Manau, kad tai nėra visiškai teisinga. Ir moterų, ir vyrų rinktinių vyriausieji treneriai yra labai geri specialistai, bet jie treniruoja, moko geriausias mūsų krepšininkes ir krepšininkus šešias savaites ir dar dvi su puse savaites dalyvauja varžybose : Europos ir pasaulio čempionatuose, olimpinėse žaidynėse. Aštuonios su puse savaitės darbo per metus, o atsakomybė labai didelė. Ar tai teisinga ?
Mano supratimu šalies krepšinio ūkį tvarko Lietuvos krepšinio federacija, arba dar tiksliau – LKF prezidentas kartu su vykdomuoju komitetu. LKF vykdomojo komiteto nariai turėtų būti tiesiogiai atsakingi už krepšinio ūkio pergales ir nesėkmes, o ne vadovautis logika – jei yra pergalės, tai gerai dirba krepšinio federacija, jei rinktinės pralaimi – kalti vyr.treneriai.
LKF vykdomasis komitetas sukurtų planų, koncepsijų įgyvendinimui gali kviestis įvairių sričių specialistus, bet visus krepšinio ūkio strateginius sprendimus priima komiteto nariai, tad ir didelė atsakomybė turėtų tekti jiems.
Norint kiek galima sėkmingiau modeliuoti, prognozuoti krepšinio perspektyvas, įžvelgti žaidimo vystymosi tendencijas, į šią veiklą reikėtų įtraukti su krepšiniu susijusius žmones, t.y. gerai žaidusius, treniravusius, teisėjavusius, sporto klubus į aukštumas atvedusius vadybininkus, trumpai kalbant, reikia asmenybių.
Šiek tiek retorinis klausimas – ar advokatų, rašytojų, menininkų sąjungų valdybose yra ūkininkų, jūreivių, medicinos darbuotojų? Spėju, kad ne, bet krepšinyje yra. Gal tai ir nėra blogai, bet...
Lietuvos moterų rinktinėje jau seniai nėra konkurencijos, vyrų rinktinėje jau nėra, o vaikų krepšinyje trūksta techniškai paruoštų žaidėjų – visi visko moka po truputį, bet nieko labai gerai.
Krepšinyje, kaip ir kituose darbuose – vertybė yra profesinės žinios ir patirtis. Kuo daugiau LKF vykdomasis komitetas sugebės pritraukti, vienyti, išklausyti turinčių sėkmingą darbinę ir žaidybinę patirtį žmonių, tuo smagesnis ir sėkmingesnis darbas bus visiems, drįsčiau teigti mūsų krepšinis būtų vieningesnis ir stipresnis.
Dar norėčiau parašyti apie mūsų krepšinio pamatą – vaikų trenerį. Jo darbas didele dalimi netiesiogiai lemia moterų ir vyrų rinktinių pergales ir pralaimėjimus.
Taigi, po studijų Lietuvos sporto universitete, Edukologijos universitete arba tiesiog pabaigus sportininko karjerą, dalis optimistų pasuka trenerio keliu.
Kad vaikų treneris galėtų tobulėti, atsirastų bent minimalios karjeros galimybės, įvertinimas, nedingtų motyvacija, pageidautina, kad jo treniruojamos komandos žaistų Moksleivių krepšinio lygos (MKL) pirmuose divizionuose. Bet ar tai naudinga, reikalinga sporto mokyklos direktoriui. Drįsčiau teigti, kad ne, nes gero trenerio didesnis atlyginimas, MKL pirmajame divizione mokesčiai už varžybas (sekretoriatas, teisėjai ir t.t.) yra ženkliai didesni negu antrojo ar trečiojo, be to ir kelionės į varžybas yra tolimesnės, reiškia vėl išlaidos.
Sporto mokyklų direktoriams, kurie nori ramiai gyventi, yra patogiau, kad treneris žaistų kuo žemesniame divizione – bus sutaupyta lėšų, bet tada neaugs asmenybė, specialistas, reiškia nebus paruošti ir geri krepšininkai .
Retorinis klausimas, ar užsiima sporto mokyklų direktoriai talentingų trenerių paieška, jų kvalifikacijos tobulinimu? Kur Lietuvoje auginami geri vaikų treneriai, ne atsitiktinai atsiranda, bet ugdomi, į juos investuojama?
Dar viena tema, kurią noriu paliesti, tai vaikų trenerio karjeros galimybės. Čia dar liūdniau – nėra nei aiškios sistemos, nei taisyklių.
Dabartinis Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės treneris norėjo, kad šešiolikmečių, aštuoniolikmečių, devyniolikmečių ir dvidešimtmečių rinktinių treneriai būtų jam žinomi, pažįstami.
Nenoriu analizuoti šių rinktinių pasiektų rezultatų 2013 metų vasarą, bet jei ši LKF „sistema“ galios ir būsimiems rinktinės vyriausiems treneriams, kaip tada su vaikų trenerių motyvacija, o jei kažkada rinktinę treniruos užsienietis – kaip tada bus?
Kaip daryti karjerą vaikų krepšinio treneriui? Kalbant nerimtai – susipažinti su rinktinės vyr.treneriu, o jeigu rimtai, tai taisyklių nebuvimas naikina motyvaciją.
Nemotyvuotas treneris, žaidėjas, žmogus, ko iš jų galima tikėtis? Kaip vienas iš sprendimo būdų, galėtų būti LKF priimta taisyklė, kad šešiolikmečių, septyniolikmečių, aštuoniolikmečių rinktinių trenerių štabe viena vieta butų garantuota moksleivių krepšinio lygos čempionų treneriui, o šešiolikmečių rinktinės vyr.treneris – moksleivių krepšinio lygos čempionų treneris. Ar būtų vaikų treneriams motyvacija – taip, ar ugdytume trenerius – taip.
Ir pabaigai, kodėl rašau apie šias diskutuotinas, gal būt ne visai malonias temas? Manau, kad lietuviškame krepšinyje reikia pakeitimų, nežiūrint į gerus rezultatus Europos čempionate Slovėnijoje.
***
Šarūnas Sakalauskas yra socialinių mokslų daktaras, krepšinio treneris ir ekspertas.
