Sukrapštyti vargani 56 taškai, minus 7 nuo serbų ir migla: kokią Lietuvos rinktinę šiemet turime? Nejaugi tokią nedrąsią, nepasitikinčią, besiblaškančią?
Praėjo penkiolika dienų, ir – Lietuva Europos čempionato finale!, rašo dienraštis „Lietuvos rytas“.
Mažai kas buvo pavadinęs lietuvius pirmenybių favoritais. Tai reikėjo įrodinėti aikštėje diena po dienos.
Kelias į finalinį rytojaus vakarą Liublianos „Stožice” arenoje buvo baisiai vingiuotas. Kartais išvis panašus į šunkelį.
Lietuviai ilgai atrodė pasiklydę. Klupo ir kėlėsi. Lipo per save. Paskutinėse B grupės rungtynėse su bosniais buvo per plauką nuo to, kad sirgaliai parašytų neapskundžiamą kaltinamąjį nuosprendį pirmiausia Jonui Kazlauskui ir kartu – visai jo kariaunai.
Didžiausias krepšinio grožis atsiskleidžia puolime. Lietuvos rinktinė tuo irgi palepino, bet pakeliui į finalą šedevru mums, lietuviams, tapo gynyba. Matėme tą per rungtynes su prancūzais, matėme su italais. Ir vakar matėme.
Iki pusfinalio visi kroatai buvo patyrę, metantys ir pataikantys. Vakar irgi mėtė, bet ne kažin ką pataikė. Nes kol per lietuvių gynybos sietą išvargdavo progą mesti, taikiklis nusimušdavo.
Po to, kokią Lietuvos rinktinę matėme Liublianoje, kroatai pusfinalyje tikrai atrodė įveikiami. Bet lietuviai juos ne įveikė, o tiesiog nušlavė. Sutrypė. Sudraskė į gabalus. Čia jau kaip kam gražiau skamba.
Gražu buvo Kaune prieš keletą dienų paminėti 2003-iųjų Lietuvos rinktinės pergalę Europos čempionate. Nors čia, Slovėnijoje, aukso dar nelaimėjome, bet ar patekimas į finalą ne puikiausia dovana auksiniam jubiliejui?
Tas lietuviškas atsargumas tarsi perspėja: gal per smagiai laimėjome pusfinalyje, kad finale būtume tokie patys?
Vykime tokias mintis šalin. Kol kas Liublianoje Lietuvos rinktinė namų darbus paruošdavo dešimtukui.
Tad kodėl gi taip pat pagirtinai neparuošus paskutinio – dvikovai dėl aukso?
Tikime savo rinktine. Kad ir kaip baigtųsi sekmadienio vakaras – ačiū, vyrai, už tai, ką jūs jau padarėte Slovėnijoje!
