Robertas Petrauskas tampa klasiku. Kol mūsų krepšininkai rengiasi Europos čempionato ketvirtfinaliui, televizijos komentatoriaus Slovėnijoje paleisti posakiai klaidžioja po Lietuvą.
„Jei ne tie keli Kleizos tritaškiai prieš bosnius, mes ramiai sėdėtume namuose ir žiūrėtume „Narnijos kronikas“, bet dabar eteryje karaliauja krepšinis“; „geresnės pradžios galėtų pavydėti net Napoleonas Bonapartas“; „Robertas Javtokas meta ir pataiko. Į lentą“, – šias ir daug kitų frazių išgirdo krepšinio sirgaliai.
„Komentuoti rungtynes, aišku, ruošiuosi. Bet kažkokių posakių iš anksto tikrai nekuriu, – sako R.Petrauskas. – Tai – akimirkos reakcija. Smagu, kai užčiuopi tą emociją, kurią jaučia ir žiūrovai prie ekranų.“
Lietuva pasaulyje garsėja tankiausia neoficialių krepšinio trenerių populiacija. Panašiai tiek pat yra ir krepšinio komentatorių. Neoficialių. Jie tuoj pat skelbia diagnozę: nusišneka tas Petrauskas.
O jis visai nebijo nusišnekėti – kitaip ir būti negali, kai daug šneki. „Per valandą ir 45 minutes, kol vyksta rungtynės, vis tiek ką nors ne taip pasakysi“, – juokiasi TV3 komentatorius.
Drąsos kalbėti drąsiai čia išties reikia. Slovėnijoje įsibėgėjusios Lietuvos rinktinės transliacijos žiūrimumu nokautuoja bet kurią kitą televizijos laidą. R.Petrauskas žino, kad kaskart sėdi labai karštoje kėdėje: „Įsivaizduoju: pamatyčiau tokią minią nuo scenos – pridėčiau į kelnes.“
Dabar ta minia – kitoje ekrano pusėje, toli nuo Liublianos. Jai R.Petrauskas kalba į mikrofoną ir nori, kad žmonės mėgautųsi krepšiniu. Jis prisimena, kaip komentatoriaus karjeros pradžioje jaudinosi – kaip nutinka jauniems krepšininkams – ir tuo savo jauduliu tarsi apkraudavo žiūrovus.
Dabar, po 14 metų darbo tiesioginiame eteryje, 37-erių R. Petrauskas vadovaujasi kitokia filosofija. „Krepšinis pirmiausia – žaidimas. Reikia juo mėgautis, kai komandai sekasi ir nepamiršti, kad tai tik žaidimas, kai aikštėje būna ne taip gerai“, – kalba komentatorius.
Jam nepatinka mažos šalies sindromas, kai niekas nenori nieko įžeisti, nepasako, kaip yra iš tiesų ir vynioja žodžius į vatą. Jei mato, kad kamuolys turi atitekti ne lietuviams, tą ir kalba.
Bet šis vyras – už Lietuvą. Visa širdimi. „Žinai, – sako, – šitam čempionate viskas kol kas dėliojasi taip, kad pradėjau svajoti apie savo pirmąjį lietuvišką finalą.“
Taip susiklostė, kad per auksinį 2003-iųjų Europos čempionatą prie mikrofono R.Petrausko nebuvo. Tačiau buvo, kai rinktinė pelnė tris bronzas: 2000-aisiais olimpiadoje, 2007-aisiais Europoje ir po trejų metų pasaulyje.
Liublianoje iki finalo – dar toloka. Pirmiausia reikia perlipti Europos čempionato ketvirtfinalį – penktąjį R.Petrauskui eteryje. Du buvo laimėti, du – pralaimėti. Situacija tokia, kad komentatorius galėtų mestelėti: „Faktas, kad trečias kartas nemeluos, tik – kuris?“
Jei jis taip pasakytų krepšinio maksimalistų lietuvių auditorijai, atsiimtų iš kitų komentatorių – interneto. Nors šio Europos čempionato grafikas toks, kad R.Petrauskas spės skersai išilgai išvaikščioti visą Liublianą, jis negaišta laiko skaitydamas, ką žmonės rašo apie jį ir jo komentavimą.
„Anksčiau skaičiau ir skaudžiai reaguodavau. Galėjo būti kad ir dešimt komplimentų, bet vienas sugadindavo visą statinę, – prisimena R.Petrauskas. – Man nepatinka ta lietuviška pagieža. Bet apskritai gerai, kad yra interneto komentarai. Daugybei žmonių kažkur reikia išlieti neigiamas emocijas, pyktį. Parašyti komentarą yra daug geresnė terapija nei, pavyzdžiui, smurtauti prieš namiškius.“
Pats R.Petrauskas išsilieja per rungtynes. Kartais, prisipažįsta, atsiduria lyg transe: „Nieku gyvu negaliu prisiminti, ką prieš dvejus metus šnekėjau eteryje per Europos čempionato ketvirtfinalį su makedonais.“
Slovėnijoje jam taip dar nenutiko. Kitaip nei Linui Kunigėliui, kuris iš Slovėnijos komentuoja rungtynes Lietuvos radijui.
„Kai žaidėme su bosniais ir buvo minus 16, nepamenu nieko, ką kalbėjau, kol Lincės (Lino Kleizos) tritaškiai atgaivino“, – sakė L.Kunigėlis.
Po daugybės metų televizijos eteryje jis pirmą kartą gyvenime sėdi prie radijo mikrofono. Patirtis – kitokia, nes negali pasakyti: „Jūs patys viską matėte, mieli radijo klausytojai.“
„Dirbant radijui kalbėti reikia daugiau, bet rungtynių analizės – gerokai mažiau. Tiesą sakant, jos visai nėra: vos spėji pasakoti, kas vyksta aikštėje“, – kalba 41-erių L.Kunigėlis.
Jis yra ir Lietuvos rinktinės atstovas spaudai: gulasi ir keliasi su komanda, būna rūbinėje, girdi, ką siaurame ir labai uždarame rate šneka treneriai, krepšininkai. Apie rinktinę žino daug, bet nesijaučia suvaržytas, kad komentuodamas negali visko pasakoti.
„Aš bet kuriuo atveju nepasakočiau to, kas nevieša. Dabar man išvis patogiau: tarkim, jei tas ar kitas žaidžia prasčiau, aš žinau ir logiškai galiu paaiškinti, kokia to tikroji priežastis“, – sako L.Kunigėlis.
Tuo tarpu R.Petrauskui yra tekę pajusti šaltuką bendraujant su žaidėjais, kuriems nepatiko kažkuris jo pasisakymas. Bet jis mano, kad išlaikyti atstumą yra gerai: „Nešvenčiu su krepšininkais Kalėdų, nevažiuoju atostogauti. Atskiriu darbą ir laiką po jo.“
Mėgstamas Lietuvos krepšinio sirgalių sportas – lyginti, kuris komentatorius yra geresnis. R.Petrauskas įsitikinęs, kad tai – tuščias reikalas: „Petrauskas nėra Kunigėlis, o Kunigėlis nėra Petrauskas. Tai puiku, nes komentavime nėra štampų ir yra vietos perliukams.“
Išties, ne vien R.Petrauskas perliukus barsto. Kur čia pamirši L.Kunigėlio atsisveikinimą su pernykštės olimpinės atrankos Venesueloje organizatoriais: „Ir užsikruškit su savo gendančiais autobusais ir užsikruškit su visom savo sąmokslo teorijom.“
