Po permainingo praėjusio sezono, finansinės sausros, audringų pokyčių klubo viršūnėse „Žalgirio“ veidas per vasarą gerokai pasikeitė. Šį sezoną tarp žaidėjų panašių dviejų veidų jau nebus - Kšyštofas liko, o Darjušas išvyko į Ukrainą, Kijevo „Budivelnyk“ ekipą.
„Aš 100 procentų įsitikinęs, kad jis norėjo likti „Žalgiryje“, bet susiklostė tokia situacija, kad turėjo kažkuris išvažiuoti“, - patikino Kšyštofas.
33 metų 210 ūgio puolėjas sezoną pradeda ne taip, kaip planavo po sidabrinio rugsėjo Slovėnijoje su Lietuvos rinktine - K.Lavrinovičius jau vienoje iš pirmųjų „Žalgirio“ treniruočių susižeidė dešiniąją ranką - lūžo delnikaulis.
„Užpuolė tigrai, tai su jais kovojau“, - vos pasklidus žiniai apie jo traumą juokavo K.Lavrinovičius.
Vietoj krepšinio kamuolio rankoje - gipsas, vietoj rungtynių - priverstinis poilsis, vietoj pokalbių apie krepšinį - brolio paguoda.
„Apie mano traumą sužinojęs brolis labai nusiminė. Kaip mes visada sakome tokiais atvejais - jei vienam skauda ranką ar koją, tai kitam - širdį“, - nusijuokė „Žalgirio“ aukštaūgis.
Spalio 1-ąją susižeidusio Kšyštofo dešinioji ranka dvi savaites buvo gipse, o nuo šios savaitės pradžios ji įstatyta į specialų įtvarą. Jeigu gydymas vyks sėkmingai, į krepšinio aikštę brolis sugrįš lapkričio viduryje.
Pokalbis su K.Lavrinovičiumi – apie išsiskyrimą su broliu, būsimą sezoną „Žalgiryje“, emocijas po Europos čempionato ir ateitį rinktinėje.
- Kaip savijauta po Europos čempionato? - lrytas.lt paklausė K.Lavrinovičiaus.
- Labai gera, išskyrus ranką (šypteli). Spėjau ir pailsėti, su šeima pabūti. Dukrytė (rugpjūtį gimusi Emily. - Red.) auga, viskas labai gera.
- Po sezono, praleisto kartu su broliu Darjušu, jums teko išsiskirti. Ar buvo daug dvejonių renkantis, kur žaisite šį sezoną?
- Ne viskas nuo mūsų priklausė. Suprantame, kad mums tai paskutinieji metai krepšinyje, o per tuos metus norisi ir pinigus uždirbti. Šeimos juk didelės, pinigų prireiks.
- Ar brolis labai išgyveno dėl jūsų traumos?
- Jis nusivylė. Tam, kuris iš mūsų sveikesnis, būna sunkiau nei tam, kuris patyrė traumą. Pavyzdžiui, jei aš būčiau sveikas, o jis traumuotas, broliui būna lengviau negu man. Vis tiek vienas dėl kito jaudinamės.
- Ko pats tikitės iš šio„Žalgirio" sezono?
- Nenoriu daug kalbėti ir spėlioti. Matau, kaip vyrai dirba, turime talentingą komandą. Turime pasirodyti ne blogiau nei praėjusiais metais.
Talento pas mus galbūt ir nemažiau, bet yra daug jaunimo ir jaučiasi, kad dar trūksta pasitikėjimo. Čia treneriai turi įdėti daug darbo, kad žaidėjai pradėtų tikėti. Jeigu komandoje bus pasitikėjimas, bus pergalių dvasia, galime daug pasiekti.
- „Žalgirį" vėl treniruoja Illias Zouros, su kuriuo jums tenka dirbti pirmą kartą. Kokį įspūdį palieka specialistas iš Graikijos?
- Įspūdis kol kas labai geras. Aišku, pažiūrėsime, kaip bus sezono metu. Bet apie jį esu girdėjęs daug labai gerų atsiliepimų. Mano draugas Nickos Zisis (Graikijos rinktinės žaidėjas. - Red.) daug metų su juo dirbo. Jis ir kiti I.Zourosą apibūdino kaip puikų trenerį ir gerą žmogų.
- Ką komandai reiškia Š.Jasikevičiaus atėjimas?
- Jis - aukščiausio lygio įžaidėjas. Tokiai komandai, kur daug jaunimo, jis labai svarbus - jauni krepšininkai gaus iš jo patarimų, mokysis. Esu įsitikinęs 100 procentų, kad jis duos daug naudos komandai.
- Praėjusį sezoną Kauno komandoje rungtyniavo kitas patyręs žaidėjas – R.Kaukėnas, su kuriuo per karjerą kartu yra tekę žaisti ne vieną sezoną. Ar bendraujate su juo?
- Palaikome ryšį. Jis treniruojasi Švedijoje, iš kur kilusi jo žmona. Rimas laukia pasiūlymų. Visi supranta, kad krepšinio rinkoje yra krizė. Jis - gero lygio krepšininkas ir tikiu, kad sulauks rimto pasiūlymo.
- Netrukus bus mėnuo, kai finišavo Europos krepšinio čempionatas. Ar jį prisiminus užplūsta emocijos?
- Be abejo, emocijų vis dar yra. Po Europos čempionato likau Lietuvoje, kur normaliai negaliu eiti gatvėmis - visi nori tave ar pasveikinti, ar paspausti ranką, padėkoti. Manau, emocijos bus juntamos dar kokius du-tris mėnesius, kai kuriems - galbūt ir pusę metų.
- Šis sidabro medalis pakabintas šalia 2003 metais Europos čempionate iškovoto aukso medalio?
- Taip. Mano kolekcijoje šalia vienas kito yra visi trys medaliai - aukso, sidabro ir bronzos, kurį iškovojome 2007 metais Ispanijoje. Visa komplektacija (šypteli).
- Kas buvo 2013-ųjų rinktinės pagrindinė jėga?
- Kaip visada - draugiškumas, komandinis žaidimas ir labai sunkus darbas. Kiek mes sportavome, kiek jėgų atidavėme. Esu žaidęs įvairiose šalyse, daug klubų - lietuvių darbštumo su kitais nėra ko lyginti.
- Rinktinėje buvo juntama griežta trenerio ranka?
- Bet juk treneris ir turi būti griežtas. Kaip be griežtumo? Jeigu treneris neturės autoriteto, niekas neklausys, nedirbs ir aikštėje neatiduos 100 procentų jėgų. O norint kažką laimėti, būtent tą ir reikia daryti - atiduoti 100 procentų savo jėgų. Gal net 120 proc. Treneris padarė labai didelį darbą ir ačiū jam už tai.
- Netrūksta diskusijų, kiek jaunų žaidėjų kviesti į rinktinę. Vieni sako, jog reikia ruošti jaunimą, kad šis tobulėtų, kiti teigia, kad į rinktinę reikia kviesti geriausius, nepaisant jų amžiaus. Kokios nuomonės laikotės jūs?
- Visus pakeisti jaunimu irgi būtų nelogiška. Aikštėje turi būti patyrusių žaidėjų, kurie turėtų kažką pasakyti, patarti, padėti. Ne tik aikštėje, bet ir už aikštės ribų turi būti autoritetingas žmogus. Galima viską pakeisti, bet ar iš to bus nauda? Galima kiekvienais metais pakviesti po vieną ar du jaunus žaidėjus. Mes suprantame, kad mūsų karjera praeityje ir vietą reikia užleisti jaunimui.
- Ar daug vilties, kad ir kitą vasarą susirinks tie patys sidabrinės rinktinės nariai?
- Yra daug niuansų. Pagrindinius sprendimus priiminės treneris, priklausys ir nuo sveikatos - mes jau ne jauni. Be to, laukia dar ilgas sezonas.
- Kokios mintys dėl jūsų paties ateities rinktinėje - jei kitąmet sulauktumėte kvietimo, į jį atsakytumėte?
- Apie tai dar negalvoju, atsiriboju nuo tų dalykų. Dabar manęs laukia ilgas ir sunkus sezonas, o jo pabaigoje žiūrėsiu - kaip jausiuosi, kaip žaisiu. Treneriai taip pat žiūrės, kas tinka rinktinei, kurio sportinė forma geresnė, kurio - blogesnė.
