medicina - aukščiausio lygio. Rinktinės gydytojai Rimtautas Gudas, Vytenis Trumpickas atlieka nuostabų darbą. Jaunimo rinktinėse taip pat viskas suorganizuota idealiai.
- Praėjusių metų gruodį tapote diplomuotu treneriu. Ar trenerio darbas - ateities planuose?
- Trenerio darbas – sunkus ir atsakingas, reikia paaukoti daug laiko. O dėl to atitolsti nuo šeimos. Aišku, kartais pamąstau, o diplomas niekada nepakenks, bet svarbiau yra žinios. Nežinau, kaip pasisuks gyvenimas, yra visokių pamąstymų ir Amerikoje yra pasiūlymų. Yra šeima, du vaikučiai, turime juos auginti, o po to žiūrėsime. Gyvenimas pilnas siurprizų ir įdomybių, o jo kelias gali pasisukti labai greitai ir netikėtai.
