Aišku, kad nieko neaišku. Turime tris pergales iš keturių galimų, grupėje liko vienintelės rungtynės, o pasakyti užtikrinto „op“ vis dar negalime.
Tiesa, Europos čempionato antrasis etapas Lietuvos rinktinei labai netoli, bet tą paskutinį griovį šiandien vis tiek reikės peršokti: arba patiems, arba – nors labai nesinorėtų – laukti kurių nors varžovų malonės. O taip irgi gali nutikti į pergalių ir pralaimėjimų mišrainę panašioje B grupėje.
Vakar Lietuvos krepšininkai vargo 45 minutes, kol galiausiai nukovė juodkalniečius. Krepšinio ekspertai vėl gavo peno pasakyti, kad mūsiškiai Slovėnijoje niekaip nesužaidžia užtikrintai: lyg ir įsibėgi, bet kaskart užstringa.
Mes vis laukiame, kada Lietuvos rinktinė ims ir nušluos kurį nors varžovą. Diktuos savo sąlygas. Pirmaus nuo pradžios iki pabaigos. Uždusins. Nokautuos. Privers besąlygiškai kapituliuoti.
Nebus taip. Ne todėl, kad lietuviai blogi. Jesenicėse tiesiog nėra prastų rinktinių. Nė vienos - kitaip nei pasitaikė A, C ir D grupėse. Atvirajame Balkanų šalių čempionate atsidūrę lietuviai ir latviai akivaizdžiai įsitikina: „jugų“ krepšinio mokykloje niekas nepraleido kovingumo, meistriškumo, užsidegimo pamokų.
O jei kurio nors mokinio pristinga, problema išsprendžiama duodant pasą žmogui, kuris iki tol net nebūna lankęsis naujojoje „tėvynėje“ – kaip kad juodkalniečiai padarė su Tyrese’u Rice’u. Ir viskas – rinktinėje spragų nelieka.
Todėl kiekviena pergalė B grupėje mūsiškiams iki šiol ir buvo sunki kaip gimdymas.
Bet tai gerai. Nerealu tikėtis, kad į pirmenybių antrąjį etapą pateks bent viena „atsitiktinė“ rinktinė. Gimdyti teks ir vėl. O mes jau žinome, kaip tą daryti.
Šiandien – paskutinė grupės dvikova. Dar vienas „jugų“ egzaminas – čempionatą dviem pralaimėjimais pradėjusi, bet paskui dukart laimėjusi Bosnijos ir Hercegovinos ekipa taip pat labai nori važiuoti į Liublianą.
