Gera kartais jaustis vyresniu broliu, nes esi pranašesnis ir gali pamokyti jaunesnį. Nepaisant retų išimčių, kurios tik patvirtina taisyklę, tokie mes esame latviams krepšinyje. Penktadienį „braliukai” gavo pamoką, bet iš jos daug naudos turėjo ir patys mokytojai.
Iki tol abi pergales šiame Europos čempionate iškovoję latviai buvo giriami už laisvą, schemų nesuvaržytą krepšinį. Tikra bebaimių metikų komanda. Tuo tarpu lietuviai – taip sakė Jonas Kazlauskas – ir su serbais, ir su makedonais žaidė „sunkų” krepšinį.
Mūsiškiams verkiant reikėjo įsibėgėti ir toks varžovas kaip latviai tam idealiai tiko.
Prieš šešis bokštus turinčią Lietuvos rinktinę Latvijos krepšininkai bet kuriuo atveju negalėjo žaisti kitaip nei ties tritaškio linija. Aišku, jie ten ir apsigyveno – per visą mačą iš toli metė daugiau nei dvitaškių (31:30).
Savo ruožtu, aukštesni lietuviai konstravo puolimą po krepšiu, bet savo aikštės pusėje turėjo vaikytis varžovų „mažiukus”. Iš „sunkaus” krepšinio reikėjo išsilaisvinti.
Ar pavyko? Ne visiškai.
Buvo išties smagių atkarpų, kurios Jesenicės arenoje užvesdavo trispalvius sirgalius dainoms. Bet po gyvo ir mielo akiai krepšinio lietuviai vėl užsidėdavo kažkokius nematomus pančius.
Ir nepasakysi, kad juos įkalindavo latvių veiksmai – dažnai patys sau buvome nedraugai, įsisprausdami į schematišką krepšinį, užsispyrusiai bet kokia kaina bandydami grūsti kamuolį į baudos aikštelę užuot pokštelėję priešininkų ginklu – tritaškiais.
Gerai, kad sekėsi (o sėkmės čia prireikė, nes prieš tritaškininkus aklinos sienos nepastatysi) gintis – iki tol 79,5 taško pelnydavusi Latvijos ekipa buvo paleista su 59 taškais.
Klampiose rungtynėse svarbiausias tikslas – pergalė – pasiektas. Bet tiems, kas ieško atsakymo, koks tikrasis Lietuvos rinktinės veidas Slovėnijoje, dar teks palūkėti.
Šiandien čempionate – poilsio diena. Sekmadienį – rungtynės su Juodkalnija.
