Lietuvos rinktinė baigia pasirengimą 2013-ųjų Europos čempionatui, o po kiekvienų kontrolinių rungtynių J.Kazlauskas kaskart kantriai dalija atsakymus žurnalistams. Netgi jei tą patį klausimą išgirsta trečią kartą.
Tačiau prieš dvylika metų buvo kitaip, rašo dienraštis „Lietuvos rytas“.
„Aš ne žurnalistas ir žinau laiką, kada reikia kalbėti, kada ne“, – 2001-aisiais atsakė J.Kazlauskas į paprastą klausimą, ar jau kalbėjosi su Arvydu Saboniu dėl vidurio puolėjo galutinio sprendimo atsisveikinti su rinktine.
Nepasakė, kad nesugrįš
J.Kazlauskas tada jau buvo ir paragavęs prabangaus triumfo šampano (su Kauno „Žalgiriu“ Eurolygoje bei Europos taurėje, o su Lietuvos rinktine Sidnėjaus olimpiadoje), ir gurkštelėjęs nesėkmės kartėlio (ypač – 1999-ųjų Europos čempionate, kur viena geriausių visų laikų šalies rinktinių su A.Saboniu liko tik 5-a).
Tačiau smūgis Turkijoje buvo dar skaudesnis – į žemyno pirmenybes kaip favoritai nuvažiavę J.Kazlauskas su savo vyrais Stambule jau atrankoje į ketvirtfinalį kapituliavo prieš latvius.
Kai 2001-ųjų rugsėjo 5-ąją lėktuvas iš Stambulo nusileido Vilniuje, treneris neatrodė pasitikintis savimi.
Bet nors tai buvo vienas juodžiausių tada 46-erių J.Kazlausko karjeros momentų, jis nebuvo visiškai sugniuždytas.
„Pirmiausia komandos vardu noriu atsiprašyti gerbėjų už mūsų žaidimą. Prisiimu atsakomybę ir atsistatydinu iš komandos trenerio pareigų“, – ištarė be dramos balse. Nacionalinę komandą iš Vlado Garasto jis buvo perėmęs 1997-aisiais.
Kai tautos gedulas po poros mėnesių aprimo, J.Kazlauskas taip pat ramiai atsakė į klausimą, ar kada nors treniruos rinktinę: „Artimiausioje ateityje negrįšiu. Bet niekada nesakyk „niekada“.“
Karjera blaškė po pasaulį
Laiko ratas apsisuko. Per tuos dvylika metų Lietuvos rinktinė be J.Kazlausko tapo Europos čempione ir bronzine prizininke, taip pat laimėjo bronzą pasaulio pirmenybėse, du kartus kovojo dėl olimpinių žaidynių medalių mažajame finale.
Tuo metu J.Kazlauskas su elitinėmis ekipomis dirbo Lietuvoje, Kinijoje, Graikijoje, Rusijoje.
Vėl – ir aukštai kilo, ir skaudžiai krito, ypač – su Maskvos CSKA beveik laimėtame Eurolygos finale. Ir visą tą margą patirtį atsinešė į 2013-ųjų Lietuvos rinktinę.
Krepšinio kosmopolitu tapęs 58-erių treneris dabar – trijų anūkų senelis. Karjera krepšinio olimpe jam jau garantavo aprūpintą gyvenimą.
Bet J.Kazlauskas vėl žarsto tas pačias žarijas, kuriomis 2001-aisiais smarkiai nudegė.
„Jeigu manyčiau, kad tai elektros kėdė, į ją tikrai nesėsčiau, – apie darbą rinktinėje prieš dvylika metų kalbėjo treneris. – Bet aš manau kitaip ir nemeluosiu – pasiilgau to darbo.
Tai gyvenimas, apie kokį amerikiečiai sako „too easy“ – pernelyg ramus ir lengvas – man atsibodo.“
Atrodo, J.Kazlauskas nepasikeitė – šiemet kraują virina naujas iššūkis.
„Rinktinės trenerio postas – turbūt labiausiai kritikuojamas po Lietuvos premjero. Tačiau nereiškia, kad aš nesistengsiu ar kaip mergaitė rodysiu kaprizus, – sakė J.Kazlauskas pernai rugsėjį, kai rinktinėje oficialiai pakeitė Kęstutį Kemzūrą. – Stengsiuosi padaryti darbą geriausiai kaip tik galiu.“
Ekipa – įdomi ir daug žadanti
O stengtis išties yra dėl ko. Krepšinio sirgaliai sutaria, kad tokios įdomios Lietuvos rinktinės senokai nematėme.
Nemenkinant komandos „mažųjų“, priekinė linija tiesiog verčia iš koto – Linas Kleiza, Jonas Valančiūnas, Donatas Motiejūnas, broliai Lavrinovičiai, Robertas Javtokas, Jonas Mačiulis.
Prieš dešimtmetį „San Antonio Spurs“ šlavė visus NBA čempionate su dviem bokštais – Davidu Robinsonu ir Timu Duncanu.
Dabar du judrius bokštus turi Lietuva – desantininkai iš NBA J.Valančiūnas ir D.Motiejūnas grasina tapti griaunamąja jėga baudos aikštelėje.
„Toronto Raptors“ ir „Houston Rockets“ aukštaūgiai – atletiški, talentingi, ambicingi, beprotiškai daug žadantys. Jie alkani didžiųjų pergalių ir nekantriai laukia savo valandos.
Ta valanda – tiki visa Lietuva – tikrai turėtų ateiti. Bet ar jau šiemet Slovėnijoje?
D.Robinsonas su T.Duncanu krepšinio monstrais virto tada, kai kamuoliais juos maitino Avery Johnsonas ir Tony Parkeris.
O Lietuvos rinktinei kol kas tenka mokytis gyventi be Šarūno Jasikevičiaus.
Stebuklingos jo rankos ir skvarbus krepšinio protas pakylėjo komandą į pasaulio elitą. Bet Šaras – irgi pavaldus laikui, o krepšinio ekspertai niekaip neranda jam įpėdinių.
Dabar Lietuvos rinktinės treneris pripažįsta, kad įžaidėjo problema niekur nedingo: „Gali daug filosofuoti, daug norėti, bet šioje pozicijoje turi būti tikras įžaidėjas.
Šiandien tai yra Lietuvos krepšinio problema.
Įžaidėjas turi būti rengiamas nuo mažens – jis yra lyg trenerio asistentas aikštėje, atakų organizatorius, specialias charakterio savybes turintis žaidėjas, kuris valdo kitus, parenka derinius.“
Lėkė kritikos strėlės
Išauginti superįžaidėją – visos Lietuvos krepšinio trenerių problema. Garantuoti patogų rinktinės pasirengimą svarbiausioms varžyboms – jau šalies krepšinio federacijos užduotis.
J.Kazlauskas šią vasarą nesirinko žodžių, jei jam ir krepšininkams kas nors nepatiko.
Po kontrolinių rungtynių Kaune su belgais treneris kritikavo Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) sprendimą žaisti Sporto halėje, kurioje dėl sugedusios vėdinimo sistemos buvo karšta lyg pirtyje ir slidu lyg čiuožykloje.
„LKF generalinis sekretorius Mindaugas Balčiūnas buvo pareiškęs, kad rinktinės reikmėms pinigų nebus taupoma. Man kyla nerimas ir pyktis, kai pasakoma vienaip, o elgiamasi kitaip“, – kalbėjo J.Kazlauskas.
Kažkur matyta ir girdėta.
„Mus vadina ambasadoriais – tikina, kad garsiname Lietuvą. Bet ambasadoriai skraido verslo klase, o mes iš paskutinės kelionės sugrįžome keturiomis grupėmis. Nemanau, kad Lietuvos rinktinei tai priimtina“, – taip 2001-aisiais prieš Europos čempionatą J.Kazlauskas kritikavo tuomečius krepšinio valdininkus.
Tais metais legenda tapo ir Lietuvos rinktinės žygis į Pietų Ameriką sužaisti trejų kontrolinių rungtynių rugpjūtį Europos čempionato išvakarėse.
Iš Buenos Airių, kurias nuo Vilniaus skiria 13 tūkst. km, komanda namo keliavo net 28 valandas.
Šiemet 8 iš 12 pasiruošimo mačų lietuviai numatė namie, tris – Graikijoje ir vieną – Makedonijoje. Pastaroji dvikova tikriausiai nebūtų įvykusi, jei ne ankstesnė sutartis: makedonai pernai lankėsi Lietuvoje.
„Galbūt kitokiu atveju dėl vieno mačo neskristume“, – kalbėjo J.Kazlauskas.
Tribūnose – šeštasis žaidėjas
Rinktinę į Europos čempionatą tūkstančiai sirgalių palydės Kaune, „Žalgirio“ arenoje, rungtynėse su Gruzija.
Dalis tų žmonių iš tribūnų taip pat keliaus į Slovėniją.
Nuo 1992-ųjų Barselonos olimpiados, kai nepriklausomybę atgavusi Lietuva triukšmingai per krepšinį paskelbė apie save pasauliui, lietuvių vizitinė kortelė buvo Sabo stogai, Šaro pirmojo prasiveržimai, Einikio kabliai ir Šaro antrojo perdavimai.
O paskui atsirado dar vienas Lietuvos ištikimybės ir atsidavimo krepšiniui simbolis – Sėklos barzda.
Idėjinio sirgalių vado Tomo Balaišio kompanija su didžiuliais būgnais ir milžiniškomis trispalvėmis ėmė keliauti po pasaulį tarsi rinktinės šeštasis žaidėjas.
2001-aisiais Turkijoje J.Kazlausko rinktinė to dar nematė.
Būrelis sirgalių iš Lietuvos Ankaros arenos tribūnose netylėjo, bet nei komandos žaidimas, nei palaikymo pajėgų dydis negalėjo nieko nustebinti.
Likimo ironija: kai tą nelemtą mūsų krepšiniui rudenį, konkrečiai – rugsėjo 5-ąją, Stambule nutūpė užsakytas lėktuvas iš Vilniaus, mūsų sirgaliai oro uoste už stiklo sienos prasilenkė su savo rinktine, kuri skrido namo sutriuškinta latvių 76:94.
Paklojęs tais laikais solidžias sumas už skrydį, viešbutį ir bilietus į varžybas aistruolis jautėsi tarsi apmulkintas žmogelis, kuriam sukčius įkišo padirbtą bilietą į labiausiai lauktą renginį.
Niekas negalėjo patikėti, kad Lietuvos rinktinė nepateks į Europos čempionato antrąjį etapą.
O Latvija – bene pirmą kartą nuo 1939-ųjų – grįžo į istorinės lietuvių konkurentės krepšinio aikštėje vaidmenį.
Įsijautę latviai pergalės proga nešė vainikus prie Lietuvos ambasados Rygoje.
Negana to, Vilniuje krepšininkai sulaukė iki tol neįsivaizduojamo sutikimo: ant žemės nublokštiems dievams būrelis žmonių oro uosto balkone skandavo „Gėda! Gėda!“
Taip jau yra: nuo meilės iki neapykantos – žingsnis. Kuo stipresnė meilė, tuo baisesnis pyktis.
Tada Lietuvos krepšinio ateitis daug kam atrodė niūri. Iki auksinio 2003-iųjų Europos čempionato, kai Stokholmo „Globen Arena“ paskendo trispalvių jūroje ir Marijono Mikutavičiaus „Trijų milijonų“ ekstazėje, buvo likę dveji metai.
Ir nuopuoliai, ir pakilimai
Po pralaimėjimų krepšinis Lietuvoje – tik sportas, žaidimas. Po didžių pergalių – tautos pasididžiavimas, antroji religija.
Lietuvos rinktinė, tada treniruojama V.Garasto, pirmąjį istorinį fiasko patyrė Europos čempionato atrankos varžybose 1993 m. Vroclave, kai dėl to praleido ir žemyno pirmenybes, ir 1994-ųjų pasaulio čempionatą.
Bet paskui buvo 1995-ųjų Europos čempionato sidabras, 1996-ųjų Atlantos ir 2000-ųjų Sidnėjaus olimpiadų bronza.
Į pastarąją aukštumą atvedęs J.Kazlauskas smigo 2001-ųjų Europos čempionate ir šalies rinktinei teko praleisti kitų metų planetos pirmenybes.
Jo įpėdiniai vėl pakėlė Lietuvos krepšinio kartelę: Antanas Sireika 2003 m. laimėjo Europos čempionatą, Ramūnas Butautas 2007 m. pelnė žemyno bronzą, o K.Kemzūra iškovojo 2010 m. planetos pirmenybių bronzą.
Kova veda į pergales
Šiais metais nacionalinėje ekipoje paskutinis žodis vėl priklauso J.Kazlauskui.
Kitaip nei 2003 m. titulą laimėjęs A.Sireika, jis turi galingus aukštaūgius, bet neturi tokio lygio „mažų“ žaidėjų, kokie Švedijoje buvo Š.Jasikevičius, Arvydas Macijauskas, Ramūnas Šiškauskas, Saulius Štombergas.
Ar J.Kazlauskui Slovėnijoje pavyks sudėlioti pergalių formulę?
„Jei žaidėjai bus stiprūs ir gerai pasiruoš, man bus paprasčiau vaidinti gerą trenerį“, – viename interviu prieš 2001-ųjų Europos čempionatą pajuokavo treneris.
„Vaidinti ar būti?“ – tąsyk perklausta jo.
„Kad ir koks būtum geras treneris, neturėdamas stiprių žaidėjų nieko gera nepasieksi“, – atsakė J.Kazlauskas.
Kitą savaitę jau matysime, kokią rinktinę turime dabar – Europos čempionatas prasideda rugsėjo 4-ąją.
Dar labiau intriguoja, kur Lietuvos komanda bus rugsėjo 22-ąją – finalų dieną.
„Bus įvairių rungtynių – ir geresnių, ir prastesnių, – prieš kelionę į Slovėniją kalbėjo J.Kazlauskas. – Tikėtis, kad visus sutrypsime – nesąmonė.
Jeigu laimėsime, gerai, bet jeigu ir pralaimime, turime kautis. Jeigu kausimės, pergalės anksčiau ar vėliau ateis.“
J.Kazlausko karjera
Gimė 1954 m. lapkričio 21 d. Panevėžyje. Žmona Otilija, dukterys Jurgita ir Miglė.
Žaidėjo karjera.
1973–1985 m. Vilniaus „Statyba” (1979 m. laimėjo SSRS čempionato bronzos medalį),
1979–1983 m. Lietuvos rinktinės narys.
Trenerio karjera.
1994 m. Lietuvos vaikinų jaunių rinktinė.
1994–2000 m. Kauno „Žalgiris”.
1996 m. Lietuvos vyrų rinktinė (antrasis treneris).
1997–2001 m. Lietuvos vyrų rinktinė.
2001–2003 m. Vilniaus „Lietuvos rytas”.
2004–2005 m. Kinijos vyrų rinktinė (trenerio asistentas).
2004–2006 m. Pirėjo „Olympiakos”.
2005–2008 m. Kinijos vyrų rinktinė.
2008–2010 m. Graikijos vyrų rinktinė.
2011–2012 m. Maskvos CSKA.
2013 m. „Guangdong Southern Tigers”.
Nuo 2012 m. rugsėjo mėn. Lietuvos vyrų rinktinė.
Laimėjimai.
1994 m. Europos jaunimo čempionato laimėtojas.
Šešiskart (1995–1999, 2002 m.) LKL čempionas.
1998 m. Europos taurės laimėtojas.
1999 m. Eurolygos čempionas.
1999, 2002 m. NEBL čempionas.
2000 m. olimpinių žaidynių bronzos medalio laimėtojas.
2000 ir 2005 m. Azijos čempionato, 2006 m. Azijos žaidynių laimėtojas.
2006 m. Graikijos lygos vicečempionas.
2011 ir 2012 m. Rusijos lygos čempionas.
2013 m. Kinijos lygos čempionas.
