Veidai pasikeitė, tačiau nuostabi atmosfera ir nepralenkiamas darbštumas nacionalinėje komandoje liko.
„Esu patenkintas, kaip jie dirba. Kažkiek buvau primiršęs, kaip lietuviai dirba. Visada lietuvius pristatydavau kaip krepšininkus, kurie noriai ir gerai treniruojasi. Ir dabar tai matau krepšinio aikštėje“, - po pirmųjų treniruočių savaičių sakė J. Kazlauskas.
Vienas labiausiai patyrusių Lietuvos krepšinio specialistų nenusivylė dabartine šalies krepšinio karta. Akivaizdu, kad šių dienų geriausi Lietuvos žaidėjai taip pat neslepia simpatijų ir pagarbos rinktinės vairą vėl laikančiam J. Kazlauskui.
Į rinktinę – dėl trenerio
Robertas Javtokas, Darjušas Lavrinovičius, Tomas Delininkaitis, Renaldas Seibutis. Šie keturi rinktinės kandidatai per savo karjeras krepšinio aikštėje yra kovoję pagal J. Kazlausko sistemą.
R. Javtokas ir T. Delininkaitis iš Panevėžio kilusio stratego nurodymų klausėsi, kai atstovavo Vilniaus „Lietuvos rytui“. Sostinės komandos vairą J. Kazlauskas laikė 2001-2004 metais, o ekipai tuo metu be jų atstovavo ir kitos kylančios krepšinio žvaigždės - Ramūnas Šiškauskas, Arvydas Macijauskas, Simas Jasaitis, Mindaugas Lukauskis.
Nėra abejonių, kad ne vienam šalies krepšininkui sumanus treneris padarė įtaką.
„Šis treneris yra viena iš priežasčių, kodėl šią vasarą apsisprendžiau vykti į rinktinę“, - portalui lrytas.lt sakė R. Javtokas. - Man yra tekę dirbti su daug trenerių. Visi jie turi savo darbo metodus, savo krepšinio filosofiją. Retas kuris nesuvaldo komandos, tačiau svarbiausia yra įtikinti žaidėjus. Jei krepšininkai tikės treneriu, pergalės ateis.“
„Jo darbo metodiką žinau ir ji man labai patinka. Be abejo, prieš žaidėjus jis turi autoritetą, juk nemažai pasiekė ir su rinktinėmis, ir su klubais. Treneris žino ir išmano savo darbą“, - sakė T. Delininkaitis.
Užsienio klubuose – su lietuviais
Kai J. Kazlauskas pirmą kartą išvyko treniruoti užsienio klubo ir 2005-aisiais atsidūrė Pirėjo „Olympiakos“ komandoje, jos marškinėlius apsivilko ir tuo metu sparčiai karjeros laiptais kilęs R. Seibutis.
„Treneris mano žaidimui padarė didžiulę įtaką. Iš tiesų, tai, koks esu dabar, ir J. Kazlausko indėlis, - tikino 28-erių gynėjas, kuris Graikijos superklubo marškinėlius vilkėjo 2005-2006 metais.
Po penkerių metų ketvirtą klubą - Maskvos CSKA - per savo karjerą treniravęs strategas pasikvietė kitą Lietuvos rinktinės narį - Darjušą Lavrinovičių. Vienas rinktinės brolių pastebi, kad aikštėje jaučiama tvirta šio trenerio krepšinio filosofija.
„Yra sistema, kombinacijos, tereikia daryti, ko treneris prašo. Aukšto lygio krepšininkui labai lengva pas jį žaisti, nes kiekvienas jų tiksliai žino, ką reikia daryti. Tai yra labai svarbu“, - pasakojo 33-ejų aukštaūgis.
Prie su rinktinės treneriu jau anksčiau dirbusio ketvertuko reikėtų pridėti ir antrą rinktinės brolį Kšyštofą Lavrinovičių, kuris dar mena tuos laikus, kai J. Kazlauskas pirmą kartą treniravo Lietuvos rinktinę, o pats buvo prie jos durų.
„Pirmą kartą su treneriu J. Kazlausku susitikau, berods, 1998-aisiais, kai buvau pakviestas į rinktinės stovyklą, kurioje pabuvau dvi savaites. Iš tų laikų nedaug ką prisimenu, bet dabar, kai vėl pradėjau su juo dirbti, prisiminimai grįžta.
Be to, kai brolis žaidė CSKA, kurį treniravo J. Kazlauskas, įrašinėdavau rungtynes, jas stebėdavau, todėl trenerio sistema man nėra svetima“, - pasakojo K. Lavrinovičius.
Nori mąstymo aikštėje
Ko iš žaidėjų reikalauja J. Kazlauskas? Ne paslaptis, kad 58 metų diplomuotas matematikas krepšinio aikštėje mėgsta tikslumą, tvarką ir mąstymą.
„Visada akcentavau, kad norėtųsi tikrų įžaidėjų komandoje ir tuo pačiu - daugiau minties. Bet negali nežaisti krepšinio ir tik galvoti, ką padaryti. O tos idėjos turi būti priverstos prie automatizmo“, - savo darbo metodiką atskleidė J. Kazlauskas.
Iš skirtingų Europos klubų į rinktinę susibūrę pajėgiausi šalies krepšininkai jau per pirmąsias stovyklos savaites suprato, ant kokių pamatų klojama Europos čempionatui besiruošianti komanda.
„Dabar reikia įdėti daugiau proto. Nėra tiek daug bėgimo ir lėkimo. Čia daugiau aiškinimo, stabdymo. Krepšinis dabar smagesnis, nes turi galvoti – negali tiesiog bėgti ir viskas“, - teigė rinktinės gynėjas 27 metų 196 cm ūgio Martynas Pocius.
„Su šiuo treneriu dar nedaug dirbu, bet akivaizdu - sistema yra, viskas vyksta tvarkingai. Aikštėje ne tiek daug bėgiojame, reikalaujama daugiau galvoti aikštėje ir atkreipiamas dėmesys į kiekvieną smulkmeną“, - pasakojo 26-erių 193 cm ūgio gynėjas Mantas Kalnietis, atstovaujantis Krasnodaro „Lokomotiv“.
Atidus smulkmenoms
Komandos, kurių vadžias yra laikęs J. Kazlauskas, turėdavo anaiptol ne visiems varžovams perkandamą žaidimo braižą. Darnus, komandinis žaidimas, pašėlusiai greitai puolime besisukantis kamuolys, tikslios it šveicariškas laikrodis atakos. Visa tai galima pasiekti iki smulkiausių dalelių suderinus komandos mechanizmą.
„Treneris labai daug dėmesio skiria smulkmenoms. Jis - komandinio stiliaus treneris. Palyginti su kitais specialistais, su kuriais man yra tekę dirbti, J. Kazlauskas yra labai atidus detalėms - kamuolio perdavimo technikai, komandiniam žaidimui. Galbūt dėl to jis ir yra toks išskirtinis“, - svarstė 25-erių 193 cm ūgio gynėjas Martynas Gecevičius, po dvejų metų, praleistų Pirėjo „Olympiakos“, grįžęs į Vilniaus „Lietuvos rytą“.
Sezoną su J. Kazlausku Rusijoje praleidęs D. Lavrinovičius pastebi, kad labai svarbu išgirsti ir įsiklausyti į kiekvieną trenerio nurodymą.
„Šis treneris labai mėgsta tvarką. Jis nori, kad aikštėje būtų tvarka, siekia, kad krepšininkai tiksliai įvykdytų užduotis. Labai svarbu koncentruotis į kiekvieną jo prašymą“, - pasakojo D. Lavrinovičius.
Griežtas žodis – kai reikia
Ar rinktinės treneris griežtas?
„Pasitreniruokite pas mane, pamatysite“, - juokais atsako J. Kazlauskas. Tačiau neslepia, kad reikalauja darbštumo – ir iš savęs, ir iš kitų.
„Taip, esu reiklus - reikalauju ir iš savęs, ir iš kitų. Už mūsų – Lietuva. Kai dirbame, tada dirbame. Po to pakalbėti, pajuokauti – prašau“, - sakė J. Kazlauskas.
„Darbininkas (treneris. – Red.), kaip ir aš. Dirbame visi sunkiai dėl vieno tikslo“, - patikino darbštumu rinktinės stovykloje išsiskiriantis „Houston Rockets“ puolėjas Donatas Motiejūnas.
Apie drausmę – iš pirmų lūpų:
R. Javtokas: „Chebra žino, kur važiuoja. Čia visi rimtai žiūri į darbą, žino, ką reikia daryti. O ir treneris ne koks prievaizdas. Visi dirba savo darbą.“
M. Kuzminskas: „Jaučiasi ir geležinė ranka, ir autoritetas, tačiau tai – labai gerai, nes visi yra susikoncentravę į darbą, stengiasi išspausti maksimumą.“
A. Juškevičius: „Yra griežtos taisyklės - žaidėjai jų nelaužo, paklūsta treneriui. Jis turi griežtą ranką. Treniruočių metu pokštams vietos nėra.“
M. Gecevičius: „Kartais viskas būna normaliai, kartais palaiko griežtą toną, kartais būna ramiau. Treneris sugeba išlaviruoti, kad būtų rimtas darbas.“
M. Kalnietis: „Jeigu supyksta, žinai, dėl ko.“
D. Lavrinovičius: „Jeigu žaidėjas vieną kartą padarys ne taip, antrą, treneris ateis, paaiškins...“
K. Lavrinovičius: „...o jei neišgirsi trečią kartą – bėgiosi po aikštę.“ (Juokiasi.)
