Lietuvos krepšinio rinktinės gydytojai ir masažuotojai – žiūrovams beveik nematoma, bet neatsiejama komandos grandis.
Vytenis Trumpickas, Rimtautas Gudas, Aidas Buzelis, Aleksejus Peleckis ir Juozas Petkevičius rinktinėje yra medicinos rinktinė.
Į Slovėniją jie atsitempė milžinišką dėžę. „Karstas”, – patys juokauja.
Tame „karste” – vaistų lyg kokioje vaistinėje, o aparatūros – tarsi fizioterapijos ir reabilitacijos kabinete. Viskas, ko krepšininkams gali prireikti per Europos čempionato Slovėnijoje maratoną.
Nežino, kiek truks darbo diena
Bet koks profesionalus sportas yra ekstremalus dalykas kūnui.
Krepšinis – viena tų šakų, kuriose traumos atletų tyko nuolat tarsi užsimaskavęs priešas. Todėl kiekvienas medicinos rinktinės narys žino, kad jų gali prireikti bet kurią akimirką.
Darbo ir laisvalaikio valandų jie negali suplanuoti.
Po vienų rungtynių, pasibaigusių prieš vidurnaktį, Jonas Mačiulis autobuse šūktelėjo A.Buzeliui: „Užsirašau pas tave į priėmimą pirmai valandai.”
Tąsyk masažuotojo darbo diena baigėsi pusę trijų nakties.
„Keliesi ir tiksliai nežinai, kokia bus tavo diena”, – sako A.Buzelis.
Darbas, kuris džiugina širdį
Krepšininkai skaičiuoja rezultatyvumo ir atkovotų kamuolių vidurkius. Masažuotojo darbas turi savo vidurkį.
Nuo liepos vidurio, kai rinktinė susirinko į pirmąją treniruočių stovyklą, vien A.Buzelis per dieną vidutiniškai atlieka 3–4 masažus. Jo kolegos – panašiai. Daug jėgų reikia raumeningiems kūnams išminkyti.
Bet jau kelintą vasarą į rinktinę iš Čikagos, kur gyvena su šeima, atvykstantis A.Buzelis džiaugiasi tuo, ką daro. Masažuotojo darbas Jungtinėse Valstijose garantuoja pajamas. O darbas rinktinėje – širdžiai.
„Ta atmosfera, pokštai drabužinėje, autobuse, prie stalo – nepakartojama.
Kartais net norisi kurio nors posakį užsirašyti, kad nepamirštum, – juokėsi masažuotojas. – Tik pabandyk ką nors lengvai nusišnekėti – ne vienas, o penki atgal užvarys.”
Pokalbiai – smegenų masažas
Daktarai ir masažuotojai lyg ir yra rinktinės trenerių bei administracijos štabo dalis. Bet dėl savo darbo jie atsiduria labai arti žaidėjų ir net gali būti, kad apie komandos vidaus reikalus išmano geriau nei treneriai.
Savaitę po savaitės rinktinės krepšininkai leidžia toli nuo šeimų ir draugų. Bendrauja tarpusavyje, bet juk ne su kiekvienu komandos draugu išsikalbėsi.
Atsidūrę ant masažo stalo ar per kitas procedūras vyrai atsiveria. Pokalbis – nesvarbu, apie orus, krepšinį ar automobilius – tampa terapijos dalimi.
Bet kurią kūno dalį galima išmasažuoti rankomis. Pašnekesiai yra smegenų masažas.
Krepšininkai kalba, nes žino: viskas liks tarp kambario sienų.
Medicinos rinktinės nariai pašaliniams nieku gyvu neprasitars, ką išgirdo.
Praeityje pats profesionaliai LKL žaidęs krepšinį A.Buzelis sako: „Rinktinėje visi įdomūs žmonės ir išskirtinės asmenybės. Visi skirtingi, bet kiekvienas turi ką nors savita.
Jie puikūs sportininkai, vieni geriausių savo šakoje pasaulyje. Kai dirbi su tokiais, privalai ir pats judėti į priekį.
Kasmet atvažiuoji į rinktinę ir nori įrodyti, kad tobulėja ne tik jie, krepšininkai, bet ir pats kaip specialistas.”
Meluotų tas rinktinės narys, kuris sakytų, kad du mėnesius trunkanti rutina neišvargina.
Nors suvažiavę vyrai turi bendrą tikslą, iš pradžių turi apsišlifuoti, prisiderinti, kartais – net apsipykti, kad nesipyktų vėliau. Kasdien treniruojasi, paskui kaunasi dėl pergalių. Atiduoda daug jėgų.
Jei viskas baigiasi gerai – laukia nesulaukia kitos vasaros turnyro. Jei blogai – kartais pagalvoja: gana, užteks aukoti vasaras.
Bet praeina kiek laiko ir kiekvienas vėl džiaugiasi sulaukęs kvietimo į rinktinę.
