Tą dieną, kai J.Palaciosas atskrido į Lietuvą žaisti krepšinio, jo pasitikti atvykęs Martynas Purlys akimirką pasijuto nejaukiai.
Vilniaus „Lietuvos ryto” klubo direktorius suskaičiavo, kad oro uostą jau paliko visi tuo reisu atvykę keleiviai, bet komandos naujoko iš Kolumbijos dar nebuvo matyti.
Užtat pasirodė muitinės pareigūnas su tarnybiniu šunimi.
Bet nerimas išsisklaidė, kai netrukus smagus ir linksmas išėjo savo lagaminų sulaukęs J.Palaciosas.
M.Purliui laukimo akimirkos būtų kainavusios dar daugiau jaudulio, jei jis būtų žinojęs, iš kokio miesto atvyko legionierius iš Kolumbijos.
J.Palaciosas augo antrajame pagal dydį Kolumbijos mieste Medeljine.
Krepšininko vaikystės metais ten karaliavo narkobaronas Pablo Escobaras, Medeljiną pavertęs prekybos narkotikais tvirtove.
Prieš porą dešimtmečių Kolumbijoje žmogžudysčių skaičius (100 tūkstančių gyventojų tekdavo 420 nužudymų) buvo didžiausias pasaulyje. Dėl siautėjančių gaujų karų Medeljine šis santykis buvo dar dukart didesnis.
Šiame mieste J.Palaciosas pradėjo žaisti krepšinį ir tapo pirmuoju Kolumbijos krepšininku ne tik Lietuvoje, bet ir Eurolygoje.
28 metų 203 cm ūgio puolėjas daug prisidėjo, kad Vilniaus krepšininkai patektų į elitinį Europos krepšinio turnyrą, prieš mėnesį laimėję atrankos turnyrą.
Kolumbietis tapo maloniu atradimu treneriui Dirkui Bauermannui, kuris jam patikėjo vietą starto sudėtyje, ant atsarginių suolo nustūmęs brangesnius Vilniaus komandos legionierius.
Kovingas aikštėje, linksmas ir draugiškas už aikštės ribų J.Palaciosas savo neįtikėtiną krepšinio istoriją rašo Vilniuje.
– Juanai, kaip pradėjote žaisti krepšinį Kolumbijoje? – „Lietuvos rytas” paklausė J.Palacioso.
– Man buvo 11 metų, kai kartą mano mama iš darbo važiavo namo autobusu. Mano mama – 185 cm ūgio, todėl kaip visada įsitaisė autobuso gale, kur daugiau vietos.
Ten sėdėjo ir krepšinio treneris. Jie pradėjo kalbėtis ir jis paklausė: „Ar turite vaikų?” Mano mama atsakė: „Taip, turiu vieną.” Tada treneris paklausė: „Ar jis aukštas?” Mama atsakė: „Taip, aukštas, bet nežaidžia krepšinio.”
Jie apsikeitė telefono numeriais, ir vieną popietę aš atėjau į treniruotę. Treneris, išvydęs mane, tarė: „Vieną dieną būsi geriausias krepšininkas Kolumbijoje.”
Galvojau: apie ką jis čia šneka? Bet aš buvau priimtas į miesto komandą, pradėjau treniruotis.
– Ar tiesa, kad jau būdamas 14-os patekote į Kolumbijos aštuoniolikmečių rinktinę?
– Taip, mes net keliavome į Pietų Amerikos jaunimo pirmenybes Čilėje.
Buvau jauniausias turnyro žaidėjas. Matyt, pasirodžiau neblogai, nes netrukus mane pakvietė žaisti į profesionalų Argentinos klubą.
Man buvo 15 metų, kai atsiliepęs telefonu išgirdau pasiūlymą. Iškart sutikau, net nepaklausiau, kiek man siūlo pinigų.
Bet tuo metu mano mama paklausė: „Kas čia tau skambina?” Kai argentiniečiai vėl paskambino, mama juos sugėdino, esą kaip jie drįsta skambinėti 15-mečiui.
Netrukus mamai paskambino ir NBA skautas. Jis pasiūlė vykti mokytis ir žaisti į JAV.
Mamai tai pasirodė geresnis variantas.
– Ar visą vaikystę augote Medeljino mieste?
– Taip. Mama kilusi iš Koko regiono – ten daugiausia gyvena juodaodžiai kolumbiečiai. Tame krašte baltaodį išvysite retai, tai varganai gyvenančių žmonių regionas.
Kai aš gimiau, mama išvyko į Medeljiną, kad turėčiau daugiau galimybių išvysti geresnį gyvenimą.
– Tačiau Medeljinas tuo metu buvo vienas pavojingiausių miestų planetoje.
– Prieš 12–15 metų tai tikrai buvo labai pavojingas miestas. Ten šeimininkavo P.Escobaras, aplink sproginėjo bombos, buvo grobiami vaikai.
Greta manęs gyveno du kaimynai, kurie tikrai buvo pavojingi žmonės. Kartais rytais, 4 ar 5 valandą, atvykdavo policininkai, belsdavo į duris ir jų ieškodavo.
Dabar Medeljine nėra taip jau baisu. Aš mielai sugrįžtu į savo miestą.
– Jūsų vaikystės metais Medeljinas buvo prekybos narkotikais tvirtovė. Kaip tai veikė jūsų, šeimos ir draugų gyvenimą?
– Keli mano draugai buvo susidėję su blogais žmonėmis. Kai kurie dabar sėdi kalėjime, kai kurie buvo nužudyti.
Galėčiau papasakoti kelias prastai pasibaigusias istorijas, bet jos neturėjo daug įtakos mano ir mano šeimos gyvenimui.
Pradėjus žaisti krepšinį, mano aplinka pasikeitė. Krepšinis tarsi patraukė mane toliau nuo blogų dalykų.
Kai išvykau žaisti į JAV, vasaromis visi studentai traukdavo namo.
Bet mano treneris Rickas Pitino Luisvilio universitete tarė man: „Tu negali važiuoti namo.” Jis buvo perskaitęs straipsnį „National Geographic” žurnale, kad Medeljino gatvėse žudomi žmonės. Atsakiau, kad man nesvarbu, aš grįžtu, nes tai mano namai.
Pasaulyje yra daug netinkamų vietų. Niujorke, Brukline, taip pat yra rajonų, į kuriuos geriau nekelti kojos. Nes jei esi niekuo dėtas, prie tavęs tikriausiai kas nors būtinai prisikabins.
Dėl P.Escobaro daromų blogybių Medeljinas buvo atkreipęs pasaulio dėmesį, daug kas matė tik tamsius dalykus. Tačiau nebūdavo taip, kad bijočiau išeiti į gatvę.
Vaikystėje buvau patekęs tik į vieną pavojingą situaciją.
Man buvo dvylika metų, kai su komanda viešuoju transportu keliavome į turnyrą Kukutoje.
Tuo pačiu autobusu vyko ir kiti žmonės.
Kolumbijoje didžiausi pavojai tyko ne pačiuose miestuose, o keliuose tarp jų. Šalyje yra daug kalnų, kuriuose slapstosi narkotikų prekeiviai ir „guerillas” – gangsterių grupės.
Apie 4 valandą ryto, kai visi miegojome, autobusas privažiavo didelę kelyje išraustą duobę. Prie jos laukė 5 ar 6 po kaukėmis veidus paslėpę vyrai su automatais rankose. Jie liepė vairuotojui atidaryti duris, nes kitaip ims šaudyti.
Vairuotojas atidarė duris, jie įžengė į vidų ir liepė visiems iškelti rankas aukštyn. Jie užėmė autobusą ir pasuko jį kitu keliu.
Manėme, kad mus veža nužudyti. Netrukus autobusas sustojo ir jie privertė mus išlipti. Apieškoję autobusą ir mus jie pasiėmė viską, kas turėjo bent menkiausią vertę.
Jie sustatė mus į eilę ir liepė žiūrėti į vieną pusę perspėję: „Kas atsisuks, bus nušautas.” Žinoma, niekas neatsisuko ir viskas baigėsi laimingai.
Tai buvo vienintelis man atsitikęs šiurpus nuotykis, bet jis įvyko ne Medeljine, o 8 valandos kelio nuo miesto.
– Kai P.Escobaras buvo nušautas 1993 metais, į jo laidotuves atėjo daug žmonių. Vietiniams jis buvo labiau žiaurus kokaino karalius ar Robinas Hudas?
– Taip, jis susikrovė milijonus iš prekybos narkotikais. Tačiau kai ką grąžindavo visuomenei, vargšams. Jis buvo blogas vaikinas su didele širdimi.
Dabar Madeljine jo namuose įrengtas muziejus. Jis nuveikė gerų dalykų miestui, bet įtraukė šalį į niekam nereikalingus karus.
– Kokia dabar situacija mieste? Ar pakviestumėte vasaros atostogų komandos draugus iš „Lietuvos ryto”?
– Aš jau kviečiau kai kuriuos draugus iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Viena porelė net liko ten gyventi. (Juokiasi.)
Visų, kurie atvyko, nuomonė apie Medeljiną pasikeitė. Dauguma įsivaizduoja, kad ten gatvėse vaikšto žmonės su automatais rankose, aplink tvyro skurdas, nėra šiuolaikinių technologijų.
Aš nekviečiu žmonių į Bogotą – Kolumbijos sostinė man atrodo pavojingesnė.
Bet mano miestas pasikeitė. P.Escobaro istorija kaip tik traukia turistus, juolab kad miesto apylinkėse tikrai yra nuostabiai gražių vietų.
Pasakiau komandos draugams, kad ketinu rengti krepšinio stovyklą vaikams Medeljine. Aš nežinau, ar kas nors atvyks. Vis dėlto nelengva nugalėti išgąstį.
Mūsų šalyje yra ką pamatyti – tai augalija, gyvūnai, natūrali gamta, maistas. Medeljinas yra vienas naujoviškiausių šalies miestų, jame veikia elektriniai keltuvai, daug gražių pastatų. Tik sunku pakeisti pasaulyje sukurtus stereotipus.
– Vadinasi, iš Kolumbijos į JAV persikraustėte tik dėl krepšinio?
– Mane pastebėjęs krepšinio skautas užtruko gal metus, kol surado man mokyklą. Įprastai jos mielai priima gerus krepšininkus, bet pasakius, kad tai žaidėjas iš Kolumbijos, amerikiečiai perklausdavo: „Iš kur? Kolumbijos? Gal jūs kreipkitės į futbolo komandą.” (Juokiasi.)
Tik viena krikščionių mokykla sutiko mane priimti, manau, turėdama tokią mintį: „Gerai, priimkime šį vargšą jaunuolį ir pabandykime iš narkotikų prekeivio paversti jį krikščioniu.” (Juokiasi.)
Bet kai įžengiau į aikštę ir pradėjau žaisti, jie išsižiojo ir liko patenkinti.
– Dabar įprastai žaidžiate kaip sunkusis ar vidurinis puolėjas, bet jūsų judesiai nelabai būdingi priekinės linijos žaidėjams.
Esate kūrybingas žaidėjas, kartais žaidžiantis kaip gynėjas. Iš kur atėjo toks jūsų žaidimo stilius?
– Iš Kolumbijos. (Juokiasi.)
Iš tiesų pirmaisiais metais mane supo silpnesni ir žemesni komandos draugai, tad turėdavau kovoti dėl kamuolių, varytis kamuolį, pelnyti taškų.
Kartą per rungtynes įmečiau 62 taškus.
Turėjau išmokti valdyti kamuolį, nes mane dengdavo 2–3 vaikinai. Treneris mokė būti ne vienos pozicijos žaidėju, bet būti krepšininku.
Man sekėsi – turiu gerą koordinaciją, nes šokdavau salsą.
Daug dirbau norėdamas tai patobulinti.
– Šokdamas salsą ar žaisdamas krepšinį?
– Derindamas ir viena, ir kita. (Juokiasi.)
Vasaromis dirbdavau kaip įžaidėjas. Mokiausi varytis kamuolį, mesti išlindęs iš užtvarų ir panašių dalykų.
– Ko išmokote Luisvilio universitete iš savo trenerio R.Pitino (garsus NCAA treneris, vadovavęs ir NBA klubams „New York Knicks” ir „Boston Celtics”. – Red.)?
– Jo žaidimo filosofija rėmėsi gynyba. Net jei mums būdavo juoda diena atakuojant, intensyvi gynyba mus dažnai išgelbėdavo.
– Universiteto anketoje mėgstamiausiu krepšininku įrašėte Francisko Garcią. Ar šis „Houston Rockets” žaidėjas tebėra toks?
– Ne, tiesiog jis buvo geras mano draugas, kartu su Luisvilio komanda iškopėme į NCAA finalo ketvertą.
Be to, jis kilęs iš Dominikos Respublikos, yra geras pavyzdys Lotynų ir Pietų Amerikos vaikams.
Tačiau dabar yra kitaip. Geriausią pasaulio žaidėją rinkčiausi tarp LeBrono Jameso ir Kevino Duranto.
Mano kūno sudėjimas šiek tiek panašus į L.Jameso, bet K.Durantas taip pat puikus žaidėjas.
– Po studijų tikėjotės patekti į NBA. Ar jūsų svajonė tebėra gyva?
– Iš mokyklos į universitetą kėliausi turėdamas didelių vilčių. Žmonės aplink mane kalbėjo: „Jis bus pirmasis žaidėjas NBA iš Kolumbijos.”
Pirmąjį sezoną NCAA tikrai žaidžiau gerai, bet tada prasidėjo traumos. Buvau kiek nusivylęs.
Europoje vėl teko taikytis prie kitokio krepšinio.
Manau, kiekvienas krepšininkas neatsisakytų žaisti NBA. Kartais pagalvoju apie Pablo Prigioni scenarijų – jis nuvyko į NBA būdamas 35-erių.
Svajonė tebėra gyva, bet aš suprantu, kiek daug dalykų turi sutapti, kad ten patekčiau.
Vien svajodamas ten nepateksi. Reikia žaisti geroje komandoje, dirbti ir tobulėti kasdien.
– Kelerius pirmuosius metus Europoje praleidote Ispanijoje, Kanarų salų komandose.
Kokia buvo pažintis su Europos krepšiniu?
– Iš pradžių buvo nelengva. Ispanijos antrojoje lygoje buvo galima registruoti tik porą žaidėjų iš Amerikos ir žmonės aplink šnibždėjo: „Jis ne amerikietis, jis kolumbietis, pakeiskite jį, gal komanda taps geresnė.” (Juokiasi.)
Kitaip nei Lietuvoje, ten aš suprasdavau, ką žmonės apie mane kalba ispaniškai.
Bet tiesiog dirbau savo darbą, o po treniruočių mes traukdavome į paplūdimį, ten buvo šilta visus metus.
– Praėjusio sezono pradžioje žaidėte Kolumbijos klube „Guereros de Bogota”. Koks yra Kolumbijos krepšinio lygis? Ar įmanoma, kad vieną dieną jūsų tėvynės krepšinio rinktinė patektų į pasaulio čempionatą, kaip tai padarė futbolo rinktinė?
– Neplanavau žaisti Kolumbijoje. Aš laukiau, kol man bus suteikta Ispanijos pilietybė, nes turėjau pasiūlymą iš Madrido „Estudiantes” klubo.
Bet pasas taip ir neatkeliavo, Ispanijoje pasikeitė pilietybės suteikimo tvarka.
Vienas Bogotos komandos trenerių pasiūlė man žaisti be įsipareigojimų, ir aš sutikau.
Krepšinio lygis nebuvo toks prastas, nes mano tėvynėje klubai gali turėti po tris amerikiečius ir dar kokį nors žaidėją iš Venesuelos.
Tačiau pati krepšinio sistema Kolumbijoje nėra profesionali. Ne visi žaidėjai pragyvena iš krepšinio.
Net jei nacionalinė komanda žaistų gerai, būtų sunku. Patekti į pasaulio čempionatą ar olimpines žaidynes iš Pietų Amerikos gali tik dvi komandos, o nugalėti Braziliją ir Argentiną yra beveik neįmanoma.
– Praėjusio sezono viduryje pasirašėte kontraktą su Nantero JSF. Kaip kuklus ir nevertinamas klubas tapo Prancūzijos čempionu?
– Būdamas Kolumbijoje sulaukiau poros pasiūlymų iš Rusijos klubų, bet tada labai norėjau savo šalyje sutikti Kalėdas. Nuo tada, kai būdamas šešiolikos metų išvykau į JAV, niekada neturėjau progos švęsti Kalėdų namie.
Taigi Nantero komanda pakvietė mane sausį.
Tuo metu ji buvo tryliktoje vietoje Prancūzijos lygoje. Atvykus man paaiškino, kad svarbiausias komandos tikslas – išsilaikyti aukščiausiojoje lygoje.
Bet siekiant šio tikslo mums pavyko laimėti 7 rungtynes iš eilės ir mes netikėtai įšokome į atkrintamąsias varžybas, paskutinę reguliariojo čempionato dieną pakilę į aštuntąją vietą. Visi buvome be proto laimingi.
Atkrintamąsias varžybas pradėjome ketvirtfinalio serijoje 2:0 įveikę favoritus.
Manėme, kad toliau bus sunkiau, bet pusfinalyje vėl laimėjome seriją 2:0. Patys nustebome atsidūrę finale.
Pirmajame finalo serijos mače „Strasbourg” mus sumušė 35 taškais. (Juokiasi.)
Visi ėmė kalbėti, kad Strasbūras taps čempionu, nes Nantero komanda į finalą pateko atsitiktinai ir dabar visas rungtynes gaus po 35 taškus.
Tačiau mes laimėjome trejas rungtynes ir tapome čempionais. Tai neįtikėtina patirtis – iš autsaiderių tapti čempionais.
– Su Nantero komanda laimėjote bilietą į Eurolygą. Kodėl nelikote Prancūzijoje?
– Labai norėjau žaisti Eurolygoje. Bet per pokalbį treneris pasakė, kad klubas ketina pasikviesti talentingą mano pozicijos žaidėją, kuris vieną dieną turbūt žais NBA.
Vasarą sulaukiau pasiūlymų iš Vidurio Rytų šalių klubų. Tai buvo geri finansiškai pasiūlymai, bet tada atėjo ir „Lietuvos ryto” pasiūlymas.
Turėjau gerai viską pasverti. Tuomet nebuvo aišku, ar Vilniaus klubas žais Eurolygoje. Bet suvokiau, kad norėdamas išsaugoti viltį vieną dieną žaisti NBA arba aukščiausio lygio Europos klube turiu atvykti į „Lietuvos rytą”.
Tai buvo vienintelė komanda, kuri manęs norėjo ir kuri turėjo galimybę žaisti Eurolygoje.
Mums pavyko ten patekti, todėl turbūt galiu pasakyti, kad šiemet padėjau dviem klubams iškovoti bilietus į Eurolygą.
– Kokį pirmą įspūdį jums paliko Lietuva?
– Pirmiausia, žinoma, man kliūva orai. (Juokiasi.)
Bet visa kita yra gerai.
Žinoma, Pietų Amerikoje žmonės įpratę sveikintis vieni su kitais gatvėse, užkalbinti vienas kitą. Galvoju, gal tai, kad lietuviai yra santūresni, susiję su orais.
Pavyzdžiui, Kolumbijoje kildami liftu žmonės pasisveikins, trumpai pasikalbės, o čia visi vengia pakelti akis. Gal jiems nejauku išvysti lifte 203 cm ūgio juodaodį?
Tačiau Lietuvoje mane sutiko gerai. Man padarė įspūdį sirgaliai, šokinėjantys rungtynių metu. Kai Europos čempionate žaidė Lietuvos rinktinė, atrodė, kad gatvėse sustojo gyvenimas, visi žiūrėjo rungtynes. Tai nuostabi vieta žaisti krepšinį.
– „Lietuvos ryto” treneris D.Baumermannas dar prieš sezoną prognozavo, kad tapsite vienu iš sirgalių numylėtinių. Ne tik dėl kovingo žaidimo stiliaus, bet ir dėl to, kad turėtumėte patikti moterims. Ar jaučiatės esąs gražus?
– Turbūt jis taip pasakė, nes čia daugiau nėra tokių kaip aš.
Jei moterims patinka aukšti juodaodžiai vyrai, nesvarbu, ar esu gražus, ar ne, aš esu vienintelis jų pasirinkimas. (Juokiasi.)
– Mėgstamiausia jūsų knyga yra Biblija. Esate labai religingas?
– Iš tiesų naudojuosi šiuolaikinėmis technologijomis ir dažnai prieš miegą klausausi Biblijos.
Esu krikščionis ir puoselėju tikėjimo vertybes.
Padėdamas kitiems žmonėms tikiu, kad anksčiau ar vėliau visa tai išeis į gera.
Aš skaitau Bibliją kasdien, nes noriu būti arčiau Dievo ir kasdien tapti geresniu žmogumi.
– Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?
– Čia laisvalaikis kitoks nei Kolumbijoje.
Kai esi toli nuo šeimos (J.Palaciosas turi dukrą Jungtinėse Amerikos Valstijose, bet nėra vedęs. – Red.), svarbu palaikyti ryšį.
Dėl laiko juostų skirtumo kartais ištaikau progą per „Skype” pabendrauti su saviškiais.
Man taip pat patinka filmai, TV šou. Kartais bandau užrašyti mintis. Bet tai darau nenuosekliai – kartais šešis mėnesius rašau kasdien, o kartais šešis mėnesius – nieko.
Fiksuoju, kas vyksta mano gyvenime. Jaučiu, kad mano patirtis gali būti įdomi Kolumbijoje – ten niekas negyvena taip kaip aš. Galbūt visa tai bus suguldyta knygoje, o gal ir ne.
– Ar žinote, kad Vilniuje gyvena iš Kolumbijos kilęs populiarus muzikantas Jurgis Didžiulis?
– Man sakė apie tai. Norėčiau su juo susipažinti.
Galbūt reikės kada nors užsukti pasiklausyti jo muzikos.
– Kokia jūsų nuomonė apie Antaną Mockų (lietuvių kilmės buvęs Bogotos meras, 2008 metais kandidatavęs į Kolumbijos prezidentus)?
– Antanas turbūt labiausiai visiems, taip pat ir man, įstrigo, kai sakydamas viešą kalbą nusimovė kelnes. (Juokiasi.)
Nežinau, kodėl jis tai padarė. Jis atrodo geras žmogus, norintis padaryti šalį geresnę. Jis nuveikė gerų darbų Bogotoje.
Nežinau, ar jis dar bandys tapti Kolumbijos prezidentu, bet daugumai žmonių jis patinka.
– Ar jums patinka Vilnius?
– Labai. Šis miestas turi visko po truputį.
Savaitgalį vieną šiltą dieną senamiestyje mačiau daugybę susituokusių porų, kurios fotografavosi, nes Vilniuje tikrai daug gražių vietų.
– Ar gatvėse sulaukiate daug dėmesio?
– Tiesą sakant – ne. Aš maniau, kad bus daugiau. Prieš atvykdamas čia naršiau internete ir sužinojau, kad čia net kinų nėra daug. Nėra ir ispaniškai kalbančių žmonių, nėra juodaodžių.
Maniau, kad man atvykus žmonės spoksos į mane ir rodydami pirštais kalbės: „Kas čia toks?” (Juokiasi.)
Tačiau čia nesulaukiu dėmesio daugiau nei Kolumbijoje, Ispanijoje ar Paryžiuje.
Žmonės pažvelgia 2–3 sekundes ir nusuka žvilgsnį. Niekas nespokso, ir tai yra gerai.
J.Palacioso karjera
Gimė 1985 m. gegužės 11 d.
2001–2004 m. „Our Saviour New American” mokykla (JAV).
2004–2008 m. Luisvilio universitetas (JAV).
2008–2009 m. „Vic” (Ispanijos 2-oji lyga).
2009–2011 m. „La Palma” (Ispanijos 2-oji lyga).
2011–2012 m. „Gran Canaria” (Ispanija).
2012 m. „Guerreros de Bogota” (Kolumbija).
2013 m. Nantero JSF (Prancūzija).
2013 m. Vilniaus „Lietuvos rytas”.
