Nors žaisti „Pionir“ salėje Lietuvos krepšininkams visada sunku, prieš 40 metų pastatyta arena lietuviams kelia nemažai malonių prisiminimų. Joje Kauno „Žalgiris“ 1998 metais iškovojo vieną svarbiausių savo trofėjų Europos taurę, o dar praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje keli kitų sporto šakų atstovai laimėjo pasaulio pirmenybių medalius.
Statė dėl bokso čempionato
Statyti didelius sporto rūmus Belgradui prireikė aštuntojo dešimtmečio pradžioje, kai Jugoslavijos bokso federacijai buvo suteikta teisė priimti 1973 metų Europos bokso pirmenybes. Keli kiti šalies miestai turėjo šioms varžyboms tinkamas arenas, bet Jugoslavijos sporto vadovai norėjo geriausius žemyno boksininkus pakviesti į sostinę ir pranešė Tarptautinei mėgėjų bokso federacijai (AIBA), jog čempionatą rengs po atviru dangumi „Tašmajdan“ stadione.
AIBA atmetė šią idėją ir jugoslavams liko du variantai: rengti varžybas kitame mieste arba Belgrade statyti naujus sporto rūmus.
Įdomu, kad Belgradas panašioje padėtyje jau buvo atsidūręs septintojo dešimtmečio pradžioje. Tada Jugoslavijos sporto vadovai „Tašmajdan“ stadione norėjo rengti 1961 metų Europos vyrų krepšinio pirmenybes, bet pasipriešinus Tarptautinei mėgėjų krepšinio federacijai (FIBA) varžyboms pritaikė vieną įspūdingiausių XX amžiaus vidurio Europos statinių – Belgrado mugės („Beogradski Sajam“) pirmąjį paviljoną.
Pripažintas metų statiniu
Istorijai pasikartojus belgradiečiai suprato, jog be sporto rūmų neišsivers, ir juos anksčiau ar vėliau reikės pastatyti. Tad 1972 metų vasarą netoli Dunojaus upės buvo išrausta pamatų duobė ir netrukus pradėjo kilti konkursą laimėjusių sutuoktinių architektų Ljiljanos ir Dragoljubo Bakičių suprojektuoto pastato sienos.
Spaudžiant laikui visi darbai buvo atlikti labai greitai ir statybininkai naujus sporto rūmus baigė per vienuolika mėnesių.
„Pionir“ arena buvo atidaryta 1973 metų gegužės 24 dieną, o jau birželio 1-ąją joje pirštines surėmė Europos bokso čempionato dalyviai.
Bakičių šeima taip pat parengė 1978 metais šalia pastatytų „Pionir“ ledo rūmų projektą. Už abu darbus architektų pora buvo apdovanota 1974 ir 1978 metų Belgrado architektūros salono Didžiaisiais prizais, kurie skiriami geriausio Jugoslavijos (dabar Serbijos) metų projekto autoriams.
Lietuviai išsiveždavo bronzą
Nusprendęs pasistatyti naujus sporto rūmus Belgradas neprašovė. Jugoslavijos sostinei atsivėrė naujos galimybės ir ji per kelerius metus tapo ne vienerių didelių varžybų šeimininke.
Vien aštuntajame dešimtmetyje „Pionir“ arenoje įvyko Europos bokso (1973 m.), pasaulio moterų rankinio (1973 m.), Europos vyrų krepšinio (1975 m.), Europos vyrų ir moterų tinklinio (1975 m.), pasaulio bokso (1978 m.) pirmenybės, vyrų krepšinio Europos čempionų taurės finalas (1977 m.), net keli moterų rankinio Europos čempionių taurės finalai.
Belgrado sporto rūmuose medaliais pasipuošė ir keli lietuviai. Pasaulio rankinio pirmenybėse ant trečiojo garbės pakylos laiptelio lipo SSRS rinktinėje žaidusios Rita Zailskaitė (Jasikevičienė) ir Anelė Gončarova, pasaulio bokso pirmenybėse irgi bronzos medaliu buvo apdovanotas Nikolajus Jerofejevas.
„Pionir“ arenoje vyko krepšinio, tinklinio, rankinio Europos klubų turnyrų rungtynės, kelis Daviso taurės mačus žaidė Jugoslavijos teniso rinktinė.
Atslūgus pirmajai bangai devintajame dešimtmetyje didelių sporto renginių Serbijos sostinėje sumažėjo, o prasidėjus Balkanų karui ir 1992 metais Jungtinėms tautoms paskelbus sankcijas Jugoslavijos Federacinei Respublikai gyvenimas Belgrade visiškai apmirė.
Tiesa, „Pionir“ arena ir tada nestovėjo tuščia. Jugoslavijos čempionatai vyko kaip vykę, bet užsienio sportininkai Belgrade keletą metų beveik nesilankydavo.
„Žalgirio“ triumfo vieta
Atšaukus Jugoslavijos boikotą, šalis neiškart susigrąžino gerą vardą. Belgradui dar daug metų buvo sunku prisivilioti ir garsių muzikos atlikėjų, ir svarbių sporto varžybų.
Pirmoji geros valios ženklą pasiuntė FIBA, kurios generalinis sekretorius tuo metu buvo serbas Borislavas Stankovičius. Jo vadovaujama organizacija Belgradui patikėjo surengti 1998 metų vyrų krepšinio Europos taurės finalo rungtynes. Suprantama, jos vyko didžiausioje miesto arenoje „Pionir“.
Teisę 1998 metų balandžio 14 dieną žengti ant „Pionir“ parketo iškovojo Kauno „Žalgirio“ ir Milano „Stefanel“ („Olimpia“) krepšininkai. Jų dvikovoje triumfavo žalgiriečiai, įtikinamai pranokę varžovus 82:67.
Geriausiai tą vakarą jautėsi dabartinis „Žalgirio“ treneris Saulius Štombergas. Jis į Milano ekipos krepšį įmetė 35 taškus.
Gyva ne vien krepšiniu
„Pionir“ didžiausia uždara Belgrado arena buvo iki 2004 metų vasaros, kai Serbijos sostinėje buvo baigta amžiaus statyba – dar prieš Balkanų karą pradėta „Beogradska“ arena.
Nuo tada visos svarbiausios Belgrade vykstančios sporto varžybos ir didžiausių muzikos žvaigždžių koncertai persikėlė į naują, daugiau nei 20 tūkstančių vietų turinčią areną.
Tačiau milijoną gyventojų turinčiame Belgrade renginių užtenka ir senajai „Pionir“. Dažniausiai jos sienas drebina „Partizan“ ir „Crvena Zvezda“ krepšinio komandų aistruoliai. „Pionir“ arenoje iki šiol vyksta beveik visos abiejų stipriausių Belgrado ekipų namų rungtynės, tad vien krepšinio mačų per metus surengiama daugiau nei pusšimtis.
„Pionir“ gyva ne vien krepšiniu. Jau atidarius „Beogradska“ areną senojoje salėje koncertavo Luciano Pavarotti (2005 m.) ir „Simply Red“ (2006 m.), vyko Europos vyrų krepšinio (2005 m.), Europos moterų tinklinio (2011 m.), Europos vyrų rankinio (2012 m.) pirmenybių rungtynės. Šių metų gruodį čia bus surengti Europos moterų rankinio čempionato mačai.
Matydami, kad Charlie Chaplino (Čarlija Čaplina) gatvėje esanti arena miestui reikalinga, jos savininkas savivaldybės valdomas „Tašmajdan“ sporto ir rekreacijos centras prieš porą metų atliko „Pionir“ renovaciją. Per ją buvo atnaujintos pagalbinės patalpos, o vietų skaičius tribūnose padidėjo iki 8150.
