Pirmą kartą Lietuvos rinktinę J. Kazlauskas treniravo 1997-2001 metais. Vėliau panevėžietis dirbo Kinijos ir Graikijos rinktinėje, Pirėjo „Olympiakos“ ir Maskvos CSKA klubuose. Paskutinį kartą Lietuvoje krepšinio treneris dirbo beveik prieš 10 metų, kai nuo 2001 iki 2004 metų treniravo Vilniaus „Lietuvos rytą“.
Nors praėjo dešimtmetis, J. Kazlauskas pastebi, kad lietuviams būdingas darbštumas niekur nedingo.
„Esu patenkintas, kaip jie dirba. Kažkiek buvau primiršęs, kaip lietuviai dirba. Visada lietuvius pristatydavau kaip krepšininkus, kurie noriai ir gerai treniruojasi. Ir dabar tai matau krepšinio aikštėje“, - „Lietuvos ryto“ televizijos laidai „Lietuva tiesiogiai“ sakė Lietuvos krepšinio rinktinės treneris.
- Treneri, kaip šiandien atrodo jūsų darbo diena? - laidos „Lietuva tiesiogiai" vedėja Daiva Žeimytė paklausė J. Kazlausko.
- Dvi treniruotės. Kaip ir visos kitos dienos.
- Ar mėgstate individualiai pakalbėti su žaidėjais?
- Taip, nes turiu paaiškinti savo idėjas, sistemas, požiūrį į tam tikrus dalykus. Ne taip paprasta žaidėjams viską iš karto perprasti, nes kiekvienas treneris, pas kuriuos treniravosi krepšininkai, turi savo požiūrį. Ir tai yra normalu. O pagrindiniai šlifavimo darbai prasidės su pirmosiomis draugiškomis rungtynėmis.
- Ar darbas treniruočių stovykloje vyksta pagal planą?
- Kokį turime planą, pagal jį ir stengiamės dirbti. Vis dar laukiame sugrįžtant Jono Valančiūno - tai pakoreguos mūsų planą, nes prireiks daugiau kartojimo. Laikinai neturime Lino Kleizos - jis išvykęs į Stambulą (puolėjas pasirašė sutartį su Stambulo „Fenerbahce Ulker" - red.), kur klubo medikai patikrins jo sveikatą ir bus padėtas parašas ant kontrakto. Kadangi jis stovykloje dirba gerai, todėl nematau dėl to jokios problemos.
- Kalbant apie J. Valančiūną - ar jūs tikėjotės tokios situacijos?
- Mes žinojome, kad jis žais NBA Vasaros lygoje, o po pokalbių su „Toronto Raptors" klubo vadovybe tikėjomės, kad jis iš karto sugrįš. Buvo galima gražiai susitarti - tegu jis čia pailsi, bet nesportuoja - tai būtų tenkinę abi puses. Specialiai laikyti tam, kad negrįžtų...nematau jokio tikslo. Juk prireiks mažiausiai penkių dienų aklimatizacijai. Jis ten sportavo - dėl to problemų nebus. Bet dėl miego, kėlimosi bus nesklandumų, be to, kitoks krepšinis - prireiks daug laiko.
- Ar „Toronto Raptors" klubo ambicijos šioje istorijoje pareikalaus papildomo darbo rinktinės pasiruošime?
- Aš jau pasakiau, ką galvoju. Buvau piktas, nes tai nepagarba ne tik mums, bet ir pačiam Jonui - kam ten jį laikyti, tegu jis čia išsimiega. Bet visą laiką apie tai kalbėti ir dėl to pergyventi aš nesiruošiu. Yra kaip yra ir mes išsisuksime iš šios situacijos.
- Liepos 31-ąją kelsitės į Klaipėdą - ką akcentuosite šiame rinktinės stovyklos etape?
- Jau dabar pagrindinis akcentas yra krepšinis, derinamos puolimo ir gynybos sistemos. Taip bus ir toliau. Labai laukiame pirmųjų kontrolinių rungtynių, kur paaiškės mūsų spragos. Bet turime pakankamai draugiškų rungtynių, kad tas spragas užkamšytume.
Visada akcentavau, kad norėtųsi tikrų įžaidėjų komandoje ir tuo pačiu - daugiau minties. Bet negali nežaisti krepšinio ir tik galvoti, ką padaryti. O tos idėjos turi būti priverstos prie automatizmo. Kol kas, be abejo, to nėra.
- Adas Juškevičius ir Vytenis Čižauskas prie rinktinės prisijungė kiek vėliau. Ar dėl to kilo problemų?
- Ne. Pirmąją savaitę vyko fizinio parengimo stovykla, o jie grįžo po gerų krūvių universiadoje.
- Broliai Lavrinovičiai teigia, kad jie vieninteliai rinktinėje nėra apdrausti, todėl negali sportuoti visu pajėgumu. Ar tai jaučiasi?
- Jeigu jie patirtų traumas, prarastų kontraktus, kuriuos galėtų pasirašyti. Sportininko gyvenimas pakankamai trumpas, o tai yra jų uždarbis. Mes jau pasakėme federacijai, kad norėtume, kad šie klausimai būtų kuo greičiau išspręsti. Lavrinovičių draudimas yra kitoks, todėl iškilo tokia problema - jie vyresni, po traumų, jų nugaros išoperuotos. Todėl ten jau kitokie draudimai.
- Šiais metais į rinktinę pakviesti pernai stovykloje buvę, bet į pagrindinę sudėtį nepatekę krepšininkai Adas Juškevičius ir Mindaugas Kuzminskas. Kokias užduotis keliate šiems žaidėjams?
- Įsitvirtinti rinktinėje (šypsosi). Niekas į rinktinę nebus pakviestas vien dėl to, kad jis gražus, jaunas ar labai perspektyvus. Aš jau ne kartą minėjau, kad į rinktinę sukviečiami geriausiai šalies žaidėjai. Ir jie turi išsikovoti. Jiems kol kas sekasi neblogai - stengiasi, dirba, matosi, kad per metus patobulėjo. Ypač M. Kuzminskas gavo daug žaisti - jis labai patobulėjo, bet tą padaryti jis galėjo ir anksčiau. Aš tikėjausi, kad anksčiau ar vėliau jis turėtų sprogti.
Jis - talentingas vaikinas, turintis gerą kūną, puikius fizinius duomenis, aikštėje galėtų būti ir kiek piktesnis, labai gerai ir gražiai išauklėtas (šypsosi).
Aš visada sakau žaidėjams - jūs aikštėje turite būti pikti, kautis dėl pozicijos, dėl daug dalykų. O už aikštės ribų būkite mandagūs, kultūringi, geri draugai.
- Daug kalbama apie įžaidėjo problemą, o dabar turite tris žaidėjus - Mantą Kalnietį, A. Juškevičių ir V. Čižauską. Turite iš ko pasirinkti?
- Tikras įžaidėjas yra tik V. Čižauskas, bet jis labai jaunas, be patirties. M. Kalnietis, kuris pagal planą turi būti pagrindinis mūsų įžaidėjas, pastarąjį sezoną Krasnodaro „Lokomotiv" klube žaidė antruoju numeriu - atakuojančio žaidėjo pozicijoje. Čia yra jo pozicija, todėl jam sezonas ir buvo sėkmingas. Dabar mes vėl jį paversime atakų organizatoriumi. Panaši situacija ir su A. Juškevičiumi - jis nėra tikras įžaidėjas. Kartais šioje pozicijoje pabandome ir Tomą Delininkaitį, bet visi šie žaidėjai yra atakuojančio gynėjo pozicijos krepšininkai.
Galiu daug prifilosofuoti, daug norėti, bet šioje pozicijoje turi būti tam tikras žaidėjas. Kartais pavaduoti gali Renaldas Seibutis, kaip kažkada taip problemą išspręsdavo Ramūnas Šiškauskas. Bet juk negali sugalvoti, pasakyti žaidėjui ir laukti, kad jis tą padarytų - pasipils klaidos. Šiai dienai tai yra Lietuvos krepšinio problema. Įžaidėjas turi būti auklėjamas nuo mažens, nes jis yra kaip trenerio asistentas aikštėje, kaip atakų organizatorius, specialias charakterio savybes turintis žaidėjas, kuris valdo kitus žaidėjus, parenka derinius.
- Kaip spręsite atakuojančio gynėjo pozicijos problemą? Juk Martynas Pocius tik neseniai išsigydė traumą, Martynas Gecevičius pastarąjį sezoną žaidė labai mažai, Tomas Delininkaitis rungtyniavo vidutinio lygio klube.
- Problema yra. Kažkada minėjau, kad gaila, jog S. Jasaitis nesugebėjo mums padėti - tai būtų išsprendę nemažai problemų. Bet kokiu atveju, tai yra mažesnė problema nei įžaidėjo. Kaip jau minėjau ir M. Kalniets, ir A. Juškevičius, ir R. Seibutis gali rungtyniauti šioje pozicijoje. M. Pocius atsigauna po traumos, M. Gecevičius išalkęs krepšinio. Konkurencija šioje pozicijoje yra žymiai didesnė ir šis klausimas išsispręs.
- Kas gali būti rinktinės lyderiu? Ar vėl - L. Kleiza?
- Prisimenu, kai 1994-1995 metų sezone Šarūnas Marčiulionis NBA žaidė labai nedaug, bet grįžęs nuostabiai pasirodė Europos čempionate. Tikiuosi, kad ir Linas yra ištroškęs rungtynių, gerai dirba. Kodėl ne?
Pažiūrėsime, kaip įsilies vyrų krepšinyje vis geriau besijaučiantis Jonas (J. Valančiūnas - red.). Negaliu žaidėjui, kuris galbūt ir neturi lyderiui reikalingų savybių, pasakyti: „Tu dabar būsi lyderis".
Lyderio savybės nėra vien tik tos, kurios matomos tik krepšinio aikštėje. Svarbu ir kas vyksta už aikštės ribų.
- Donatas Motiejūnas anksčiau buvo kritikuojamas, kad būdamas tokio ūgio dažnai žaidžia atsitraukęs nuo krepšio. Kaip yra dabar?
- Taip, tokia problema buvo. Niekam čia ne paslaptis. Dar būdamas Graikijos rinktinės treneriu stebėjau pasaulio jaunių čempionatą, vykusį Rodo saloje. Ir tikrai buvau nusivylęs jo žaidimu.
Bet ką mes matome dabar – tai vienas darbščiausių krepšininkų, labai norintis patekti į pagrindinę sudėtį. Matau, kad jau ir kūnas kitoks, derina žaidimą ir perimetre, ir po krepšiu. Jeigu jis suras tą balansą, taps labai didele jėga.
- Kaip ir kiekvieną vasarą, taip ir šią, aistruoliai diskutuoja - ko galime tikėtis iš rinktinės? Ką jūs atsakytumėte į šį klausimą?
- Kol nepradėjau stebėti kitų varžovų, labai sunku kažką lyginti. Kurie žaidėjai atvyks, kurie neatvyks, kas kokias komandas suburs. Aišku, į čempionatą važiuojame ne tik žaisti, bet ir kovoti. Bet turime atsiminti, kad pasakymas: „Važiuojame visus nugalėti" ir labiau bandymas sau parodyti charakterį, užvesti publiką ir panašiai. Aš esu realistas ir kadangi jūs manęs rimtai klausiate, aš rimtai atsakau: „Taip, mes važiuosime laimėti kiekvienas rungtynes. Pavyks ar ne, šiandien į tai atsakyti labai sunku. Ir ateityje man bus sunku į tai atsakyti."
- Buvęs rinktinės treneris Kęstutis Kemzūra prieš rungtynes žaidėjus kovai nuteikdavo rodydamas kovingus filmus. Kaip jūs ketinate psichologiškai nuteikti krepšininkus?
- Vieną ar keletą kartų parodyti tokie filmai duoda didelę naudą. Bet jeigu rodysi kiekvieną dieną, jie praras savo svarbą. Reikia sugalvoti kažką naujo. Sakoma, kad treneris turi būti geras psichologas ir turiu pasakyti, kad šioje srityje mes dar labai stipriai atsilieka Tai būdinga daugeliui šalių - tai yra dar neišarti arimai. Manau, pats geriausias psichologas yra tas, kuris reikiamu momentu ištaria reikiamus žodžius. Iš anksto kalbėdamas ir užvedinėdamas gali tik be reikalo įaudrinti.
- Esate griežtas treneris?
- Pasitreniruokite pas mane, pamatysite (juokiasi).
- Krepšininkai sako, kad jaučiasi griežta trenerio ranka.
- Žinote, kai žurnalistai numeta kokį epitetą ir visi tai kartoja. Taip, esu reiklus - reikalauju ir iš savęs, ir iš kitų. Už mūsų – Lietuva. Kai dirbame, tada dirbame. Po to pakalbėti, pajuokauti - prašau. Reikalavimų turiu daug ir svarbiausia ne tik krepšinis. Žaidėjai Lietuvoje yra kaip ant lėkštutės - visi mato, visi pažįsta. Kas darosi Kaune - praeiti jiems neduoda. Krepšininkus mato vaikai, jie yra pavyzdys. Todėl vienas iš reikalavimų - negadinkite to pavyzdžio. Ir aikštėje, ir už jos ribų.
Visada sakau, kad negalime nuleisti rankų. Bus visokių rungtynių - ir geresnių, ir prastesnių. Tikėtis, kad mes visus sutrypsim - nesąmonė. Jeigu laimėsime, gerai, bet jeigu ir pralaimime, turime kautis. Jeigu kausimės, pergalės anksčiau ar vėliau ateis.
- Jūsų tikslas minimum?
- Spraudžiate mane į rėmus. Klauskite, koks tikslas maksimum (juokiasi). Minimum - nuvažiuoti į Europos čempionatą.
- Rinktinę treniravote prieš 12 metų, vėliau dirbote Graikijoje, Kinijoje, Rusijoje. Kaip skiriasi darbas šiose šalyse?
- Labai skiriasi - visose šalyse yra skirtingas. Lietuviai - darbšti tauta. Ir ne tik krepšinyje. Viduržemio jūros zonos gyventojai netokie darbštūs - galbūt dėl to kad šilta ar dėl gerų gyvenimo sąlygų. Kinai taip pat darbštus, bet lietuviai vis tiek už juos geriau dirba. Skiriasi ir darbo sąlygos - čia labai daug kas pasikeitė. Matau, kaip puikiai dirba daktarai, fizinio parengimo treneriai. Anksčiau A. Kosauskas buvo vienintelis novatorius, iš kurio visi sėmėsi idėjų, o dabar matau būrį naujų gabių fizinio parengimo trenerių.
