Serbija – Ispanija
Pamenate neįtikėtiną ispanus nužudžiusį Milošo Teodosičiaus tritaškį 2010 metų pasaulio čempionato ketvirtfinalyje iki ketvirtojo kėlinio pabaigos likus 3 sekundėms? Serbai Slovėnijoje M.Teodosičiaus ir dar gausybės aukšto lygio meistrų Slovėnijoje neturi, bet rinktinėje liko pats svarbiausias žmogus – vienas geriausių trenerių per visą Europos krepšinio istoriją Dušanas Ivkovičius. Labai realu, jog Duda pergudraus savo oponentą – tokio lygio varžybų patirties išvis neturintį Juaną Antonio Orengą.
Kita vertus, Ispanijos rinktinės sudėtis, nors ir be Pau Gasolio, Juano Carloso Navarro, Serge‘o Ibakos, vis tiek galingesnė nei serbų. Ispanų puolimo mašina šiose pirmenybėse neveikia idealiai, bet plieninės gynybos replės nuolat dusina varžovus.
Dviejų praėjusių žemyno čempionatų nugalėtojai Slovėnijoje į savo krepšį praleidžia mažiausiai taškų. Penas akims – geriausių turnyro „centrų“ – Marco Gasolio ir Nenado Krstičiaus – susirėmimas.
Slovėnija – Prancūzija
Turbūt net didžiausi orakulai nesiryžtų kategoriškai tvirtinti, kas laimės šį mačą. Palyginti su praėjusiu Europos čempionatu, slovėnų žaidimas pagerėjo radikaliai. Jų garsusis strategas Božidaras Maljkovičius pagaliau suvokė, kad lėtas, akademinis, ilgais deriniais paremtas žaidimas veda tik į pražūtį. Šeimininkai dabar žaidžia supergreitą, dinamišką, žiūrovams itin patrauklų krepšinį.
Vikrių, šoklių, atletiškų gynėjų prikimšta Slovėnijos komanda įspūdingai kaunasi dėl atšokusių kamuolių – šioje srityje nusileidžia tik devynis dvimetrinius krepšininkus turinčiai Kroatijai. Puldami neretai dėl kamuolio veržiasi grumtis net keturi B. Maljkovičiaus kariai. Tokiu būdu šeimininkai rizikuoja nespėti grįžti namo priešininkams surengus kontrataką, bet kol kas ši taktika pasiteisina.
Prancūzai į slovėnus panašūs tuo, kad daugelis jų irgi gali greitai bėgti ir aukštai šokti. „Les Bleus“ yra rezultatyviausia ir taikliausiai dvitaškius metanti ekipa. Tiesa, prancūzai iki ketvirtfinalio neparodė savo gražiosios veido pusės. Panašu, kad Prancūzija – talentingų tinginių komanda, kuri rimtai kovoja tik tada, kai žaidžiama ne iš teisybės, o iš karvės. Toks ir bus ketvirtfinalio mūšis. Tik klausimas, ar maksimalaus susikaupimo pakaks Prancūzijos krepšininkams, kad pravirkdytų visą Slovėniją? Aišku, visi nekantriai laukiame bene greičiausių Europos krepšininkų – Tony Parkerio ir Gorano Dragičiaus – „lenktynių“.
Kroatija – Ukraina
Ukrainiečiai iškrenta iš visų ketvirtfinalio dalyvių konteksto. Jų patekimas į ketvirtfinalį – nemenka staigmena. Kita vertus, Mike‘o Fratello auklėtinių pranašumas prieš kroatus gali būti tas, jog ukrainiečių neturėtų pančioti baimė.
Net jei jie pralaimėtų visas likusias trejas rungtynes ir užims paskutinę vietą tarp ketvirtfinalio dalyvių, krepšininkams dešinę turbūt paspaus ir aukščiausi šalies vadovai. Juk ukrainiečių pasirodymas Europos čempionate geriausias per visą šios šalies krepšinio istoriją. Tuo tarpu kroatams pralaimėjimas prilygtų tragedijai.
Tai, kad ukrainiečiai gali pakišti kiaulę labai stiprioms komandoms, jie įrodė ir per akistatą su serbais. Jei iš rūbinės pradės pataikyti Sergejus Gladyris ir Eugene‘as Jeteris, Ukrainos ekipa gali pasvilinti padus kroatams. Ukrainiečiai pagal tritaškių taiklumą patenka į pirmąjį trejetą tarp visų 24 ekipų. Ukrainos rinktinės žaidėjams itin svarbu efektyviai atitverti priešininkus nuo krepšio – Kroatija yra aukščiausia turnyro komanda, kuriai niekas neprilygsta grumtynėse „po lenta“.
Lietuva – Italija
Italijos rinktinė – vidutiniokų kapela, bet ji Simone Pianigiani dėka griežė geriau už turkus, rusus, graikus, ispanus (tiesa, pastarieji nesivertė per galvą, kad nugalėtų italus). Aštriausias „Squadra azzura“ ginklas – tolimos bombos. Atrodo, mūsų užduotis paprasta – išgaudyti varžovų tritaškininkus ir užmauti jiems apynasrį, nes italų priekinė linija, palyginti su lietuvių, tikrai silpna.
Tačiau ne viskas taip paprasta. Italų taikliarankiai (Luigi Datome, Marko Bellineli, Alessandro Gentile) moka ne tik pataikyti iš toli, bet ir sugeba prasiveržti arčiau krepšio. Be to, italai paprastai nesvaido „nesąmoningų“ tritaškių. Jie dažniausiai kantriai (net ir M. Bellineli) žaidžia iki „tikro“ metimo. Dar ne viskas. Italijos krepšininkai iš toli atakuoja retai (vid. 18 kartų per mačą), bet taikliai (išskyrus dvikovą su ispanais). Italai kamuolį brangina kaip savo motinas – padaro tik 10,8 klaidos.
Kita vertus, mūsų gynyba čempionate – be didelių skylių. Pagal praleistus taškus nusileidžiame tik ispanams.
Aišku, italai tankins gynybą savo baudos aikštelėje, turbūt naudos zoninę gynybą, nes savo gretose turi tik vieną tvirtesnį bokštą – 211 cm ūgio Marco Cusiną. Jei lietuviai šaudys pro šalį iš vidutinių ir tolimų distancijų, gali turėti bėdų. Vis dėlto kur kas didesnė tikimybė, kad priešininkai nesuvirškins lietuviškų cepelinų nei mes paspringsime itališkais spagečiais.
