Audringose ir reto grožio rungtynėse vilniečiai panaikino 19 taškų skirtumą ir tik po dramatiškos pabaigos nusileido sumanaus amerikiečio vadovaujamam Izraelio superklubui.
D.Blattui kiekviena kelionė į Lietuvą – ypatinga. 54 metų krepšinio specialistas per savo karjerą su lietuviais buvo susidūręs ne kartą – Trevizo „Benetton“ komandą treniravo kartu su Kęstučiu Kemzūra, dirbo su būriu krepšininkų iš Lietuvos.
Tačiau ne tik krepšinis, bet ir kraujas tituluotą krepšinio specialistą sieja su Lietuva. Amerikos žydo šaknys – Priekulėje. Iš čia jo proseneliai dar XX a. pradžioje išvyko į JAV.
„Galbūt man krepšinyje taip ir sekasi, nes turiu lietuviško kraujo“, – nusijuokė D.Blattas.
„Maccabi“ – gyvenimo dalis
Iš Masačusetso valstijos kilęs D.Blattas neslepia simpatijų Lietuvai, tačiau antroji jo tėvynė – Izraelis
Patyręs strategas septynerius metus treniravo kitus Europos klubus Italijoje, Rusijoje, Graikijoje, Turkijoje. Be to, septynias vasaras vadovavo Rusijos rinktinei. Tačiau geriausiai jaučiasi dirbdamas legendiniame Izraelio krepšinio klube Tel Avivo „Maccabi“.
„Šis klubas – labai svarbi Izraelio visuomenės dalis, todėl dirbti tokioje komandoje yra didžiulė atsakomybė. Man tai suteikia savotiško lojalumo viskam, ką dabar darau. Norėčiau likti „Maccabi" komandoje tiek, kiek vadovai norėtų, kad čia būčiau. Nes aš esu namuose.
Nesu užsidegęs išvykti kažkur kitur, bet jeigu susiklostys tokia situacija ir jeigu jausiu, kad tai būtų geras žingsnis, galbūt ir išvyksiu. Tačiau dabar aš laimingas ten, kur esu, ir didžiuojuosi tuo, kur dirbu“, – dėstė amerikietis.
Akivaizdu, kad patyrusį strategą nori susigrąžinti Rusijos krepšinio vadovai. Dėl D.Blatto į Vilnių, kur vyko Eurolygos rungtynės, atvyko Rusijos krepšinio prezidentė Julija Anikejeva, kuri vėl bandė įkalbėti amerikietį grįžti prie Rusijos rinktinės vairo.
Tačiau tikimybė, kad D.Blattas pakeis savo nuomonę, labai maža.
„Šio klausimo aš nesvarstau“, – kalbėdamas su lrytas.lt atskleidė D.Blattas.
Pokalbis su tituluotu krepšinio specialistu – apie nusivylimą Rusijos rinktine, susižavėjimą Lietuvos krepšininkais, Š.Jasikevičiaus ir A.Sabonio talentus ir savo lietuviškas šaknis.
Rusijos rinktinės fiasko nenustebino
– Po Londono olimpiados pasitraukėte iš Rusijos rinktinės trenerio posto. Ar nė karto nesigailėjote dėl tokio žingsnio? – lrytas.lt paklausė D.Blatto.
– Ne. Kas padaryta, tas padaryta. Sprendimą palikti Rusijos rinktinę buvau priėmęs dar prieš olimpiadą, tik niekam to nesakiau (šypteli). Su komanda praleidau septynias vasaras – tai buvo labai svarbus ir reikšmingas mano gyvenimo ir karjeros laikotarpis. Pasiekėme puikių rezultatų, laikas buvo nuostabus, jausmai – išskirtiniai. Atidaviau viską, ką galėjau.
Žinoma, su Rusijos krepšinio federacija bendrauju, jei galiu – padedu.
Praėjusią vasarą pailsėjau, o dabar, kalbant apie galimybę treniruoti kurią nors nacionalinę komandą, neturiu jokių planų. Pasiūlymų sulaukiau, bet tikrai negaliu atskleisti, iš kur. Jų atsisakiau. Kodėl? Tiesiog noriu pailsėti ir pabūti žmogumi, mėgautis vasara.
Tačiau ateityje visko gali būti. Niekada negali žinoti.
– Europos čempionate Slovėnijoje Vasilijaus Karasiovo treniruojama Rusijos rinktinė patyrė fiasko – iškovojo vos vieną pergalę, D grupėje užėmė paskutinę vietą ir baigė pasirodymą po pirmojo etapo. Toks rezultatas nustebino?
– Ir taip, ir ne. Žinojau, kad komanda susilpnės, nes apie karjeros rinktinėje pabaigą paskelbė Andrejus Kirilenka, žaisti atsisakė Viktoras Chriapa. Tikėjausi, kad lyderiais taps Timofejus Mozgovas, Aleksandras Kaunas. Tačiau pirmasis neatvyko, antrajam pirmenybės nesusiklostė. Neatvyko ir Sergejus Bykovas. Supratau, kad komanda turės problemų, nors joje rungtyniavo šeši žaidėjai, kurie Londono olimpiadoje laimėjo bronzą.
Labiausiai nuvylė tai, kad nemačiau to kovingumo dvasios, o tai mus vedė į priekį per tuos septynerius metus, kai treniravau rinktinę. Suprantu, kad nebuvo lyderių, nebuvo patirties, bet vis tiek norisi matyti vieningą ir kovojančią komandą. Deja, aš to nemačiau.
– Ar tai galėjo būti susiję su skandalais, kurie prieš čempionatą supurtė Rusijos krepšinio federaciją ir netikėtais pokyčiais trenerio poste?
– Aš nežinau, ar tai galima vadinti skandalais. Buvo daug sumaišties ir mažai susikalbėjimo. Rusijos federacijos ir lygos santykiai neigiamos įtakos turėjo ir rinktinei. Tiesiog buvo per daug dalykų netinkamu metu.
Žavisi lietuvių talentu
– Lietuvos rinktinė Europos čempionate iškovojo sidabrą. Ar jus tai nustebino?
– Apskritai pastaruosius trejus metus Lietuvos rinktinė pasiekė nuostabių rezultatų. Taip, šiokių tokių duobių buvo, bet juk jūs laimėjote pasaulio čempionato bronzą Turkijoje, o dabar turite ir Europos čempionato sidabro medalį. Juk tai puikūs rezultatai (juokiasi).
Kalbant apie Lietuvos krepšinį, galiu pasakyti taip – jūs turite aukšto lygio žaidėjų, turite kovotojų dvasią, o Lietuvos rinktine didžiuojasi visa šalis. Ir svarbiausia – jūs turite sistemą ir savitą žaidimo stilių, kuris yra grynai lietuviškas. Visa tai yra sėkmės formulė.
– Kokį įspūdį paliko trenerio Jono Kazlausko darbas?
– Jis atliko nuostabų darbą. Kaip ir Kęstutis Kemzūra, treniravęs rinktinę prieš tai. Neabejoju, kad jūsų šalies treneriams vadovauti rinktinei yra didžiulė garbė ir nuostabus jausmas, nes tenka dirbti su aukščiausio lygio žaidėjais.
Mano laimė, kad per savo karjerą esu treniravęs ne vieną Lietuvos krepšininką – Ramūną Šiškauską, Šarūną Jasikevičių, Robertą Javtoką, Darjušą Lavrinovičių. Žinau ir suprantu, kokio aukšto lygio yra krepšininkai iš Lietuvos.
Štai, Šiška ir Šaras – juk jie yra neįtikėtino talento ir galimybių krepšininkai. Ir galiu tik įsivaizduoti, koks jausmas yra treniruoti Lietuvos krepšininkus rinktinėje.
– Bet šalia garbės yra ir milžiniškas spaudimas.
– Žinoma. Bet spaudimą jaučia visi treneriai. Kai baigiau profesionalaus žaidėjo karjerą ir žengiau pirmuosius žingsnius trenerio darbe, pamačiau ir pajutau tris svarbiausius skirtumus. Pirma – miegi gerokai mažiau, antra – jaudiniesi gerokai daugiau ir trečia – staiga visi pradeda žinoti gerokai daugiau nei tu pats (juokiasi).
Dabar suprantate, kokia iškyla dilema treneriui? (Šypsosi). Spaudimą jaučia ir treneriai Lietuvoje, ir treneriai Izraelyje. O „Maccabi" komandoje – tai jau tikrai.
Šaknys – Lietuvoje
– Jei ateityje sulauktumėte pasiūlymo treniruoti Lietuvos rinktinę, koks būtų jūsų sprendimas?
– Negaliu savęs įvardyti kaip kandidato treniruoti Lietuvos rinktinę, nes jūs turite daug nuostabių krepšinio specialistų. Manęs jums nereikia (šypsosi).
Tiesa, man būtų įdomu, nes mano šaknys – Lietuvoje. Mano senelis, kuris gyveno Priekulėje, netoli Klaipėdos (miestų pavadinimus ištaria teisingai. –Red.), XX a. pradžioje paliko Lietuvą ir išvyko į JAV. Taigi aš turiu giminių Priekulėje.
Galbūt man krepšinyje taip ir sekasi, nes turiu lietuviško kraujo (juokiasi).
– O ar turite minčių treniruoti NBA klubą?
– Tokio klausimo esu sulaukęs ne kartą. Man pasisekė, kad per savo karjerą krepšinyje esu nuveikęs daug darbų, buvęs įvairiose situacijose. Tačiau yra dalykų, kurių dar nepadariau – tai yra grįžti į JAV ir dirbti ten. Žinoma, tokia galimybė vilioja, tačiau tai nėra mintis, su kuria aš prabundu kiekvieną rytą. Tokia galimybė egzistuoja, bet kasdien apie tai tikrai negalvoju.
Sunkumai NBA žaidėjams
– Lietuvos krepšinio viltys Jonas Valančiūnas ir Donatas Motiejūnas mūsų šalyje sulaukia itin daug dėmesio. Tačiau Europos čempionate šie žaidėjai nesužibėjo. Kaip manote, kodėl?
– Man pačiam labai įdomu stebėti daugelio NBA krepšininkų žaidimą nacionalinėse komandose. Štai, Omri Casspi. Jis šią vasarą atstovavo Izraelio rinktinei – buvo daug dėmesio, daug spaudimo, daug lūkesčių. Galbūt net per daug. Bet šiam žaidėjui Europos čempionatas buvo labai sudėtingas.
O NBA lygoje jis žaidžia tiesiog nuostabiai. Puikus žaidimas, puiki statistika – jis tapo svarbiu žaidėju pajėgioje „Houston Rockets" komandoje.
Noriu pasakyti, kad persikėlimas iš NBA stiliaus į nacionalinės komandos ne visada yra labai paprastas. Galbūt tai yra paaiškinimas ir kalbant apie J.Valančiūną bei D.Motiejūną, nes juk šie žaidėjai – labai talentingi.
Šią vasarą stebėjau Joną NBA vasaros stovykloje Las Vegase, ir patikėkite manimi – jis ten dominavo, jis visose rungtynėse buvo dominuojantis žaidėjas. Kai jis iš stovyklos persikėlė į rinktinę, jam, ko gero, buvo pernelyg sunku, nes tai – kitoks krepšinis, kitoks žaidimas.
Prisiminkite Liną Kleizą – jis praėjusį sezoną beveik nerungtyniavo, be to, ilgai gydėsi traumą, pats ruošėsi vasarai ir Europos čempionatas jam susiklostė visai neblogai. O rinktinė jam padėjo pasiruošti grįžti į Europą ir sezonui Stambulo „Fenerbahce“, kur jis šiuo metu žaidžia tikrai labai gerai.
O Mantas Kalnietis turėjo nuostabų čempionatą, nes jis rungtyniauja Europoje. Tai tiesiog kitoks krepšinis.
Apie LKF skandalą negirdėjo
– Lietuvoje buvo diskutuojama, ar reikia į rinktinę kviesti trenerį ar žaidėją iš užsienio. Jūs treniravote kitos šalies rinktinę, todėl turite nuomonę šiuo klausimu?
– Akivaizdu, kad su treneriais jums viskas gerai (šypsosi). Nemanau, kad su treneriais ir su žaidėjais yra kažkokių problemų. Ieškote naujo Šaro? Visi jo ieško, bet nėra daug tokių vaikinų, kaip Šaras.
Galiu pasakyti drąsiai – jis yra vienas geriausių žaidėjų ne tik Lietuvos, bet ir Europos krepšinio istorijoje. Š.Jasikevičius yra geriausių Europos krepšininkų dešimtuke. Tai neįprasto talento, vienas geriausių visų laikų žaidėjų.
Taip, įžaidėjo problema Lietuvoje yra, bet tikiu, kad šalis ras būdų, kaip išugdyti talentingą šios pozicijos krepšininką. Šaras aikštėje mato tai, ko kiti nemato – to neišmoksi. Galite tai vadinti Dievo dovana ar kaip kitaip. Bet dėl darbo, intensyvių treniruočių galime išugdyti pačius geriausius krepšininko įgūdžius. Tik reikia sugebėti rasti tokių žaidėjų ir juos išmokyti.
– Po Europos čempionato LKF supurtė skandalas – federacijos prezidentas Arvydas Sabonis ir treneris J.Kazlauskas atsistatydino, bet po savaitės vėl sugrįžo į savo pareigas. Ar teko apie tai girdėti?
– Negirdėjau, bet labai gerai, kad jie sugrįžo (šypsosi). Kai ištariate Sabo pavardę, pagalvoju – iš kur atsiranda tokie sugebėjimai. Ar tai mokymo, treniruočių ir sunkaus darbo rezultatas, ar tiesiog gamtos dovana? Sabo, kuris taip pat patenka į geriausių Europos krepšininkų dešimtuką, galimybių matyti, jausti ir suprasti situacijas krepšinio aikštėje metodiškai paaiškinti neįmanoma.
To neišmokysi – tai kaip genialus paveikslas ar muzikos kūrinys, kuris yra toks natūralus ir intuityvus, bet kartu ir sunkiai paaiškinamas.
Sabas ir Šaras yra tikri genijai. Ir būtų nuostabu tokių žmonių rasti daugiau – juk jie kažkur yra ir veikia kažką kita. Tik reikia juos pastebėti (šypsosi).
– Jeigu reikėtų sudaryti penketuką iš geriausių visų laikų Lietuvos krepšininkų, ką į jį įtrauktumėte?
– Pirmiausia noriu pasakyti, kad Europoje esu tik 32 metus, todėl negaliu įvertinti tų, kurie Europoje žaidė, kai čia dar negyvenau, galbūt kai ko galiu neįtraukti. Tačiau galiu tvirtai pasakyti – Šaras, R.Šiškauskas, A.Sabonis... (po ilgos pauzės) jūs turite tiek daug gerų krepšininkų, kad į antrąją ir ketvirtąją poziciją galėčiau įtraukti ne vieną žaidėją. Jų tiesiog per daug (šypteli), o nuostabiausia tai, kad tiek daug gerų žaidėjų yra iš mažos šalies.
