- Pralaimėjote, tačiau gavote sidabro medalius. Ar labai nusiminėte nuaidėjus finalinei sirenai?
Pirmas penkias-dešimt minučių buvo liūdna, tačiau supratome, kad mūsų pasiekimas – didelis. Reikia pripažinti, kad finale prancūzai buvo už mus stipresni. Mes nelabai turėjome šansų.
- Kas strigo rinktinės žaidime?
- Rungtynių pradžioje lyg ir pristabdėme T.Parkerį, tačiau leidome įsimėtyti N.Batumui. Mes skubėdavome link jų krepšio, buvo ir skubotų metimų. Vėliau pradėjo mėtyti ir kiti prancūzai. Mūsų buvo kitokia taktika. Varžovai sumetė tokius metimus, kokių iš kai kurių krepšininkų tikrai nesitikėjome.
- Ar pasigedote nuo atsarginių suolo pakilusių žaidėjų indėlio?
- Negaliu sakyti, kad labai didelis skirtumas tarp penketų. Dabar nereikia nieko kaltinti. Tiesiog nepavyko sužaisti.
- Treneris viso čempionato metu kalbėjo, kad reikia jums surasti minučių pailsėti, tačiau taip ir neatrado.
- Tai dabar pailsėsiu. Iš tikrųjų tai jau beria lūpas – nusilpęs imunitetas. Skauda ir kelius. Tačiau finale negalvojome apie savo jėgas. Visi atidavė viską, ką gali. Gaila, kad finalas nepavyko. Po kiek laiko suprasime, kad šis pasirodymas – didelė pergalė.
- Turkijoje laimėjote bronzą. Kuris iš šių medalių – svarbesnis?
- Abu brangūs. Dabar turiu ir bronzą, ir sidabrą. Tikiuosi, kad laimėsiu auksą.
- Ar su šia rinktine auksas – pasiekiamas?
- Žinoma. Turime du aukštaūgius (J.Valančiūną ir D.Motiejūną. - Red.), kurie tik tobulės. Yra ir kitų talentingų krepšininkų, kurie prisijungs. Mūsų karta dar nėra sena, todėl prisidėsime. Gal kažkas paliks rinktinę, tačiau tikiu, kad medalių dar bus.
