Ukrainos komandą subūrusio lietuvio neglumina tai, kad kiti du konkurentai dėl vietos „Top 16“ etape Belgrado „Partizan“ ir Nantero JSF neturėjo tokios storos piniginės, bet kažkurie iš jų su dar 15 stipriausių Eurolygos ekipų keliaus į „Top 16“.
Ukrainiečiai dar tik apšilinėja prieš 2015 metus, kai Kijeve iškils 15 tūkstančių sirgalių talpinantys sporto rūmai. Tuomet Kijevo komanda ketina investuoti daugiau pinigų ir siekti didesnių tikslų, nei tik antrasis etapas. O pinigų tam bus, tikina G.Navikauskas.
Kol „Budivelnik“ dar tik apšilinėja, G.Navikauskas portalui lrytas.lt pasakojo, ką Ukrainos grandams reikštų nepatekimas į „Top 16“ etapą, kaip kitą sezoną klubas bandys vėl žaisti Eurolygoje, kaip Kijeve sekasi trims lietuviams ir kodėl Darjušas Lavrinovičius ir Dainius Šalenga yra komandos sielos.
– Kodėl „Budivelnik“ Eurolygoje taip buksuoja? – lrytas.lt paklausė G.Navikausko.
– Eurolyga yra Eurolyga. Čia reikia patirties. Tik keletas mūsų žaidėjų anksčiau žaidė Eurolygoje. Didelis varžovų sirgalių spaudimas – irgi viena naujų patirčių kai kuriems žaidėjams. Kijeve rungtyniaujame pilnoje arenoje, bet sirgaliai ateina kaip į koncertą. Visai kaip Amerikoje. Jie nemoka sirgti, o atvyksta tiesiog pasižiūrėti krepšinio. Kai patys atvažiuojame į tokias arenas kaip Belgrado ar Paryžiaus, iškart pasijunta skirtumas.
– Bet „Budivelnik“ sudėtis „ant popieriaus“ atrodo geriau nei Belgrado „Partizan“ ar Nantero JSF.
– Kaip galime laimėti, kai pataikome tik 2 tritaškius iš 23 (paskutinėse rungtynėse su „Partizan“. – Red.). Turime tendenciją geriau sužaisti su stipresnėmis komandomis kaip CSKA, „Barcelona“ ar „Fenerbahce Ulker“. O su savo lygio komandomis mes nesužaidžiame. Tačiau dar ne pabaiga. Net ir taip žaisdami turime šansų patekti į „Top 16“ etapą. Nantero klubas – įveikiamas varžovas. „Barcelona“ Kijeve irgi yra įveikiama. Tai parodė ta pati JSF ekipa. Kiek kartų su „Žalgiriu“ anksčiau buvome juos įveikę namie, nors nebuvome jų lygio. „Budivelnik“ žais iki galo.
– Nepatekimas į „Top 16“ etapą „Budivelnik“ klubui būtų tragedija?
– Ne. Svarbiausia – laimėti Ukrainos čempionatą, kad galėtume žaisti Eurolygoje. Kai žaidėjai suprato, kad nemotyvuotiems rungtyniauti Ukrainoje negalima, visus lyderius – „Azovmaš“, „Doneck“, įveikėme po 20 taškų be pasipriešinimo. Žaisti viena koja čia neišeina. Ukrainos čempionatas yra aukšto lygio. Visos komandos yra pajėgios ir rungtyniauja su dviguba energija. Ypatingai sunku išvykose.
Nuosekliai vykdome savo strategiją. Nuo 2008 metų siekiame užsibrėžtų tikslų. Nedarome tokių dalykų, kad va, staigiai patekome į Eurolygą ir dabar mesime milžiniškus pinigus. Jei klubas neturi patirties, taip pinigus galima labai staigiai išmėtyti. Pas mus viskas vyksta nuosekliai.
Pradėjome nuo Eurolygos atrankos. Pamatėme, kad tai – labai rizikingas pasirinkimas, todėl jo atsisakėme. Jau geriau žaisti Europos taurėje ir per ją bandyti laimėti bilietą į Eurolygą. Atrankoje formą turi pasiekti žymiai anksčiau, o po to seka kritimas. Tai parodė „Lietuvos ryto“ pavyzdys. Vilniečiams tai kainuos „Top 16“ etapą. Bet kokia komanda patirtų nuosmukį
Mes užsibrėžėme tikslą turėti A licenciją. Kol kas jos neturime, nes dar nepasistatėme sporto rūmų. Jie iškils 2015 metais ir tada galėsime siekti didesnių tikslų bei didinti biudžetą. Tam galimybes turime. Bet pirmiausia reikia susikurti pagrindą.
– Kokiu keliu „Budivelnik“ galės patekti į kito sezono Eurolygą?
– Pagal šalių reitingus, mes patektume į Eurolygą laimėję Ukrainos čempionatą. Aišku, pirma reikia jį laimėti ir sekti įvykius kitų šalių pirmenybėse. Galų gale, vėl galėtume siekti vardinio kvietimo. Yra daug variantų.
Kijevas yra Eurolygai patrauklus miestas. Esame Europos centre, tai – didelis miestas. Yra daug tiesioginių skrydžių, užtektinai viešbučių. Jei dar bus nauji sporto rūmai, nieko nebetrūks. Turime galimybę sudaryti stiprią komandą. Pinigų tam bus.
– Kaip Eurolyga išjudino Kijevą? Kokios naudos „Budivelnik“ klubui atnešė šis turnyras?
– Mes patys judiname Eurolygą. Tam aš čia ir atėjau 2008 metais. Eurolygai visuomet reikia save rodyti. Įrodyti, kad klubas turi Eurolygos kriterijus atitinkančią struktūrą. Visada rodėme, visur dalyvavome. Ir kur buvome, ir kur nebuvome kviesti, aš dalyvaudavau. Daug metų buvau su „Žalgiriu“, todėl toje šeimoje nebuvau svetimas.
– Galbūt jau sulaukėte Eurolygos atsiliepimų apie klubo judėjimą į priekį?
– Geriausias pagyrimas toks, kad mes Eurolygoje. Man pačiam smagu, kad kažkur kažką padariau. Mano siekis buvo iškelti klubą į aukštą lygį. Nežinau, kaip bus toliau, bet kol kas po truputį einame į priekį. „Budivelnik“ prezidentas yra nuoseklus žmogus. Nenorime šuoliuoti per du laiptelius, einame palaipsniui. Tai atsispindi mūsų istorijoje.
– Kaip vertinate trijų lietuvių – Darjušo Lavrinovičiaus, Dainiaus Šalengos ir Michailo Anisimovo žaidimą?
– Darjušo žaidimo komentuoti net nereikia. Jis labai aukšto lygio žaidėjas. Darjušas daug matęs ir mums labai padeda. Taip pat labai praverčia D.Šalengos patirtis. Jo statistika nėra labai ryški, bet Dainius įneša teigiamą indėlį. Praėjusį sezoną jis labai daug padarė rūbinėje. Darjušas ir Dainius – pavyzdys visai komandai.
M.Anisimovas „Budivelnik“ klube irgi nėra paskutinis žaidėjas. Ukrainoje jam sekasi geriau, o Eurolygoje jis mažiau žaidžia dėl patirties stokos. Bet tai vienas svarbiausių komandos žaidėjų.
– Žinojote D.Lavrinovičiaus galimybes, bet galbūt ir jūs nesitikėjote jo tokio sėkmingo žaidimo?
– Jis jau rinktinėje buvo lyderis. Ne Jonas Valančiūnas, o Darjušas. Nežinau, kaip rinktinė būtų atrodžiusi be jo. Jam tai antra jaunystė. Tą turbūt lemia didžiulė patirtis. Jis nubėga ten, kur reikia, ranką pakiša, viską supranta. Patyręs žaidėjas, nieko čia nepridėsi. Manau, kad dabar jam vienas geriausių sezonų karjeroje. Taip kad puikus Darjušo žaidimas mūsų nenustebino. Tikėjomės tokio jo žaidimo, kokį jis demonstravo rinktinėje. Juo labai pasitiki ir treneris. Tokiose komandose kaip CSKA, „Olympiakos“ ar „Fenerbahce Ulker“ jam būtų sunku, kur visi tokio lygio žaidėjai. O Kijeve jis jaučiasi labai gerai.
Be to, D.Lavrinovičius – komandos siela. Kur Darjušas, ten linksma. Turime tokį balansą. D.Šalenga yra rimtesnis, o ką rūbinėje išdarinėja Darjušas... Reikia savo akimis pamatyti, kas ten rūbinėje darosi.
– Kodėl su D.Šalenga nepavyko susitarti iškart po praėjusio sezono (D.Šalenga šio sezono pradžioje trumpai žaidė Prienuose. – Red.)? – Treneris teikė pirmenybę jaunesniam, fiziškai tvirtam tos pačios pozicijos žaidėjui – Micah Downsui. Pamatėme, kad tai buvo mūsų klaida komplektuojant komandą. M.Downsą atleidome ir susigrąžinome Dainių. Turėjome individualiai stiprų žaidėją, tačiau jis nežaidė komandai. Dėl D.Šalengos neapsirikau, o treneris pritarė, kad reikia susigrąžinti lietuvį. Geriau vėliau nei niekada.
– Ar ukrainiečiai nesiskundžia, kad į Kijevą atvežėte tiek lietuvių?
– Ukrainiečiai remia „Žalgirį“. Tuo ir viskas pasakyta, ką jie galvoja apie Lietuvos krepšinį, „Žalgirį“, Arvydą Sabonį. Lietuvių daugėja palaipsniui. Šiemet jų turime penkis (trenerio asistentu dirba Paulius Juodis. – Red.). Dar yra trys latviai. Baltijos šalių krepšinis turi vertę. Vien kiek latvių trenerių dirba Ukrainoje. Šį sezoną lietuviai tikrai negadina vaizdo.
– Taigi nepriklausomai nuo šio sezono rezultatų Eurolygoje „Budivelnik“ planai negriūna?
– Aš labai išgyvenu dėl rezultatų. Bet klubo prezidentas turi nuostatą, kad aukščiau bambos neiššoksi. Žinojome, kur einame. Net džiaugiamės, kad patekome į tokią sunkią grupę. O vaisius skinsime vėliau. Jei vėl žaisime Eurolygoje, jau matome, ko mums reiks kitais metais, kaip komplektuosime komandą. Palaipsniui bus ir rezultatai. Visuomet kartelę pakeli aukščiau nei gali. Šiemet keliame uždavinį patekti į „Top 16“. Bet katastrofos nėra. Dabar žaisime iki galo. Jei ne, turėsime kitus uždavinius. Svarbiausia vėl būti Eurolygoje, bet tam reikia laimėti Ukrainoje.
