Lietuvos rinktinės įžaidėjas Mantas Kalnietis įsitikinęs: rytoj Europos čempionato ketvirtfinalyje su Italija ypač svarbu uždengti varžovų snaiperius, kad nepasikartotų mačo 2004 m. olimpiadoje scenarijus.
Nesvarbu, kaip vadinamas – įžaidėju ar atakuojančiuoju gynėju – M.Kalnietis aikštėje savo rankose laiko visus Lietuvos rinktinės žaidimo siūlus.
Europos čempionato Slovėnijoje scenoje jo vaidmuo ryškus kaip niekada.
27 metų krepšininkas pirmauja Lietuvos komandoje pagal pelnytus taškus (po 9,9 per rungtynes), atliktus rezultatyvius perdavimus (5,4) ir žaidimo laiką (31,5 min.).
M.Kalnietis pagal tikslius perdavimus yra ketvirtas tarp visų 288 čempionato krepšininkų, kurių du trečdaliai jau išvažiavo namo ir kovą dėl Europos pirmenybių medalių stebės per televizorių.
Lietuviai tebėra Slovėnijoje ir dabar ruošiasi ketvirtfinalio mūšiui ketvirtadienio vakarą su Italija.
– Mantai, ar iš tiesų ketvirtfinalis yra pavojingiausias etapas? – „Lietuvos rytas” paklausė M.Kalniečio.
– Visą čempionatą dirbome, kad priartėtume prie šių psichologiškai turbūt pačių sunkiausių rungtynių.
Šiame etape gali pralošti viską, ką iki tol esi išlošęs. Arba atvirkščiai – gali buksuoti visas pirmenybes, net būdamas autsaideris laimėti šį mačą ir patekti į kovą dėl medalių.
Pastaraisiais metais ketvirtfinalyje mums vis nesisekė (2011-aisiais Europos pirmenybėse lietuviai pralaimėjo Makedonijai, pernai olimpinėse žaidynėse – Rusijai. – Red.). Turi ateiti ir geras metas.
– Treneriai arenoje, o žaidėjai viešbutyje pirmadienio vakarą sekėte dramatiškus paskutinius F grupės mačus. Kaip reagavote sužinoję, kad reikės žaisti su Italija, o ne su Ispanija?
– Svarbiausia gilintis į savo žaidimo detales ir negalvoti, kiek dienų laukiame ketvirtfinalio, o siekti savo rezultato. Jei jis bus geras, visi kalbės: „Vyrai gerai pailsėjo, buvo žvalūs ir laimėjo.”
Jei pralaimėsime, žmonės kalbės apie prastą čempionato sistemą, dar kitas priežastis. Tačiau iš tiesų viskas priklauso nuo mūsų pačių žaidimo.
– Ar Gintaras Krapikas, Robertas Javtokas, Kšyštofas Lavrinovičius jau papasakojo kitiems, kas ir kaip atsitiko Lietuvos rinktinei 2004 metais olimpinių žaidynių Atėnuose pusfinalyje?
Tuomet visi džiaugėsi, kad reikės žaisti su Italija, bet galiausiai lietuviai pralaimėjo.
– Pamenu, žiūrėjau tas rungtynes per televizorių. Tuomet pagrindinis italų ginklas buvo tritaškiai, kai kurie net iš fantastikos srities. Tada italai stebuklingai pataikė, o taip arti buvęs auksas mūsų komandai nuplaukė – rinktinė liko be medalių.
Šiemetės italų rinktinės žaidimo braižas panašus. Todėl mūsų laukia didelis darbas saugantis jų tritaškių.
– Italų treneris Simone Pianigiani kalbėjo, kad įprastai tokių komandų kaip Ispanija ar Lietuva žaidimą jie žiūrėdavo per televizorių, nes patys italai nuo 2004 metų nepasiekdavo rimtų turnyrų ketvirtfinalio. Ar jums pažįstama ši Italijos komanda?
– Taip kalbėdami italai nuo savęs nusimeta dalį atsakomybės ir šiek tiek bando mus užmigdyti.
Tačiau ketvirtfinalio kaina yra per didelė, kad kreiptume dėmesį į kokias nors kalbas.
Būsime gerai pasirengę toms rungtynėms.
– Kuri iš kitų ketvirtfinalio porų – Prancūzija ir Slovėnija, Kroatija ir Ukraina, Ispanija ir Serbija – jums įdomiausia?
– Turbūt čempionato šeimininkų ir prancūzų dvikova. Negali žinoti, kaip kam pasisuks, bet šios poros rungtynės labiausiai intriguoja.
– Per čempionatą kartais pasikalbate su Šarūnu Jasikevičiumi. Apie ką?
– Kartais susirašome žinutėmis. Nieko esminio, nors kartais jis parašo, koks vaizdas jam susidaro žiūrint čempionatą per televizorių.
– Š.Jasikevičiui tai atrodo silpniausias čempionatas per pastaruosius keliolika metų. Kaip atrodo jums?
– Man šis čempionatas visai įdomus. (Juokiasi.) Tikrai buvo ir yra ką veikti.
– Jums tai ir labiausiai įtemptas turnyras, nes žaidžiate po 31,5 min. Ar skaičiavote, kiek kartų būdamas aikštėje prašėte keitimo?
– Trečią dieną iš eilės vykusiose rungtynėse su Latvija turbūt pavėlavau paprašęs keitimo. Negalima žaisti tol, kol iš nuovargio prarandi koncentraciją.
Po to mačo pykau ant savęs, kad nepaprašiau keitimo anksčiau. Tomas Delininkaitis būtų sėkmingai mane pakeitęs.
Kita vertus, esu gerai pasirengęs fiziškai, jaučiuosi gerai. Žaidžiu daug, o tai man patinka.
– Pelnydamas po 9,9 taško tarp visų čempionato žaidėjų užimate 61-ąją vietą pagal rezultatyvumą, bet pirmas pagal šį rodiklį Lietuvos rinktinėje. Ar nekeista?
– Visa tai rodo, kad daug mūsų komandos žaidėjų pelno savo dalį taškų, mes neturime aiškaus lyderio. Varžovai nežino, kas kurią dieną žais geriau.
Todėl tas skirtumas tarp rezultatyviausių čempionato žaidėjų ir mūsų rezultatyviausių žaidėjų ir yra toks didelis.
– Treneris Jonas Kazlauskas čempionate pabrėžia, jog nesate tikras įžaidėjas, o labiau atakuojantysis gynėjas. Ar tokios kalbos netrikdo?
– Stengiuosi į tai nereaguoti. Treneriui taip atrodo, o aš bandau daryti tai, ko jis iš manęs prašo.
Esu toks, koks esu, ir per vieną dieną nepasikeisiu.
Žaidžiu savo žaidimą ir jaučiuosi gerai būdamas įžaidėjas. Rinktinėje kelerius metus užėmiau šią poziciją, „Žalgiryje” – taip pat.
Kažkas sakė, kad Krasnodaro „Lokomotiv” klube rungtyniavau kaip atakuojantysis gynėjas, bet tai netiesa – man tekdavo žaisti daug minučių abiejose pozicijose.
– Kurį krepšininką geriausiai jaučiate aikštėje šiame Europos čempionate?
– Tas, kurį jaučiu geriausiai, šiemet liko Kaune. Tai Paulius Jankūnas. Šiaip nesu patenkintas, kaip šiame čempionate žaidžiu du prieš du.
Daug komandų žino, kad mano tritaškių pataikymo procentas šiame čempionate yra prastas.
Varžovai rizikuoja – atsitraukę palieka mane laisvesnį, o tokiu atveju man sunkiau atiduoti kamuolį po krepšiu esančiam komandos draugui.
Mūsų aukštaūgiai gerai žaidžia du prieš du, bet jiems reikia mano pagalbos.
Tikiuosi, kad pradėjęs pataikyti iš toliau pritrauksiu arčiau savęs varžovus, o tada bus lengviau ir gerą perdavimą atlikti.
– Ar per šį čempionatą sužinojote ką nors nauja apie kurį komandos draugą aikštėje ar už jos ribų?
– Labiausiai mane nustebino Kšyštofas Lavrinovičius.
Jis sužaidė labai geras rungtynes prieš Juodkalniją, kai pelnė 24 taškus, bet paskui gaudavo labai mažai žaidimo minučių.
Nepaisant to, jis mums yra tarsi mokytojas, kuris aktyviai kitus palaiko, ragina nuo suolo. Jam visiškai nerūpi, kad negauna žaidimo laiko, daug svarbiau, kad komanda laimi.
Mūsų komandoje yra daug aukštaūgių, visi negali žaisti, bet Kšyštofas lieka ypač teigiamas. Kartu jis yra pasiruošęs eiti į aikštę, jei kuriam iš aukštų vyrų nesiseks.
– Per dvi čempionato savaites pirmadienį pagaliau turėjote dieną be rungtynių, treniruočių, kraustymosi. Kuo labiausiai patiko ekskursija prie Bledo ežero?
– Nors tai nebuvo privaloma, man smagu, kad išvažiavome visi. Gavome daug gerų emocijų: pakilę ant kalno nusileidome lenktyniaudami vasaros rogėmis, išsimaudėme ežere, surengėme ekskursiją į pilį.
Tai buvo gera diena be krepšinio, bet dabar poilsį reikia pamiršti.
Antradienį buvo dvi treniruotės, trečiadienį visą laiką skirsime Italijos rinktinės žaidimui narstyti.
– Ar pačiam sunkiau žaisti šiame čempionate žinant, kad žmona laukiasi?
– Aš nematau dėl to problemų. Šeiminiai reikalai tarsi liko Lietuvoje.
Mano žmona supranta, kad dabar man svarbus laikas būti su rinktine. Esu visiškai susitelkęs į Europos čempionatą.
– Bet trukdžių pasitaiko – ir pačiam, ir T.Delininkaičiui teko dalyvauti ekskursijoje į dopingo kontrolierių kambarį. Turbūt neapsidžiaugiate, kai po rungtynių burtai lemia dopingo testą?
– Nuo to niekur nepabėgsi, taip būna kiekviename čempionate.
Žinoma, niekas dėl to nesidžiaugia, nes kartais po rungtynių tenka prarasti valandą ar dvi, kol išgeri daug skysčių ir duodi šlapimo mėginį. Bet nieko nepadarysi.
Būtų blogiau, jei kitos dienos rytą lauktų varžybos, kaip pernai Londono olimpiadoje buvo lengvaatletei Austrai Skujytei.
– Čempionate liko sužaisti trejas rungtynes. Ar turite kokią nors nuojautą prieš jas?
– Aš esu didelis optimistas, bet gyvenime mano nuojautos įprastai neišsipildo.
Šįkart nieko išskirtinio nejaučiu. Tiesiog suvokiu, kad ką nors laimėti bus labai sunku.
Gerai žinau, kad daug darbo jau įdėta, o dabar reikės įdėti dar daugiau.
