Kalbėdamas apie kritiką J.Kazlauskas sakė: „Žurnalistai rašė straipsnius, ekspertai komentavo. Viskas normalu. Tačiau buvo kas kita. Tai buvo specialiai suorganizuota pakenkti.“
- Kaip suprasti jūsų užuominas apie grąžintas skolas Arvydui Saboniui? - J.Kazlausko paklausė laidos „Dėmesio centre“ vedėjas Edmundas Jakilaitis.
- Skolas visada reikia atiduoti. Kaip ir pinigines, ar kitokias. Jis anksčiau (1999 metais) yra pasakęs, kad išeina iš rinktinės. Buvo sunkus ir įtemptas momentas ir aš prisikalbinau jį man padėti. Jis sutiko ir sugrįžo. Nuo to laiko, kaip ir buvau skolingas.
Kai Arvydas tapo LKF prezidentu, paskambino ir sako, kad kartų kaita, yra problemų ir paprašė padėti. Tai grįžau ir grąžinau tą skolą.
- Ir ką tai reiškia?
- Nieko. Spalio antrą dieną bus LKF posėdis. Ten bus vertinamas darbas. Aš jau būsiu išvykęs (į Kiniją).
- Treneri, labiau nei aišku, kad rezultatai – geri.
- Rezultatai galėjo būti ir kitokie. Gerai, kad mače su bosniais pavyko susitelkti, rasti sprendimo būdus.
- Ar būtent po mačo su bosniais supratote, kad rungtynės kainuoja per daug nervų?
- Taip. Kainuoja daug. Čia viskas kitaip nei Kinijoje ar Graikijoje. Čia daug sentimentų. Supratau, kad dabar čia atsakomybė labai didelė. Žmonės labai jaudinasi. Nežinau, gal čia ir internetas, žiniasklaida turi daug įtakos.
Prie spaudimo esu pripratęs. Visą gyvenimą esu su spaudimu. Tačiau dar yra kitokių dalykų. Bet apie juos kalbėti per anksti.
- Bandote pasakyti, kad padarėte tai, ką norėjote padaryti ir išeinate?
- Mėginate paklausti to, ko negaliu sakyti.
- Jums 59-eri. Ar dar turite jėgų?
- Kol darbas man teikia malonumą, reiškia, kad esu tam dar tinkamas. Kiek ilgai? Nežinau. Kai pajusiu, kad darbas man nemalonus – viską nutrauksiu. Šiandieną man tai teikia malonumą.
- Kas nutiko finale su prancūzais?
- Reikia analizuoti. Gal perdegėme? Per daug jaudinomės? Nemanau, kad buvome per mažai motyvuoti. Tačiau prancūzai gal buvo dar labiau motyvuoti. Jie turėjo tokių žaidėjų, kaip Tony Parkeris, Nicolas Batumas, Borisas Diaw. Jie jau daug žaidę, buvę tokioje situacijoje. Jie tai praėjo ir žinojo, kaip susitelkti ir susikaupti.
Tai aukšto lygio žaidėjai. Pas mus kai kurie žaidėjai pernelyg jaudinosi. Antrajame kėlinyje jaunesni žaidėjai labai jaudinosi. Supranti, kad su vienu penketu neištversi. Reikia keisti, tačiau tada matai, kad nesigauna. Dar paanalizuosiu rungtynes dėl ateities.
- Turėjote pirmojoje pusėje pakeisti L.Kleizą. Pasak prancūzų, tai buvo jų sėkmės raktas.
- Negali tokiame mače Linas žaisti visą laiką. Turėjau rasti laiko jam pailsėti. Tos minutės nebuvo dėkingos. Be to, neturėjau teisės nepasitikėti kitais – juk jie anksčiau įrodė, kad gali leisti L.Kleizai pailsėti.
- Kaip manote, ar jūsų pasisakymas apie grąžintą skolą neįnešė atsipalaidavimo į komandą?
- Buvo spaudoje tam tikri užsipuolimai. Aš manau, kad reikia išlaukti to iki pabaigos, nes tai kenkia komandai. Aš į tą puolimą nereaguoju, bet žaidėjai reaguoja. Treneris – kaip generolas. Jeigu kiti leidžia žaidėjams juo abejoti, tai kaip jis vadovaus?
- Treneri, kas nulemtų jūsų sprendimą, ar likti rinktinėje?
- Palaukti reikia neilgai. Bus susitikimas. Ten visi išsakys savo pageidavimus, mintis. Tada ir paaiškės.
- Esate A.Saboniui pateikęs sąlygų?
- Esame kalbėję šia tema, tačiau dar nenoriu kalbėti į priekį.
- Užsiminėte apie povandenines sroves. Tai gal LKF generalinis sekretorius Mindaugas Balčiūnas – bėda?
- Nenoriu kalbėti apie pavardes. Mėginate traukti už liežuvio, tačiau pasakyti neturiu ką.
- O kaip jaučiate dėl savo ateities?
- Nieko dar nejaučiu. Mes nudirbome gerą darbą. Stengėmės, kovojome, rodėme pyktį. Niekas neprikiš.
- Esate sakęs, kad visuomenė per daug tikisi iš Jono Valančiūno ir Donato Motiejūno.
- Visuomenė tikisi teisingai, tačiau kiekvienas obuolys turi pribręsti. Tai daryti dar anksti. Donatui tai pirmas kartas rinktinėje, Jonui – antras. Nereikia norėti, kad jie nuverstų kaltus. Ateityje tas tandemas bus labai galingas. Jie sudarys rinktinės pagrindą. Tačiau tikėtis, kad dabar ateis ir aploš visus – per anksti.
- Pakalbėkime apie ateitį. Robertas Javtokas ir broliai Lavrinovičiai – veteranai. Jeigu žiūrėsime į kitus metus – su didesniu nerimu, ar mažesniu?
- Šie metai svarbūs. Patekome į pasaulio čempionatą. Kitas Europos čempionatas bus svarbus dėl olimpiados. Dabar federacija turi nuspręsti, ką daryti su komanda. Ar ją jauninti ir rengti kitam Europos čempionatui, ar mėginti kažką laimėti pasaulyje.
Jeigu mums olimpiada svarbu, tai mums reikėtų išplėsti komandą ir pasikviesti dar jaunų žaidėjų. Tačiau ar jų yra? Esame kalbėję. Matėme tris jaunus vyrukus, tačiau reikia juos stebėti. Su kuo jie dirba, kaip jie dirba?
Dabar surasti bendrus taškus – sunkiau, nes yra agentai, tėvai ir panašiai. Pora vyrukų yra „Žalgiryje“ ir tą procesą prižiūrėti – patogiau. Tačiau reikia neapsirikti.
Iš Lietuvos istorijos žinau tik du krepšininkus, kurie iš jaunių krepšinio į vyrų krepšinį perėjo be praradimų. Tai buvo Modestas Paulauskas ir Arvydas Sabonis. Visiems kitiems teko palaukti, kol jie subręs, paaugs. Visiems. Net ir Šarūnui Jasikevičiui.
