Per sezoną „Lietuvos ryte” pasikeitė trys treneriai, komandos marškinėlius vilkėjo net 18 žaidėjų. Vis dėlto prisijaukinti sėkmės nepavyko, rašo dienraštis „Lietuvos rytas“.
Eurolygoje, LKL ir Jungtinėje lygoje vilniečiai per sezoną iškovojo 25 pergales ir patyrė 23 pralaimėjimus.
Abejose tarptautinėse varžybose „Lietuvos rytas” nepažengė toliau reguliariojo sezono, o LKL finale 0:4 nusileido Kauno „Žalgiriui”.
– Kiek balų iš dešimties skirtumėte komandai už 2012–2013 m. sezoną? – „Lietuvos rytas” paklausė G. Vainausko.
– Keturis. Praėjęs sezonas – tarsi mišrainė.
Sutinku, kad kai kurie sprendimai sezono viduryje galėjo atrodyti nelogiški, tačiau mūsų žingsniai buvo priverstiniai.
Jų reikėjo, nes vis dar mokame skolą, susidariusią žlugus „Snoro” bankui.
2010-aisiais „Snoras” tapo pagrindiniu klubo rėmėju ir po kiek laiko pasiūlė mums 10 mln. litų kreditą keliomis dalimis.
„Snoro” atstovai žadėjo, kad po visų Lietuvos banko patikrinimų šią sumą klubui grąžins parama – kasmet po 5 mln. litų.
Tačiau bankas neįvykdė savo įsipareigojimų, nes buvo valdžios uždarytas. Vietoj lauktos paramos liko didžiulė paskola, kurią mes turime grąžinti per ketverius metus.
Už dalį paskolos esu laidavęs asmeniškai, nes tikrai nesitikėjau, kad „Snorui” taip galėtų nutikti.
Bet kokiu atveju kreditą privalu grąžinti ir mes neverkšlendami tai sąžiningai darome, nors už tuos pinigus galėjome turėti ne vieną aukšto lygio žaidėją.
Tiesiog toks yra krizės ir ankstesnės Lietuvos valdžios sprendimų palikimas. Nesvaičiojame, kas būtų, jeigu būtų, o stengiamės suvaldyti situaciją.
Kas mėnesį dabar turime bankams sumokėti apie 200 tūkst. litų. Jeigu viskas klostysis taip, kaip tikimės, po poros metų klubas skolų nebeturės.
Nepaisydami kredito naštos, sukandę dantis visą laiką mokame atlyginimus krepšininkams ir treneriams. Už praėjusį sezoną su daugeliu jau atsiskaitėme.
Tik didžiausius kontraktus turintiems žaidėjams dar esame skolingi už keletą mėnesių.
– Pernai rudenį klubą pasiekė išpirka už Joną Valančiūną. Turbūt tie pinigai labai pravertė kamšant biudžetą?
– Be abejo. Atskaičiavus tarpininkavimo mokesčius žmonėms, kurie mūsų klubui padėjo išsiderėti tokio dydžio išpirką už J. Valančiūno persikėlimą į Torontą, gavome apie 1,7 mln. JAV dolerių – maždaug puspenkto milijono litų.
Ši suma padėjo atsiskaityti su visais krepšininkais ir treneriais už 2011–2012 metus ir pradėti naują sezoną.
J. Valančiūnas gal dabar ir pats nesuvokia, kiek daug jo išpirka pagelbėjo „Lietuvos rytui”. Tikiu, po kurio laiko supras.
Tačiau jei ne „Snoro” bankroto palikimas, mes tikrai dar vieną sezoną būtume išlaikę J. Valančiūną Vilniuje. Į „Toronto Raptors” jis būtų vykęs šią vasarą.
J. Valančiūno išvykimas atsiliepė mūsų komandos rezultatams. Visi – net tie skeptikai, kurie nuvertindavo šio vidurio puolėjo indėlį, vadino jį per jaunu aukščiausio lygio krepšiniui – pamatė, koks J.Valančiūnas buvo svarbus, o gal net svarbiausias „Lietuvos ryto” žaidimui.
– Pastarojo sezono metu vieni žaidėjai paliko ekipą, vietoj jų atėjo kiti. Tai irgi buvo susiję su „Lietuvos ryto” ekipos finansine situacija?
– Kai per plauką nepatekome į Eurolygos „Top 16”, turėjome galvoti, kaip palengvinti klubo finansinę padėtį.
Todėl pasiskolintą Leoną Radoševičių sausį grąžinome į Milano „Emporio Armani” – nereikėjo mokėti krepšininkui atlyginimo už likusią sezono dalį ir iš italų dar gavome 150 tūkst. eurų išpirką už jų pačių paskolintą žaidėją.
Panašiai buvo ir dėl Predrago Samardžiskio. Jis nepateisino mūsų lūkesčių ir apsidžiaugėme, kad šio „centro” panoro Belgrado „Crvena zvezda”.
Perleidome jo kontraktą serbams – tiesa, be išpirkos, bet atlyginimą makedonui ėmė mokėti Serbijos klubas.
Šie žingsniai leido mums sutaupyti nemažą sumą.
– Netrukus į Vilnių atvyko Miltonas Palacio, Tomislavas Zubčičius, Patrickas O’Bryantas. Kas lėmė būtent tokį pasirinkimą?
– Ir čia ne visada mūsų rankos buvo laisvos. Pavyzdžiui, spręsti keblias situacijas dėl L. Radoševičiaus ir P. Samardžiskio klubui padėjo žinomas krepšinio agentas Miodragas Ražnatovičius.
Tačiau mes turėjome įvykdyti jo sąlygą – paimti į klubą daug mažiau kainuojantį T. Zubčičių.
Agentas ir mes tikėjomės, kad šis jaunas kroatas Vilniuje atsiskleis. Gaila, bet taip neįvyko.
– Pernai spalį darbo neteko Aleksandras Džikičius.
Kodėl nusprendėte su treneriu atsisveikinti ne po pernykščio sezono, o vos prasidėjus naujam?
– Norėjome atsisakyti A. Džikičiaus dar prieš 2012–2013 m. sezoną, nors su juo komanda pernai pasiekė gerų rezultatų – buvo trečia ir Europos taurės turnyre, ir Jungtinėje lygoje.
Kai praėjusių metų vasaros pabaigoje treneris grįžo į Vilnių po atostogų, buvo matyti, kad serbo akys nebedega noru siekti rezultatų – kitaip, negu buvo prieš pirmąjį jo sezoną „Lietuvos ryte” 2011-aisiais.
Bet jei praėjusią vasarą būtume nutraukę sutartį su A. Džikičiumi, nebūtume prisivilioję Nemanjos Nedovičiaus – tokia buvo šio įžaidėjo persikėlimo į Vilnių sąlyga.
Vis dėlto kai visiems tapo akivaizdu, kad A.Džikičius jau nebegali vadovauti komandai, suteikėme galimybę treneriui lietuviui – Dariui Maskoliūnui.
Visada laikausi nuostatos, kad kiekvienas turi gauti šansą įrodyti, ko yra vertas, ką gali.
– Bet D. Maskoliūno karjera prie ekipos vairo truko tik penkis mėnesius.
– Jis neįrodė, kad gali suvaldyti tokio lygio komandą.
Būtų buvę geriau, jei D. Maskoliūną būtume pakeitę dar anksčiau, bet ilgokai nešovė į galvą mintis, kas būtų vietoj jo. O klysti daugiau negalėjome.
Netrūksta trenerių, kurie daug kalba, bet negali nieko nuveikti. Ieškojome to, kuris sugeba dirbti. Mūsų manymu, toks yra Dirkas Bauermannas.
Manau, kad patyręs vokietis bent iš dalies išgelbėjo mums sezoną – be jo vargu ar būtume patekę į LKL finalą.
– Ar „Lietuvos rytas” galėjo šiemet finale mesti rimtą iššūkį „Žalgiriui”?
– Galėjo, bet kitomis aplinkybėmis. Mūsų tikslas buvo LKL finalą žaisti birželį – jau po Jungtinės lygos atkrintamųjų varžybų.
Tačiau į jas nepatekome dėl skaudžių D.Maskoliūno treniruojamos komandos pralaimėjimų Sankt Peterburgo „Spartak”, Zgoželeco „Turow”, „Doneck”.
Baisiausia, kad dėl nesėkmių treneris visiškai nesikrimto.
Todėl LKL finalas vyko anksti, gegužės pradžioje, kai „Žalgiris” dar išlaikė nuostabią formą. Jis laimėjo pelnytai, nes tai buvo išties puiki komanda, kurioje žaidė milijoniniai krepšininkai, tiesa, „popieriniai”.
– Kuo labiau nusivylėte: ar kad nepatekote į Eurolygos „Top 16”, ar į Jungtinės lygos atkrintamąsias varžybas?
– Manau, kad, nepaisant visų sukrėtimų, „Lietuvos rytas” abiejuose turnyruose buvo vertas neapsiriboti reguliariuoju sezonu.
Bet laimė nuo mūsų nusisuko.
Jungtinėje lygoje patys iš rankų paleidome kelias pergales. Eurolygoje – taip pat.
Pritrūko poros taiklių metimų paskutinėmis sekundėmis – Janio Blūmo per rungtynes Stambule su „Besiktas”, Renaldo Seibučio – per mačą Belgrade su „Partizan”.
Arba atkovoto kamuolio po savo krepšiu paskutinę mačo sekundę per rungtynes Vilniuje su Bambergo „Brose”.
Kai likome be tarptautinių varžybų, iš karto pradėjome galvoti apie kitą sezoną. Todėl D.Bauermanno pageidavimu atleidome Dejaną Ivanovą.
Nors esu įsitikinęs, kad bulgaras būtų labai pravertęs per LKL finalą su „Žalgiriu” grumdamasis po krepšiais, jis drumstė bendrą atmosferą. Treneris pasirinko vieningą komandą, o ne vieno žaidėjo ambicijas.
D. Bauermannas nesitaikstė su nepamatuotais P. O’Bryanto įgeidžiais, todėl jis irgi nebaigė sezono mūsų komandoje.
– Tačiau ir P. O’Bryantas, ir M. Palacio nenustebino savo meistriškumu.
– Finansinė situacija neleido mums stiprintis žvaigždėmis, o šie amerikiečiai buvo pigūs.
Vylėmės, kad P. O’Bryantas taps svaria paspirtimi baudos aikštelėje, jis lyg ir turi potencialo. Bet Vilniuje „centras” išties atrodė blankiai.
O iš M. Palacio ir nesitikėjome stebuklų. Mums labai trūko autoritetingo žaidėjo, kuris sutelktų komandą ne tik aikštėje, bet ir už jos ribų.
Būtent todėl pasikvietėme šį 35-erių amerikietį, kuris septynis sezonus žaidė NBA ir ateityje nori tapti treneriu.
Manau, M. Palacio savo užduotį „Lietuvos ryte” įvykdė.
– Kokie bus Vilniaus klubo veiksmai šios vasaros krepšinio rinkoje?
– Stengiamės suburti tokią komandą, kuri gerai žaistų ir artėjantį sezoną, ir jos branduolys po metų išliktų.
Pastaraisiais metais rinkdamiesi krepšininkus galbūt pernelyg vertinome individualios statistikos rezultatus. Dabar siekiame labiau atsižvelgti į kitas savybes: kovingumą, sugebėjimą būti kolektyvo nariu.
Todėl jau pasirašėme sutartis su Tautvydu Lydeka, Gediminu Oreliku. Atėjo laikas bandyti ir Edviną Šeškų, kuris, tikimės, atsigaus po sunkios traumos.
Nepuolame stačia galva rinktis naujokų. Pagrindiniai mūsų pirkiniai – įžaidėjas, „sunkusis kraštas”, „centras” – gali paaiškėti liepą ar dar vėliau.
– Kurie kiti žaidėjai turi galiojančius kontraktus su „Lietuvos rytu”?
– Renaldas Seibutis, Eimantas Bendžius, Stepas Babrauskas, Dovydas Redikas, E.Šeškus, Devidas Dulkys, J. Blūmas, Nemanja Nedovičius, Vilmantas Dilys. Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad visi jie liks mūsų komandoje.
Kalbamės dėl sutarties sąlygų pakeitimo su R. Seibučiu. Krepšinio rinkoje pastarąjį sezoną situacija smarkiai pasikeitė – daugelyje šalių žaidėjų kainos smarkiai krito, pasirašyti naujus kontraktus klubams tapo lengviau, todėl mes viliamės, kad R. Seibutis supras mūsų poziciją.
J. Blūmas – taip pat. Dėjome į jį daug vilčių, bet latvio žaidimas mūsų netenkino. Jis gal ir pats nesitikėjo, kad taip blogai pasirodys. Jei J.Blūmas sutiks su pasiūlymu sumažinti kontraktą – liks Vilniuje.
N. Nedovičiaus sutartyje yra išlyga, kad jis gali išeiti į NBA, jei bus pakviestas naujokų biržoje. Ar taip įvyks, paaiškės liepą.
Lieka klausimas, kaip atrodys V. Dilys, labai ilgai nežaidęs dėl traumos. Mes jį išgydėme, pastatėme ant kojų. Dabar viskas krepšininko rankose.
Jei V. Dilys ryšis rimtam iššūkiui surasti savo vietą „Lietuvos ryte” – tegul bando.
Neaiški ir D. Dulkio situacija. Pastarojo sezono pradžioje juo treneriai pasitikėjo. Bet savo žaidimu krepšininkas vilčių nepateisino ir jo minučių skaičius aikštėje sulig kiekvienomis rungtynėmis mažėjo.
Todėl antroje sezono pusėje nusprendėme gynėją išnuomoti Rygos „Barons” ekipai, kurioje jis gavo daug žaidimo laiko.
Tačiau ir Latvijoje jis neparodė to, ko tikėjomės, todėl lieka didelis klaustukas, ar D. Dulkys dar apsivilks „Lietuvos ryto” aprangą.
– Septynis sezonus „Lietuvos ryte” žaidęs Artūras Jomantas tikrai palieka Vilnių?
– Jis yra antras ilgiausiai mūsų komandoje išbuvusių krepšininkų sąraše – po Andriaus Šležo, kuris žaidė net dešimt sezonų.
A. Jomantas į „Lietuvos rytą” atėjo jaunas, čia kilo, tobulėjo. Dar pernai jis rungtyniavo tikrai gerai – mano galva, net galėjo pretenduoti į olimpinę rinktinę.
O kas nutiko pastaraisiais metais, galbūt tik pats krepšininkas gali atsakyti. Esame dėkingi, ką jis per visą laiką davė komandai, bet paskutinis sezonas mus labai nuvylė.
Galbūt A. Jomantui laikas išbandyti legionieriaus duoną, kad suprastų, kokia ji rupi.
– Sudėtyje nėra ir Mindaugo Katelyno, Simo Buterlevičiaus.
– M. Katelynas kol kas atsisako likti, nors manau, kad jam pasiūlėme geras sąlygas.
S. Buterlevičius yra darbštus, kovingas, ilgai juo tikėjome. Bet krepšininkas juk privalo įmesti, ypač laisvas. Jei būtų taiklesnis, būtume kalbėję dėl ateities. Galbūt „Lietuvos ryte” jį slėgė per didelė atsakomybė. Gal kitoje komandoje jis geriau pataikys.
O mūsų klubo principai nesikeičia: ieškoti naujų talentų ir sąžiningai atsiskaityti su žaidėjais.
– Ar D. Bauermannas rudenį nepageidauja atsivežti naujo asistento?
– Ne. Jam ir toliau padės Dainius Adomaitis ir Arvydas Gronskis. Bet keičiasi fizinio rengimo treneris – vietoj slovėno Tomašo Brineco ateina Tomas Munius. Jis pastaruosius du sezonus dirbo Dniepropetrovsko „Dnipro” klube Ukrainoje, o anksčiau yra prižiūrėjęs krepšininkų fizinę formą Vilniaus „Perlo” komandoje.
Išbandėme daug fizinio rengimo mokyklų ir nutarėme grįžti prie lietuviškos, kuri yra įrodžiusi savo vertę.
– Eurolygos reitinge „Lietuvos rytas” balansuoja ties 24 komandos riba.
Tikite, kad pateksite į pagrindinį žemyno turnyrą?
– Per finalo ketvertą Londone bendravau su Eurolygos vadovu Jordi Bertomeu. Susidarė įspūdis, kad jeigu tik bus menkiausia galimybė, „Lietuvos rytas” kitą sezoną vėl žais Eurolygoje.
Jei reikės, dalyvausime Eurolygos atrankoje. Jeigu šio barjero neperžengtume, laukia Europos taurės varžybos.
Taip pat toliau dalyvausime ir Jungtinėje lygoje.
– Praėjusį sezoną prieštaringai buvo vertinama pakeista LKL čempionato sistema, kai „Žalgiris” ir „Lietuvos rytas” žaidė tik vieną ratą varžovų aikštėse.
Ar nemanote, kad stipriausiems klubams reikia grįžti prie tradicinės formos – rungtynių ir namuose, ir svečiuose?
– Normalios trukmės LKL čempionatas mūsų komandai nebūtų per sunki našta. Laiko užtektų – reikia pirmenybes anksčiau pradėti ir vėliau baigti.
Šiemet paskutines rungtynes sužaidėme gegužės 7-ąją, ir po poros dienų krepšininkai išsiskirstė.
O pagal kontraktus jiems tenka mokėti ir gegužės, ir birželio atlyginimus. Nesąmonė!
Kitose šalyse – tarkime, Ispanijoje, Italijoje – finalai dar tik dabar prasideda. Todėl būtų visiškai logiška, kad ir LKL finalo serija vyktų birželį.
– Ar BBL čempionato idėja bus galutinai laidojama?
– Visi turnyrai išgyvena pakilimus ir atoslūgius. Manau, kad negalima lengva ranka atsisakyti Baltijos lygos. Reikėtų ieškoti formos, kaip šios varžybos galėtų gyvuoti.
Galbūt BBL turnyras galėtų būti šiek tiek panašus į Karaliaus taurę Ispanijoje: geriausi Lietuvos, Latvijos ir Estijos klubai birželį ar rugsėjį savaitei susirinktų ir išsiaiškintų trijų šalių čempioną.
Lietuvai galėtų atstovauti keturios stipriausios sezono komandos, kaimynams – po dvi.
– Pastarąjį sezoną „Siemens” arenoje per krepšinio mačus žiūrovų buvo mažiau nei anksčiau. Kodėl?
– Gaila ir skauda širdį, kad žmonės kartais nusisuka nuo komandos tada, kai jai sunku, kai labiausiai reikia paramos. Juk krepšinis – ne vien rezultatai, bet ir aistra, gyvenimo būdas.
Norėčiau tikėti, kad kitą sezoną tribūnos atrodys kitaip. Juolab kad „Lietuvos ryto” komandos sezono abonementų kainos tikrai prieinamos bet kuriai kišenei.
„Lietuvos ryto” 2012–2013 m. sezono rezultatai
LKL. Reguliarusis sezonas – 2-oji vieta (10-2). Ketvirtfinalyje nugalėjo „Juventus” 2:0, pusfinalyje – „Prienus” 2:0, finale pralaimėjo „Žalgiriui” 0:4.
Jungtinė lyga. Pirmasis etapas – 7-oji vieta grupėje (9-9).
Eurolyga. Reguliarusis sezonas – 5-oji vieta grupėje (2-8).
