„Man dabar labai gerai“, - ištaria R.Šiškauskas.
Kuklioje krepšinio aikštelėje gimtuosiuose Kaišiadoryse pirmuosius žingsnius žengęs ir sporto mokyklų vaikystėje nelankęs R.Šiškauskas per 18 metų trukusią karjerą žaidė stipriausiuose Europos klubuose, du kartus tapo Eurolygos čempionu, laimėjo olimpinį bronzos medalį, Europos čempionato auksą ir bronzą.
„Peržiūrėjus viską, kas buvo, ir taip nesitiki“, - šyptelėjo R.Šiškauskas, prisimindamas savo karjerą.
Tačiau įspūdingiausi ir maloniausi karjeros etapai jam neatsiejami nuo rinktinės. Septynias vasaras Lietuvos nacionalinei komandai atstovavęs R.Šiškauskas laimėjo ne vieną medalį – Sidnėjaus olimpiadoje – bronzą, Europos čempionate Švedijoje – auksą, Ispanijoje – bronzą. Tačiau ne tik pergalės, bet ir laiko patikrinta kompanija, atsidavę aistruoliai ir ypatinga atmosfera šildo prisiminimus apie rinktinę.
„Du mėnesiai, praleisti rinktinėje, tikrai būna ypatingi“, - tikino buvęs krepšininkas.
Pokalbyje su portalu lrytas.lt R.Šiškauskas papasakojo apie metus be krepšinio, įsimintiniausius karjeros momentus, rinktinės lūkesčius ir Joną Kazlauską, kovą su NBA žvaigždėmis, paskutines rungtynes Eurolygoje, pramestus baudų metimus ir mėgstamiausius tenisininkus.
Dėl sprendimo nesigaili
- Praėjo daugiau nei metai nuo jūsų sprendimo baigti karjerą. Ar per tą laiką nė karto nekilo mintis grįžti į aikštę?
- Ne. Man dabar labai gerai. Esu viskuo patenkintas, dėl nieko nesigailiu.
- Iš krepšinio pasitraukėte būdamas 33-ejų. Kodėl taip anksti baigėte karjerą?
- Nulėmė vidinis balsas, kuris man pasakė: „Užtenka, gana. Laikas sustoti ir viskas.“
- Baigęs karjerą keletą kartų žaidėte Kauno mėgėjų krepšinio lygoje.
- Sužaidžiau gal keletą kartų, kai laiko būdavo. Savo malonumui, bet nieko rimčiau. Su draugais į krepšį nemėtau, nebuvo ir noro, ir reikalo. Kol kas nelabai ir norisi.
- Krepšinio rungtynes per televiziją stebite, rezultatais domitės?
- Pažiūriu per televizorių, kai tik pavyksta. Vis tiek įdomu, niekur nuo to krepšinio nedingsi (šypsosi).
Rinktinėje – nuostabus laikas
- Prieš 10 metų Lietuvos rinktinė, kuriai atstovavote ir jūs, laimėjo Europos čempionato auksą. Kuo ta rinktinė buvo išskirtinė?
- Viskuo (šypsosi). Jeigu laimėjome, reiškia buvome viskuo ypatingi - ir žaidėjais, ir treneriais, ir atmosfera komandoje. Kiekvienoje pozicijoje turėjome ne po vieną labai pajėgų žaidėją. Buvome labai geros sportinės formos, sėkmė buvo mūsų pusėje. Viskas susidėjo į krūvą, todėl ir pasiekėme tokį rezultatą.
Kiekvienais metais rinktinėje atmosfera visada būdavo labai gera. O 2003-iaisiais viskas susidėjo. Kitą kartą gali būti ir gera rinktinė, ir gera atmosfera, bet nieko nelaimi.
- Jūs septynias vasaras atstovavote rinktinei. Kuo jums jos buvo ypatingos?
- Susideda viskas - vienu apibrėžimu to negaliu išreikšti. Pirmiausia - atstovavimas savo šaliai. Taip pat susitikimas su seniai matytais draugais, žaidėjais. Žinoma - visur kartu važiuojantys ir palaikantys sirgaliai, kurie yra vienas didžiausių rinktinės pliusų. Tai yra ypatingos akimirkos rinktinėje. Du mėnesiai, praleisti rinktinėje, tikrai būna ypatingi.
- Ko tikitės iš šių metų rinktinės?
- Žinoma, visi nori gero rezultato. Bet nebūna taip, kad visada laimi. Rinktinė smarkiai atsinaujinusi, todėl sunku pasakyti, kas bus. Kartais, kai niekas nesitiki, žaidėjai būna labiau atsipalaidavę, nejaučia spaudimo, o tai – didžiulis pliusas. Jeigu bus geras rezultatas, visi džiaugsimės, bet net ir priešingai, jeigu to nebus, negalima jų smerkti. Juk sporte būna ir nuosmukių.
- Prieš trejus metus, kai niekas nesitikėjo aukštų rezultatų, rinktinė laimėjo pasaulio čempionato bronzą. Tą rinktinę į priekį vedė Linas Kleiza. Kas šią vasarą galėtų būti komandos lyderiais?
- Nors L.Kleizai sezonas buvo sunkus ir banguotas, aš tikiu, kad vėl gali parodyti save. Tačiau nereikėtų visko tikėtis iš vieno žaidėjo. Jei visi žaidėjai įdės visas savo jėgas, tai bus pagrindinė rinktinės stiprybė, o varžovams būs sudėtingiau. Vieną lyderį sustabdyti paprasčiau.
- Su treneriu Jonu Kazlausku yra tekę dirbti ir rinktinėje, ir klube. Kaip apibūdintumėte šį strategą?
- Labai geras specialistas. Kiekvienas treneris turi savo metodiką, filosofiją, krepšinio supratimą. Jis taip pat laikosi savo strategijos ir yra pasiekęs gerų rezultatų. Šios rinktinės treneris – geras, žaidėjai – pajėgūs, todėl gali pakovoti.
Ar yra Baltų Pippeno įpėdinis?
- Per savo karjerą esate iškovojęs daug titulų su klubais ir su rinktine. Kuris iš jų jums įsimintiniausias?
- Sunku pasakyti. Daug pergalių buvo ir Graikijoje, ir Maskvoje. Kiekvienas titulas yra malonus ir svarbus. Su rinktine taip pat visi laimėjimai labai brangūs. Juk ir žaidžiama dėl pergalių, titulų, todėl visi jie yra įsimintini.
- Rinktinėje esate sužaidęs ne vieną įspūdingą mačą. 2003 metų Europos čempionato ketvirtfinalyje su Serbija pelnėte 27 taškus ir atvedėte Lietuvą į finalą. 2007 metų Europos čempionato pusfinalyje su Rusija pelnėte 30 taškų, tiesa, Lietuva pralaimėjo. Ar dažnai atsimenate asmeniškai sėkmingas rungtynes?
- Nepasakyčiau, kad turiu savo įsimintiniausias rungtynes. Jeigu komanda pralaimi, visa asmeninė statistika kaip ir nublanksta. Kai laimi, viskas gerai - malonus ir tas asmenimis pasirodymas. O pralaimėjimo atveju tai neteikia džiaugsmo.
- Dėl savo žaidimo stiliaus buvote pramintas Baltų Pippenu. Ar tarp dabartinės kartos žaidėjų matote į save panašius žaidėjus?
- Gerų žaidėjų yra visada. Jų buvo ir bus. Bet aš nesu treneris ar skautas, kuris ieškotų ir stebėtų kiekvieną žaidėją. Aš neabejoju, kad yra gerų žaidėjų. Nemanau, kad dėl to Lietuvoje kils problemų.
- Mindaugas Kuzminskas yra sakęs, kad vienas jo krepšinio idealų - Ramūnas Šiškauskas. Kokį įspūdį jums palieka šis žaidėjas?
- Šį sezoną jis pasirodė labai neblogai - viską lemia trenerio pasitikėjimas. Prieš tai jis neturėdavo galimybių atsiskleisti, o šie metai parodė, kad jis yra gabus ir talentingas. Jis gal daug pasiekti. Aišku, viskas priklausys nuo jo darbo ir požiūrio. Akivaizdu - jis turi tų dalykų, kurie reikalingi krepšininkui.
- M.Kuzminskas neslepia simpatijų buvusiam „Žalgirio“ treneriui Joanui Plazai, kuris padėjo žaidėjui atsiskleisti. O kuris treneris buvo svarbiausias jūsų karjeroje?
- Turėjau daug trenerių, su kuriais buvo malonu dirbti. Ettore Messina, Željko Obradovičius - aukščiausio lygio treneriai. Negalėčiau vieno išskirti, nes iš kiekvieno trenerio kažką gavau ir pasimokiau. Be abejo, E.Messina mano karjeroje užima ypatingą vietą.
NBA liko šalia
- Jūsų karjeros metais buvo daug kalbų, kad žaisite NBA, bet to neįvyko. Kaip manote, kodėl?
- Nežinau. Man ir čia buvo gerai, be to, tuo metu labai ir nesigilinau, kas ir kaip. Kalbų buvo, bet konkrečių pasiūlymų asmeniškai negirdėjau. Kai buvau jaunas, kaip ir visiems, žaisti NBA buvo siekiamybė. Bet vėliau, kai pradėjo sklisti kalbos, jau buvo dėliojami pliusai ir minusai - nebuvo minties iš karto ten lėkti.
- Nors NBA lygoje nerungtyniavote, tačiau su ryškiausiomis JAV krepšinio žvaigždėmis teko kovoti. Ar jutote skirtumą kovodamas su jais ir su Europos klubų žaidėjais?
- Žinoma, skirtumas yra. Jie - elitiniai krepšininkai. Būdavo sunku, bet juk tai - ir visai kitoks žaidimo stilius. Buvo įdomu ir fiziškai sunkiau pasigrumti su jais. Nėra taip, kad jie visi ten fiziškai galingi, bet yra krepšininkų, su kuriais sunku kovoti. Bet įmanoma (juokiasi).
Kelias į sėkmę – per darbą ir talentą
- Pirmuosius krepšinio žingsnius žengėte gimtuosiuose Kaišiadoryse, nors ten krepšinio treniruočių nelankėte - esate savamokslis. Kaip pavyko pasiekti tokias krepšinio aukštumas?
- Lėmė ir darbas, ir talentas. Tinkamu laiku atsidūriau tinkamoje vietoje ir kažkas pastebėjo. Dabar sunku pasakyti, kodėl - matyt, taip jau turėjo būti (šypsosi).
- Vaikystėje žaisdavote komandoje, kuri vadinosi „Čikaga“. Kodėl toks pavadinimas?
- Visi komandų pavadinimai tuo metu buvo susiję su NBA klubų pavadinimais. Kai su draugais žaisdavome, pasirinkdavome komandas. Aš visada palaikydavau „Chicago Bulls“.
Dabar palaikau komandas, kuriose teko rungtyniauti - vis tiek jaučiu kažkokius sentimentus. O vienintelės ir mėgstamiausios komandos neturiu. Svarbu, kad būtų gražus krepšinis ir geros rungtynės.
Žiūriu visas rungtynes - ir Eurolygą, ir NBA. Kaip žiūrėdavau vaikystėje, taip žiūriu ir dabar – viskas įdomu. NBA rungtynes žiūriu nuo vaikystės - anksčiau iš to ir mokydavausi (juokiasi). Eurolyga taip pat įdomu.
Apie netaiklius baudų metimus negalvoja
- Ar dažnai prisimenate paskutines savo karjeroje Eurolygos rungtynes, kai finale paskutinėmis sekundėmis prametėte du baudų metimus, o „Olympiakos“ paskutinę sekundę išplėšė pergalę?
- Dabar jau nebesuku galvos. Jau esu ne kartą sakęs, kad tie pramesti baudų metimai nebuvo pralaimėjimo priežastis. Bet nesiteisinu - pramečiau baudų metimus, tai faktas. Bet kaip būtų buvę - niekas nežino.
Esmė - ne pramesti metimai, o tai, kad per kėlinį varžovams „atidavėme“ 19 taškų. Problema buvo mūsų žaidime - mes darėme kažką ne taip. Juk tokio lygio rungtynėse negalime per kėlinį atiduoti 19 taškų. O paskutinis metimas nieko neduoda. Jeigu rungtynės nuo pirmos iki paskutinės minutės vyktų taškas į tašką, tada taip - svarbus kiekvienas metimas, kiekviena pražanga. Bet kai trečiojo kėlinio pradžioje pirmauji 19 taškų, o rungtynes pralaimi, tada problema yra kažkur kitur.
- Šie netaiklūs baudų metimai priminė ir debiutinę jums vasarą Lietuvos rinktinėje, kai 2000-ųjų Sidnėjaus olimpinių žaidynių pusfinalio su JAV paskutinę minutę, rezultatui esant 80:80, prametėte du baudų metimus iš trijų, o lietuviai nusileido po atkaklios kovos 83:85. Ar dažnai prisimenate šį karjeros epizodą?
- Tik tada, kai kažkas pasako ir primena (šypteli). Jau pasimiršo – viskas buvo seniai, emocijos išblėso.
Sportas toks dalykas - negali visko laimėti. O pagalvojus, kiek visko laimėjau, atėjęs iš kiemo, kiek pasiekiau, jokiais būdais negalėčiau skųstis, galvoti ir sakyti, kad tam tikrais momentais galėjo būti kitaip. Visko nelaimėsi, o peržiūrėjus viską, kas buvo, ir taip nesitiki (juokiasi).
- Tad jeigu turėtume galimybę pakeisti kažką savo karjeroje, darytumėte tai?
- Kažkodėl apie tai niekada negalvojau. Bet turbūt būtų negražu norėti dar daugiau, kai kiti nuo septynerių metų žaidžia, sporto mokyklas lanko ir jiems nepavyksta kažko pasiekti. O čia, šiaip, žaidžiant su draugais iki 18 metų ant paprastos aikštelės... Turbūt nieko nenorėčiau keisti. Viskas labai gerai taip, kaip buvo.
Lanko teniso treniruotes
- Didžiąją savo karjeros dalį žaidėte užsienyje - Italijoje, Graikijoje, Rusijoje. Nebuvo minčių baigus karjerą likti gyventi svečioje šalyje?
- Neturėjau tokių minčių - man labai patinka Lietuvoje. Kai žaidžiau, ten buvo įdomu - pagyvenome, daug ką pamatėme ir buvo gerai. O visam laikui likti kitur tikrai negalvojome ir to nenorėjome.
Dėl klimato gyventi patiko Graikijoje, dėl žmonių kultūros ir panašumo buvo įdomu gyventi Maskvoje. Nenoriu nieko sumenkinti, bet dėl klubo suteiktų sąlygų Maskvoje tikrai buvo geriausia. CSKA - jei ne vienintelis, tai tikrai vienas iš dviejų geriausias sąlygas Europoje suteikiančių klubų.
- Dabar dažniau žaidžiate tenisą, o ne krepšinį. Ar jau laikote save geru tenisininku?
- Oi, ne! Tikrai ne - dar reikia daug dirbti. Einu į treniruotes, dirbu su treneriu, pažaidžiu. Stengiuosi kuo dažniau tą daryti. Raketę į rankas imu žymiai dažniau nei kamuolį.
Man jau seniai patinka tenisas. Ir nuo senų laikų patinka Roger Federeris. Dabar dar palaikau Rafaelį Nadalį.
Labai norėčiau nuvykti ir gyvai pasižiūrėti vieną iš „Grand Slam“ turnyrų. Kol kas to neteko padaryti, bet labai tikiuosi, kad ateityje tai pavyks. Kol kas laisvi nuo krepšinio tik šie metai, o per juos nepavyko. Bet tikiuosi, kad ateityje galimybė bus.
