16 taškų atsilikinėję, tačiau šešiais Bosnijai ir Hercegovinai pralaimėję (72:78) Lietuvos rinktinės krepšininkai gerokai patampė nervus treneriams ir aistruoliams. Komandų rikiuotė B grupėje prieš šias rungtynes sukaupė lietuviams devynių taškų rezervą, tačiau trūko nedaug, kad viskas būtų pasibaigę kitaip.
Lietuvos rinktinė trečiadienį keliasi į Slovėnijos sostinę Liublianą, tęsia kovą Europos čempionate, tačiau jaustis saugūs kol kas negali. Žaidimo vis dar nėra.
„Atėjo laikas padaryti daug daug išvadų. Vien atsiprašinėjimais ar dar kažkuo... Toliau taip nebegalima“, - po rungtynių kalbėjo Jonas Kazlauskas.
Jo varžovas - Bosnijos ir Hercegovinos rinktinės treneris Aleksandras Petrovičius - neslėpė, kad pasigedo pagalbos iš kitų B grupėje rungtyniavusių Balkanų komandų. Krepšinio specialistas teigė, kad Juodkalnijos pergalės prieš Lietuvą arba makedonų laimėjimas prieš Latviją būtų labai pagelbėję bosnių rinktinei.
„Nekaltinu nieko. Pirmavome šešiolika taškų, bet vienas prarastas kamuolys, vienas netaiklus metimas buvo lemiamas. Buvome labai arti pergalės. Dabar man labai liūdna, tačiau galiu pasakyti - jeigu ir yra moralinis čempionas šiame turnyre, tai - Bosnijos ir Hercegovinos rinktinė“, - kalbėjo A.Petrovičius.
Lietuvos rinktinė buvo atsidūrusi ant bedugnės krašto, kai ketvirtajame kėlinyje liejosi M.Teletovičiaus tritaškiai (6/15) leido bosniams įgyti 16 taškų persvarą (74:58), bet lietuviai išsikapstė, regis, iš beviltiškos situacijos.
„Buvo momentas, kai jau galėjome krautis lagaminus namo. Bet džiaugiuosi, kad suradome savyje jėgų ir atsitiesėme. Varžovai žaidė labai gerai, ko negaliu pasakyti apie savo žaidėjus“, - ištarė J.Kazlauskas.
- Kodėl nepavyko sustabdyti M.Teletovičiaus? - žurnalistai paklausė J.Kazlausko.
- Vieną dieną pataiko, kitą - ne. Žinojome, kad atgniaužius gniaužtus jis pagaus ritmą ir bus labai sunku.
- Sunkiausia buvo, kai atsilikinėjote 16 taškų?
- Visada reikia kovoti iki galo. Gerai, kad kovojome, bet prametėme labai daug metimų iš dėkingiausių padėčių. Prametėme ir daug baudų.
– Ar buvote iš anksto suplanavęs, kad broliai Lavrinovičiai pasirodys po pertraukos?
– Jeigu sąžiningai, jie netiko šiose rungtynėse. Tuomet būtų buvęs žaidimas - kas kam daugiau įmes. Deja, šiandien nesužaidė kai kurie jauni mūsų krepšininkai ir man reikėjo brolių pagalbos. Tas netikimas pasiteisino.
– Jonas Valančiūnas sėdo ant atsarginių suolo, nes prastai sužaidė?
– Nekalbėsiu apie atskirus krepšininkus. Jūs galite rašyti ką norite, bet manęs apie tai neklausinėkite (šypteli).
– Tas žinojimas, kad riba yra 9 taškai, pakeitė rinktinės žaidimą?
– Turėjome komandai apie tai pasakyti, bet negalima rungtyniauti žiūrint į švieslentę. Tuomet ir to žaidimo nėra. Reikia žaisti dėl pergalės. Tai ne visada pavyksta.
– Kaip apibendrintumėte šią grupę?
– Sudėtingiausia grupė. Ir tai, kad čia žaidžiame, ir tai, kad čia specifinis krepšinis. Daug dalykų. Gerai, kad turėdami tašką išėjome iš tos grupės. Toliau laukia kiti darbai.
– Ar esate patenkintas atmosfera komandoje?
– Rinktinėje nėra pykčių, bet kažko irgi nėra. Lyg atrodo visi draugiški, kalba tas pačias frazes. Norėčiau matyti, kad žaidėjai būtų kaip varžovai - užsivedę, einantys per visas užtvaras, greiti.
– Ką manote apie paskutinę bosnių ataką?
– Ir jų treneris pasakė, kad norint nugalėti mus 10 taškų, reikia rizikuoti. Jei atvirai, jie pelnė ne laisvų, o fantastiškų taškų. Kai įmeta tokį metimą - duoda per smegenis. Tu gimdai, prameti lengvą metimą iš po krepšio, o tau atsivaro ir įmeta iš vidurio aikštės. Nėra taip lengva. Mes žinojome, kad taip gali būti, ir džiną išleidome iš butelio.
– Kas dėjosi jūsų širdyje kai komanda atsilikinėjo 16 taškų?
– Kaip visada – ieškojau būdų, kaip padėti komandai.
