Darjušas Lavrinovičius jau 10 metų girdi, kad Kšyštofas turi Europos čempionato aukso medalį, o jis – ne.
Tačiau gali būti, kad jau sekmadienio vakarą Darjušas, kaip jo brolis, 2003 metais Švedijoje iškovojęs auksą, taip pat galės prie krūtinės spausti auksinį medalį. Ir dvynio pagyros apie pranašumą turėtų baigtis.
„Nebent jis sakys: „Aš turiu du, o tu – vieną“, - nusijuokė Darjušas. Ir surimtėjęs tarė: „Duok, Dieve, kad taip būtų“.
D.Lavrinovičius šiame čempionate per rungtynes pelno po 6,8 taško ir atkovoja po 3,2 kamuolio, bet jo svarba rinktinei neatsispindi tik statistikos skaičiuose. Patyręs aukštaūgis svarbiausiuose iki šiol Lietuvos komandai mačuose pradėdavo starto penkete ir atlikdavo daug juodo ir naudingo darbo.
„Taškų pelnau nedaug, bet turbūt kažką teisingai darau. Stengiuosi nenuvilti trenerio ir padaryti tai, ko jis reikalauja“, - sakė 33 metų 212 cm ūgio vidurio puolėjas.
Belaukiant Europos čempionato finalo, kuriame Lietuva susigrums su Prancūzija, išskirtinis lrytas.lt interviu su D.Lavrinovičiumi – apie sunkiausias akimirkas Europos čempionate, iki finalo nueitą kelią, padėką kritikams ir miegą paskutinėmis pirmenybių paromis.
- Ar ramiai miegojote po pergalingo pusfinalio? - lrytas.lt paklausė D.Lavrinovičiaus.
- Nelabai ramiai (šypteli). Bet užmigti pavyko. Žinot, emocijos, adrenalinas, finalo laukimas. Tiek daug atiduota - sveikatos, jėgų, todėl norisi viską atlikti iki galo ir pasiekti aukso medalius.
Svarbiausia kovingai nusiteikti finalui su prancūzais. Išsimiegosime po čempionato (šypsosi).
- Pergalė pusfinalyje buvo iškovota D.Motiejūno 23-ojo gimtadienio dieną. Kaip jį pasveikinote?
- Palinkėjome visko ko geriausio ir karjeroje, ir gyvenime. Jis pasakė, kad geriausia dovana jam - pergalė pusfinalyje. Mes pažadėjome pasistengti ir finale.
- Kaip galvojate, ar rungtynės su kroatais buvo kol kas geriausios Lietuvos rinktinei šiame čempionate?
- Lyginant pagal kokybę, gal ir geriausia. Bet gerai žaidėme ir su prancūzais. Pirmajame čempionato etape taip pat buvo gerų momentų, tik tos grupės varžovai buvo labai stiprūs. Varžovai dar turėjo jėgų, buvo užsivedę.
Tai, kad mes ten atsilaikėme, buvo labai svarbu, tik niekas to neįvertino. Pas mus specialistų labai daug, kurie galvoja: „Ai, pirmas pogrupis, jei jau ten nesiseka, tai reiškia bloga komanda.“
Bet pirmą etapą įveikti sunkiausia. O dabar įsivažiavome, įtampa mažesnė. Tada ir lengviau žaisti.
- Prisiminus tas tris savaites, kai vyko čempionatas - kada buvo sunkiausias momentas?
- Sunkiausia buvo grupės varžybose. Mes tada dar nežinojome savo pajėgumo. Draugiškas rungtynes laimėdavome 20 ar 30 taškų skirtumu, bet rimtos rungtynės buvo išbandymas mums, kaip komandai.
Tai, kad mes išlaikėme tuos sunkumus, buvo svarbiausia mūsų pergalė Europos čempionate. Vėliau jau pasitikėjome savimi, komandos draugu, treneriu ir pasiekėme finalą. Psichologiškai pajutome, kad mes galime nugalėti bet kurį varžovą.
- Pasakykite atvirai - ar prieš čempionatą tikėjote, kad pasieksite pirmenybių finalą?
- Be abejo. Jeigu netiki, kad žaisi finale, tada net neverta važiuoti ar ruoštis. Kiekviena komanda - belgai, suomiai, ukrainiečiai - tikisi. Galbūt vėliau jie jaučia nusivylimą. O pradžioje visi tikisi kažką pasiekti.
- Pastarąsias keletą rungtynių pradėdavote starto penkete - ar jaučiate trenerio pasitikėjimą, ar tokį jo pasirinkimą diktavo ir varžovų žaidimo stilius?
- Čia reikėtų klausti trenerio. Aišku, jeigu mane įtraukia į starto penketą, reiškia, treneris pasitiki manimi. Taškų pelnau nedaug, bet turbūt kažką teisingai darau. Galbūt ir varžovas tas, su kuriuo man susidoroti būtų lengviau nei kitam rinktinės žaidėjui. Priežasčių yra daug. Stengiuosi nenuvilti trenerio ir padaryti tai, ko jis reikalauja. Tą daro visi žaidėjai, todėl pas mus ir tokie rezultatai.
- Kuris Lietuvos rinktinės žaidėjas šiame čempionate jus labiausiai nustebino?
- Tokių nėra. Kai laimi, visi žaidėjai atrodo geri, geriausi. O kai pralaimi - visi blogi. Nors ir įmeta 20 taškų. Bet taip nėra - kaip krepšininkai mes nepasikeičiame. Kokie mes užaugame nuo krepšinio mokyklos laikų, tokie ir liekame. Tik gal būna skirtingos sportinės formos, kartais lemia ir sėkmė.
Būtume, neduok Dieve, iškritę po pirmojo etapo, tai būtume niekas. O dabar mus myli, garbina, laiko mus gerais krepšininkais. Tokia jau mūsų duona. Mes tą žinome, dėl to nepriekaištaujame. Tai natūralu.
- J.Mačiulis po pusfinalio teigė, kad tie, kurie komandą kritikavo čempionato pradžioje, patys sutiks rinktinę iškėlę rankas. Ar dėl kritikos pačiam apmaudu?
- Tikrai ne. Gal ne visi sutiks su mano nuomone, bet kritika mums reikalinga. Aišku, ne per dažnai (šypsosi). Mes be kritikos netobulėtume, nesusimąstytume, ką daryti. Gal ta kritika nėra teisinga, bet tada jauti azartą, dar didesnį norą dirbti ir įrodyti, kad esi vertas daugiau. Norisi įrodyti, kad komanda nėra tokia bloga, kaip mus apibūdina.
Kaip tik noriu pasakyti visiems kritikams ir skeptikams: „Ačiū“. Galbūt tai mums buvo postūmis ir motyvacija įrodyti savo vertę.
- Šiame čempionate jūsų brolis Kšyštofas rungtyniauja gerokai mažiau nei kiti žaidėjai. Ar pačiam dėl to nėra sunku?
- Jis ir taip padarė didelį darbą pirmajame etape. Keliose rungtynėse jis ant savo pečių ištraukė komandą - jei ne jo geras žaidimas, galbūt mūsų čempionate jau nebebūtų.
Mūsų yra 12 žaidėjų, mes komanda. Jeigu brolis žais, kitas krepšininkas nežais. Visi krepšininkai svarbūs - nesvarbu, ar jis komandos lyderis ar ne. Čia - tik rungtynės, bet kokį ilgą kelią mes nuėjome iki jų.. Mes visi kartu visa tai praėjome. Gaila, kad nėra tų, kurie su mumis treniravosi, bet nepateko į rinktinę. Norėčiau jiems padėkoti - jie taip pat mums daug davė.
Brolis ir taip prisižaidė per savo karjerą (šypteli). Kiekvienas iš mūsų - jūs, aš, treneris, kiti žaidėjai žino jo galimybes. Jam nereikia kažko įrodyti. Svarbiausia, kad jis padėtų komandai ir jeigu bus reikalingas, esu įsitikinęs 100 procentų, jis bus pasiruošęs tą padaryti. Svarbiausia, kad mes laimime.
- Kšyštofas nepraleisdavo progos pasijuokti, kad turi medalį, o brolis - ne. Galbūt po šio čempionato tai baigsis?
- Nebent, jis sakys, kad aš turiu du, o tu – vieną (juokiasi). Duok, Dieve, kad taip būtų, bet dar per anksti apie tai kalbėti. Pirmiausiai reikia laimėti. Turime gerai pasiruošti, susikoncentruoti, laukti finalo būdami geros nuotaikos ir grįžti namo su auksu.
