Beprotiška įtampa, milžiniškas spaudimas, netvirti žingsniai Jesenicėse, pakilimas Liublianoje ir kulminacija - mažiausiai sidabro medaliai kišenėje. Jonas Kazlauskas ir jo treniruojama Lietuvos rinktinė Europos čempionate praėjo ir ugnį, ir vandenį. Krito ir kilo. Ar permainingos trys savaitės Slovėnijoje privertė susimąstyti Lietuvos rinktinės strategą dėl ateities nacionalinėje komandoje? Jo pateikti atsakymai užmina mįslių.
„Mano kredo toks: Sabui duoklę atidaviau ir aš niekam nebeskolingas“, - šeštadienio popietę penkioliktajame prabangaus viešbučio „Plaza" aukšte vykusioje spaudos konferencijoje ištarė J.Kazlauskas.
Lietuvos krepšinio federacijos prezidento Arvydo Sabonio prašymu J.Kazlauskas į rinktinė sugrįžo praėjusį rudenį - po 12 metų pertraukos. Strategas neslėpė, kad į karštą postą grįžta tik norėdamas grąžinti skolą A.Saboniui, kuris 1999 metais atsiliepė į jo kvietimą padėti rinktinei Europos čempionate.
„Jis grįžo ir metus man padėjo, dabar aš jam padėjau. Tokia ir duoklė“, - sakė J.Kazlauskas, praėjusią savaitę pratęsęs sutartį su Kinijos čempionų Guangdongo „Southern Tigers“ klubu.
Pagal sutartį Lietuvos rinktine strategas turėtų treniruoti olimpinį ciklą ketverius metus. Tačiau pats treneris to nesureikšmina.
„Ciklai labiau tinka spaudai, žmonėms, žurnalistams - teigė 58 metų treneris. - Tai skirta nusiraminimui. Jeigu tu laimi, tada tave aukština, o jeigu nesiseka, apipila.“
Paklaustas, ar treniruoti Lietuvos rinktinę sunkiau nei Kinijos, J.Kazlauskas buvo atviras: „Kai tie būgnai sumuša... Tikrai labai sunku. Kartais pagalvoju, ar ne per sunku.“
– Po etapo Jesenicėse minėjote, kam tiek nervų treneriui. O medaliai viso to neatperka? - žurnalistai paklausė J.Kazlausko.
– Kad ir kaip ten būtų, man nusišypsojo laimė, daug kur dirbau. Su kitomis komandomis iškovojau pergalių, bet ta pergalė, iškovota su Lietuvos rinktine, kitokia. Čia viskas kitaip. Ten taip pat džiaugiesi, patenkintas, atlikai gerai darbą, bet kažko prisipildo... Turi susivaldyti, tuos jausmus suimti ir vadovauti. Dažnai pagalvoju, ar dar to bereikia.
– Ar galvosite ir po Europos čempionato apie tai?
– Be abejonės. - Dabar atrodote ramus. Įtampa nuslūgo?
- Dirbu savo darbą, jeigu pavyksta, jauti pasitenkinimą ir nėra ko nervintis. Nervų ir įtampos perduoti žaidėjams visiškai nereikia. Laikas, kai reikėjo kažką taisyti ar bartis, praėjo. Dabar reikia raminti, skatinti, motyvuoti.
– Ramybė atsirado po ketvirtfinalio?
– Visą laiką sakiau, kad tos rungtynės yra pačios svarbiausios. Jeigu būtume pralaimėję, būtume atsidūrę tokioje situacijoje, kokioje yra italai arba serbai. Šios komandos turi kautis dėl septintosios vietos ir patekimo į pasaulio čempionatą. Pralaimėjimas ketvirtfinalyje numeta kažkur žemai, o pergalė pakelia aukštai. Ketvirtfinalio kaina yra itin didelė. Žaidėjai ne visada susitvarko su įtampa. Mūsų rinktinėje yra nemažai krepšininkų, norinčių įgyti svarbiausias vietas. Galbūt jie jų ir neužėmė, bet Jonas Valančiūnas, Donatas Motiejūnas ir Mindaugas Kuzminskas yra Lietuvos rinktinės ateities žaidėjai. Mums labai svarbu tai, kaip jie įveikia įtampą ir jaudulį. Daug kas nuo to priklauso. Ketvirtfinalis yra kelis kartus svarbesnis. Po jo atsiranda ramybė ir išlieka milžiniška motyvacija, jauti, kad jau esi kažką iškovojęs.
- Užsienio žurnalistai ir krepšininkai giria Lietuvos rinktinę, o mūsų šalyje buvo nemažai kritikos.
- Reikia palaukti iki galo ir tada kritikuoti. Nėra nekritikuotinų žmonių. Jeigu tu kvailas tada nesimokai iš kritikos, į ją nereaguoji. Kartais tu turi sustoti, atsigręžti atgal, pažiūrėti, kas padaryta. Bet visada reikia sulaukti pabaigos. O jeigu nesulauki... ir jeigu dar ta kritika daroma specialiai, siekiant pakenkti, tada tie žmonės tegu galvoja, kad jie patys protingiausi. Ką su jais padarysi...
- Ar šiai kartai nepritrūks motyvacijos ateityje?
- Priklausys nuo to, kokius žingsnius žengs ir kaip tobulės jauni, vidurinės kartos žaidėjai. Jeigu tu jau būsi sotus po pirmųjų metų, tai gal tada tu ne tą sporto šaką pasirinkai. Žaidėjams pasakiau - jūs galite kalbėti daug ką, bet susakykite man titulus. Ar turite jų daug? Jeigu neturite, einame, dirbame ir stengiamės kažką iškovoti.
Gali nepasisekti, visko gali būti, bet jei per ilgą laiką sunkiai ir daug dirbi, kažkas bus.
Mes matydavome ankstesnių žaidėjų alkį ir motyvaciją. Dabartiniams žaidėjams aną kartą pristatau kaip pavyzdį. Labai gerai, kad su rinktine yra Arvydas (A.Sabonis - red.), kuris duoda asmeninių patarimų J.Valančiūnui ir D.Motiejūnui.
Noriu išskirti vieną dalyką - ši rinktinė kaunasi. Nesvarbu, ar būna blogai, ar labai blogai. Yra nervų, jaudulio - tai normalu, juk jie ne mašinos. Bet vyrai kaunasi - eina, dirba, lipa, paburzgia. Ir tai daro teigiamai, juk negali žaidėjas būti be emocijų. Tik treneris turi kontroliuoti, kad tai netrukdytų žaidimui. Bet krepšininkai negali pleistru užsiklijuoti burnų ir žaisti be emocijų.
Kai pradėjau dirbti Kinijoje, jiems sakydavau: „Jus įmetate - nesidžiaugiate, nesišypsote. Prametate - vėl ramūs. Kaip galima žaisti be emocijų?"
Mūsų rinktinės žaidėjai žaidžia emocingai ir kas svarbiausia - kaunasi. Šito iš jų neišimsi.
- Sprendžiant iš jūsų žodžių, neturėjote labai supykti ant M.Kuzminsko, kuris pusfinalyje su jumis šiek tiek pasiginčijo?
– Su manimi niekas nesiginčija (šypteli). Jus neteisingai suprantate kai kuriuos dalykus ir plačiai juos interpretuojate. Yra aiškinimasis, o ne ginčas. Buvo kažkur parašyta, kad trenerį nuvariau ir jis pratylėjo visas rungtynes - tai yra melas ir išsigalvojimas. Prie manęs pribėgo Benas Matkevičius (rinktinės treneris-skautas –red.) ir paklausė: „Treneri, ar tu jiems tai jau pasakei?" Aš numojau ranka, kad jau pasakiau, ir viskas. O jūs parašėte, kad aš nuvariau G.Krapiką. Negalima rašyti tokių dalykų - tai yra melas. Bet.. tegu lieka jūsų sąžinei.
- Ar yra tikimybė, kad kuris nors krepšininkas po čempionato baigs karjerą rinktinėje?
– Nežinau. Mano nuomonę žinote – jei žaidėjas geras ir tinkamas, tai kam jį varyti? Po čempionato galima bus daug ką kalbėti. Labai gerai, kad rinktinė pateko į planetos pirmenybes ir galime toliau kvėpuoti. Jei nepatektume, tai metai praeina. Ten dėl vardinio kvietimo kovoja tokios šalys - Kinija, Rusija, Graikija, Turkija, Brazilija. Sunku būtų patekti. Kai rinktinė oficialiai nežaidžia, ciklas kitoks. Yra daug jaunų žaidėjų, kuriuos galime įtraukti pasiruošimo programą ir jiems padėti. Keli nepasiekė iki pagrindinės rinktinės lygio, bet tai nereiškia, kad ir kitais metais jiems nepavyks. Darbas metai iš metų yra labai gerai.
