Prieš 16 metų buvo toks nutikimas. Belgijos krepšinio rinktinė pakeliui į Lietuvą, kur važiavo žaisti 1997-ųjų Europos čempionato atrankos mačo, pradangino varžybų aprangą.
Per rungtynes tada dar gyvuose Vilniaus sporto rūmuose mūsiškiai apsivilko baltą, o žalią su užrašu „Lietuva” paskolino svečiams.
Vakar Liublianoje belgai vilkėjo savo marškinėliais, bet aikštėje vėl buvo tarsi viena komanda. Pirmą kartą šiame Europos čempionate Lietuvos rinktinė šitaip akivaizdžiai ir visapusiškai dominavo prieš savo varžovą.
Lengviausia pasakyti, kad taip ir turėjo būti, jei lygini Belgijos ir Lietuvos krepšinio svorį. Tačiau faktas, kad belgai žaidžia Liublianoje, kai namuose jau sėdi turkai ir rusai, neleidžia nuvertinti šios komandos. Reikia ne peikti Belgiją, o pagirti Lietuvą.
Pirmiausia vėl už gerą gynybą. Už nusiteikimą. Už susikaupimą. Tiesa, lengvabūdiška dvikovos pabaiga įsiutino Joną Kazlauską, bet sunku neatleisti vadelių, kai skirtumas – per 30 taškų.
Belgai pirmajame kėlinyje priešinosi. O paskui varžovai tarsi pasidalijo vaidmenimis – į pasmerktuosius pralaimėti ir pasmerktuosius laimėti. Lietuviai prispaudė priešininkus savo autoritetu.
Aišku, Lietuvos rinktinė išsinagrinėjo, kaip Slovėnijoje iki tol žaidė belgai. Bet kovojant prieš objektyviai skirtingo meistriškumo varžovus svarbiausia ne tai, ką gali parodyti jie, o ką aikštėje padarai pats.
Vargu ar Ispanijos futbolo rinktinė prieš dvikovą su lietuviais būna pernelyg susirūpinusi, ką šie veiks dešiniajame ar kairiajame vejos krašte. Žinodami, kad yra geresni, ispanai tiesiog žaidžia savo futbolą.
Taip ir Lietuva vakar žaidė savo krepšinį. Šokdino belgus pagal savo muziką, nepalikdama tarpo bet kokiai netikėtai jų improvizacijai.
Sirgalių dvikovą „Stožice” tribūnose irgi nokautu laimėjo lietuviai: pora šimtų prieš lygiai septynis.
Tie keli belgai Liublianoje jaučiasi ramūs kaip belgai. „Žinote, kad Belgijoje krepšinis tikrai nėra pirmaujanti sporto šaka, – sakė vienas sirgalius. – Bet kuris mūsų rinktinės žaidėjas gali vaikštinėti Antverpeno ar Gento gatvėmis ir niekas jo neatpažintų.
Čia patekome į antrąjį etapą ir mums tai – jau nuostabu.”
O mums, lietuviams, dvi pergalės Liublianoje nubraukė visus Jesenicių vargus ir Europos čempionato antrasis etapas dabar atrodo savaime suprantamas dalykas – toks tarpinis prieš artėjančius didžiuosius iššūkius.
