Plonu lynu per bedugnę trečiadienio vakarą perėjusi Lietuvos rinktinė pasiekė Liublianą ir šį vakarą rungtynėmis su Prancūzija pasitinka antrąjį čempionato etapą.
Su viena įskaitine pergale ir vienu pralaimėjimu lietuviai pradeda kovą naujoje E grupėje, kurioje dar reikės žaisti su Ukraina ir Belgija.
Tai nėra krepšinio monstrai, bet Lietuvos rinktinė – irgi ne galiūnė.
„Jėgos, greičio, noro yra. Nesakau, kad trūksta proto. Trūksta tikslesnio žaidimo”, – Liublianos viešbutyje „Plaza” prisėdęs pasikalbėti apie Lietuvos komandą ir jos laukiančius naujus iššūkius sakė R.Javtokas.
Jau vienuoliktą kartą svarbiausiame metų turnyre mūsų šalies rinktinei atstovaujantis 33 metų vidurio puolėjas dar neprarado vilties, kad sėkmingo žaidimo raktas bus surastas.
– Robertai, kaip užmigote po paskutinių pirmojo etapo rungtynių su Bosnija ir Hercegovina? – „Lietuvos rytas” paklausė R.Javtoko.
– Sunkiai užmiegame po kiekvienų rungtynių, nes nerandame savo žaidimo.
Nors yra didelis noras, vis ko nors trūksta. Ieškome, bet neatrandame, ko. Einame, kalbamės, bandome kažką keisti, bet iki šiol nepavyko.
Mačas su bosniais atspindėjo visą mūsų žaidimą antrajame etape.
Džiaugtis galima tik tuo, kad sunkiausiu mačo metu, kai įsišaudė Mirza Teletovičius, mes nepanikavome. Kovėmės toliau, ir tai buvo vienas teigiamas dalykas tarp visų neigiamų.
– Ką treneris Jonas Kazlauskas sakė iškart po rungtynių komandai?
– Vis analizuojame, kas čia vyksta. Kodėl mūsų traukinys toks lėtas.
Ne gindamiesi, bet puldami stokojame laisvumo. Vis ką nors neteisingai padarome.
Kaip ir po kiekvieno mačo, taip ir po rungtynių su bosniais treneris pažėrė kritikos.
Manau, viską lemia smulkios detalės: nepastatome užtvaros, neatliekame dar vieno papildomo perdavimo, pražiūrime progą pamatyti laisvą komandos draugą.
– Lietuvos rinktinė čempionate vidutiniškai renka po 69,4 taško (18-oji vieta tarp 24 komandų). Ar toks pozicinis krepšinis tinka šiai komandai?
– Atrodo, kad turime neprastą priekinę liniją, galingus lengvuosius puolėjus, bet kažkodėl neatkovojame kamuolių tiek, kiek reikia.
O jei leidžiame atkovoti po savo krepšiu kitoms komandoms po 17–18 kamuolių, apie kokį greitą puolimą galime šnekėti?
Žinoma, mūsų žaidimas pozicinis, nes ne vienas gali žaisti kaip „centras” ir įveikti varžovą. Treneris pagal žaidėjus parinko tokią taktiką. Bet koją kiša smulkios detalės.
– Ar aikštėje jaučiate didelę įtampą, kai treneris nuolat pakeltu balsu primena klaidas, o žaidėjų kaita yra tokia didelė?
– Neverta dabar žiūrėti, ar treneris ką nors blogai daro, ar kas nors kitas. Kiekvienas turi pažiūrėti į save.
Žinoma, kaita yra didelė. Tikriausiai tai yra minusas. Visi labai nori žaisti ir kiekvienas mūsų sugeba įsižeisti, kai negauna žaidimo laiko.
Visi savo klubuose esame įpratę būti svarbūs žaidėjai, bet rinktinėje yra kitaip. Per trumpą laiką mes privalome žaisti labai agresyviai.
Aš tikiuosi, kad greitai viskas pakryps į gerąją pusę. O tada gal visi kalbės kitaip.
– Kuris iš Lietuvos rinktinės krepšininkų pirmajame etape atrodė solidžiausiai?
– Sakyčiau, Mantas Kalnietis, bet jis žaidžia po 35 minutes. Per tiek laiko kiekvienas ką nors nuveiktų aikštėje.
Jo taškai mums svarbūs, bet kaip įžaidėjas jis galėtų dar dažniau perduoti kamuolį.
Kita vertus, kai mes blaškomės, jam nelengva tą perdavimą atlikti.
Jonas Mačiulis komandai duoda daug naudos. Vieną dieną broliai iššauna, kitą – Linas Kleiza patraukia.
Mūsų rinktinė aukšta ir stipri. Tik gal verta kiekvienam mažiau į savo pusę žaidimą traukti.
Šiaip komanda yra draugiška. Rengiame susirinkimus su treneriais ir be jų.
Trejos rungtynės antrajame etape parodys, ar visa tai duoda naudos.
– 12 komandų liko, 12 išvažiavo namo. Kokios didžiausios staigmenos įvyko čempionate, žiūrint jūsų akimis?
– Rusijos krepšininkų ankstyvas skrydis namo pernelyg nenustebino.
Tai gera komanda, bet žinant, kad prieš čempionatą keitėsi federacijos vadovai ir treneriai, tai buvo galima nujausti.
Turkijos komanda pagal žaidėjus atrodė labai galinga. Todėl jų pasitraukimas man buvo pati didžiausia staigmena.
– Ar visi naujieji Lietuvos rinktinės varžovai – Prancūzija, Ukraina ir Belgija – dėsningai iškopė į antrąjį etapą?
– Visi tikėjosi, kad ten bus prancūzai.
Apie ukrainiečius nieko nežinojau ir nustebau, kai jie laimėjo pirmąsias trejas rungtynes, o paskui iškovojo ir ketvirtąją pergalę.
Nemaniau, kad belgai bus antrajame etape.
Vadinasi, dabar visi moka žaisti krepšinį. (Juokiasi.)
– Iki šiol Lietuvos rinktinė prastai gindavosi prieš varžovų lyderius – Nenadą Krstičių, M.Teletovičių, Tyrese’ą Rice’ą. Gal tik Bo McCalebbą pavyko pristabdyti. Dabar laukia Prancūzijos rinktinės lyderis Tony Parkeris. Ar jis bus dar didesnė problema?
– Tuos vyrus bandėme uždengti žaisdami vienas prieš vieną.
Dar nežinau, kaip ginsimės prieš T.Parkerį, ar jį dengs M.Kalnietis, Renaldas Seibutis, ar Tomas Delininkaitis. Bet turime bandyti susispausti ir padėti vienas kitam.
Kita vertus, sulaikius T.Parkerį, pavojai nesibaigs. Prancūzijos rinktinė turi ir kitų gerų krepšininkų.
– Ar Prancūzija yra ryški šios dienos mačo favoritė?
– Sunku pasakyti. Taip, mes neatrodome gerai. Bet tai nauja diena, naujos rungtynės.
Mumyse liko ryžto įrodyti, kad galime. Nesinori tikėti, kad du mėnesius vasarą praleidome veltui. Be to, toks varžovas suteikia papildomų paskatų.
Mes suvokiame, kad antrajame etape kiekvienas taškas yra aukso vertės. Trauktis nebėra kur.
