Liepos viduryje 216 cm ūgio buvęs krepšininkas apsilankė „Samsung karta“ stovykloje, kurioje ne tik bendravo su vaikais, bet ir pravedė jiems treniruotę.
Talentingiausi šalies krepšininkai įdėmiai klausė Europos čempiono patarimų, o pačiam E. Žukauskui tokia patirtis irgi buvo įdomi – jam ne dažnai tenka vesti treniruotes vaikams. Kur kas dažniau dabar jis stebi, kaip krepšinio žinių semiasi jo dešimtmetis sūnus Nedas. Jis krepšinio mokykloje Klaipėdoje lanko treniruotes.
Netrukus keturiasdešimtmetį švęsiantis E. Žukauskas sako duodantis patarimų sūnui, tačiau šis ne visada norintis klausyti.
– Kaip Jūs pradėjote sportuoti? – paklausėme E. Žukausko.
– Kai buvau mažas, kartu su Sauliumi Štombergu lankėme krepšinį pas trenerį Algimantą Sercovą. Tuo metu buvo daug vargo su sportine avalyne, nes buvo problema gauti didelio dydžio batus. Paskui buvau metęs krepšinį. Kuomet nemažai ūgtelėjau, A. Sercovas mane pastebėjo bei pradėjome kartu indvidualiai dirbti. Tada buvo lengviau gauti sportinius batelius, Arvydas Sabonis buvo davęs sportbačius, kadangi mūsų panašus dydis. Tuomet atsirado Lietuvos krepšinio lyga (LKL) bei pradėjau joje žaisti.
– Ar vaikystėje dalyvaudavote krepšinio stovyklose?
– Mano laikais vaikystėje nebuvo daug stovyklų. Dabar vaikams yra labai didelis pasirinkimas ir gali daug kur dalyvauti. Mažai dalyvaudavau, nes pasirinkimo nebūdavo.
– Ar jaučiate malonumą bendraudamas su vaikais stovyklose? – Jeigu klauso, tai jaučiu malonumą (juokiasi). Ne dažnai būna, kuomet atvažiuoji į stovyklas, dirbi ir bendrauji. Turiu sūnų, tad važiuoju į treniruotes ir žiūriu, kaip vaikai sportuoja, klausosi bei stengiasi. Galbūt jiems trūksta truputį susikaupimo ir dėmesio, kadangi jie nori greitai viską išmokti bei tapti gerais krepšininkais.
– Kokius žaidimo aspektus per vasarą vaikai turėtų tobulinti?
– Per vasarą viską galima patobulinti. Blogiau juk nebus. Metimas, technika, greitis, krosų bėgiojimas. Vasarą galbūt daugiau laiko atsiranda fiziniam pasiruošimui, tad ties tuo, manau, ir reikėtų dirbti. Lakstant pajūriu, žaidžiant futbolą ant smėlio stiprėji fiziškai.
– Jūs pats turite dešimties metų sūnų. Koks jo požiūris į krepšinį?
– Jis lanko krepšinį Klaipėdoje pas labai gerą trenerį. Prieš savaitę sūnus buvo išvažiavęs į Nidą, kur dalyvavo stiprioje stovykloje – keldavosi penktą valandą ryto, krosus lakstydavo (juokiasi). O dabar po tokios stovyklos ilsisi.
– Ar duodate sūnui patarimų dėl krepšinio?
– Visada. Jeigu tik paprašo. Tik nelabai nori klausyti, kadangi jau galvoja, kad yra labai geras krepšininkas (juokiasi).
