Tačiau įžaidėjas pasakojo ne tik apie Slovėniją, bet ir „Lokomotiv“ galimybes kitą sezoną ir linksmiausią komandos narį.
Net nedvejodamas, M.Kalnietis ištarė Simo Jasaičio pavardę.
– Mantai, kaip vertinate Lietuvos pasirodymą Europos čempionate?
– Be abejo, galutiniu rezultatu buvome patenkinti. Tiesa, finalas tapo savotišku deguto lašu medaus statinėje.
– Daugelio ekspertų teigimu, buvote geriausias Lietuvos rinktinės žaidėjas. Sutinkate?
– Kiti visada žino geriau (Juokiasi.). Žinau tik vieną dalyką – kadangi mums trūko įžaidėjų, visa našta organizuojant puolimą užgulė ant mano pečių. Bet dėl to nesiskundžiu. Praėjusį sezoną įgijau daug patirties ir patobulėjau – geriau skaitau žaidimą, jaučiu perdavimus, ginuosi.
– Ar jautėte spaudimą dėl to, kad esate laikomas nepakeičiamu?
– Lietuvos žiniasklaida ir sirgaliai žiūrėjo į mane kaip į lyderį ir norėjo, kad žaisčiau be klaidų. Stengiausi apie tai negalvoti ir susikoncentruoti tik žaidimui. Surinkome patyrusią komandą ir kovojome vieni už kitus. Turbūt tai ir buvo mūsų sėkmės paslaptis.
– Dėl atsarginio įžaidėjo trūkumo, jums tekdavo žaisti po 33-35 minutes. Kaip pavyko atlaikyti tokius krūvius?
– Turiu pripažinti – kartais nebuvo lengva. Pamenu, kad vienu metu net neturėjau jėgų ketvirtfinaliui. Žaidžiant 11 rungtynių per 19 dienų, reikia labai daug fizinių ir psichologinių jėgų. Gerai, kad „Lokomotiv“ davė man savaitę atsipūsti. Nepaisant to, kad nuo čempionato pabaigos praėjo jau dvi savaitės, medicininė apžiūra parodė, kad dar neatsigavau nuo krūvių.
– Ar buvo sunku rasti bendrą kalbą su Jonu Kazlausku?
– Kai yra naujas treneris, visuomet iš pradžių jauti šiokį tokį diskomfortą. Kadangi J.Kazlauskas niekada manęs netreniravo, man jo sistema buvo nauja. Viską darėme nuo nulio. Bet su laiku pakilome į kitą lygį. J.Kazlauskas padėjo mums, o mes – jam.
– Ar jautėtės ypatingas šioje rinktinėje?
– Jokiu būdu. Neturėjome tokio kalibro žaidėjo kaip Dirkas Nowitzki ar Tony Parkeris. Mūsų jėga buvo ta, kad bet kuriuo metu bet kuris žaidėjas galėjo imtis iniciatyvos. Pažiūrėkite į mūsų statistiką – šeši žaidėjai rinko identiškus rodiklius. Varžovai nežinojo, kas įmes, nes tai galėjo daryti kiekvienas iš mūsų.
– Prieš kurį varžovą buvo sunkiausia?
– Europos čempionate visada sunku. Bet jeigu išrinkti vieną, tai – Tony Parkeris.
– Kas nutiko finale?
– Tokia patyrusi komanda kaip Prancūzija žino, kaip žaisti tokios svarbos mačus. Prancūzai turėjo gerų žaidėjų, kartu rungtyniavusių jau ilgus metus. Tuo metu mes turėjome pakankamai jauną komandą, kai kuriems žaidėjams tai buvo debiutas.
– Susidarė įspūdis, kad nebuvote pasiruošę prancūzų planui „B“.
– Šioms rungtynėms ruošėmės galvodami, kaip sustabdyti Tony Parkerį. Ir mes su juo susitvarkėme. Bet iššovė kiti – Nicolas Batumas ir Borisas Diaw. N.Batumas apskritai sužaidė geriausias savo rungtynes, o B.Diaw taip rezultatyviai nebuvo žaidęs.
– Kodėl Lietuvoje trūksta įžaidėjų?
– Šis klausimas – LKF. Aš esu krepšininkas ir mano darbas eiti ir žaisti, o ne vertinti jaunų krepšininkų parengimą. Apie įžaidėjo poziciją Lietuvoje kalbama jau pastaruosius dešimt metų. Kartais pasirodydavo perspektyvių talentų, bet iki rinktinės lygio neišaugo nė vienas.
– Kaip praleidote atostogas?
– Švenčiau Lietuvoje. Bet ne be priežasties (Juokiasi.). Susitikome su prezidente, valdininkais. Keletą dienų praleidau Kaune su savo šeima ir draugais. Mano žmona – nėščia, todėl jai nerekomenduojama skraidyti. Daugiausia laiko ji praleidžia namuose, o aš – su ja. Po to grįžome į Krasnodarą.
– Ką manote apie Krasnodaro naujokus?
– Manau, kad Marcusas Williamsas ir Krunoslavas Simonas tinkamai pakeis Nicką Calathesą ir Jimmy Baroną. Klubo branduolys liko, todėl tai leis mums greičiau pajusti vienas kitą.
– Ar jums svarbu žaisti starto penkete?
– Bet kuriam žaidėjui malonu, kai treneris pasitiki ir laiko aikštėje. Bet man komandos tikslai yra svarbesni už asmeninius. Man nėra skirtumo, ar žaidžiu nuo pirmos minutės, ar kylu nuo suolo.
– Panašu, kad „Lokomotiv“ klube tvyro puiki atmosfera.
– Jūs visiškai teisus. Komandoje – unikali atmosfera. Jokių susigrupavimų, amerikiečių, rusų ar lietuvių atsiskyrimo. Gerbiame vienas kitą tiek aikštėje, tiek už jos ribų. Tikiuosi, kad tai padės mums skinti pergales.
– Kuris komandos žaidėjas linksmiausias, o kuris – rimčiausias?
– Be jokios abejonės, didžiausias juokdarys – Simas Jasaitis. Tuo metu Sergejus Bykovas visada būna susikoncentravęs. Tačiau galbūt taip ir turėtų būti – juk jis mūsų kapitonas.
