Pirmadienį paaiškėjo, kad sporto žurnalistai geriausio metų trenerio apdovanojimą skyrė J.Kazlauskui. Jam atiteko 44 proc. balsų. Apdovanojimuose dalyvauti negalėjęs, nes dirba Kinijoje, J.Kazlauskas aplenkė irkluotojų trenerį Algirdą Kazimierą Arelį (19, 5 proc.) ir Rūtos Meilutytės trenerį Jonathaną Ruddą (17,1 proc.).
- Kaip atsiminsite 2013 metus?, - išankstiniame interviu buvo klausiama J.Kazlausko.
- Netikėtai atsidūriau Kinijoje, kur gana gerai užbaigėme sezoną. Su Lietuvos rinktine pradėjau dirbti sudėtingoje situacijoje. Jeigu atvirai, nebesitikėjau į ją sugrįžti. Taip įvyko. Tačiau nesakau, kad noriu nusimesti atsakomybę. Sunki pradžia, bet pabaiga – laiminga.
Kad būtume dar laimingesni, reikėjo baigti paskutinį mačą kitaip. Kada baigi čempionatą pralaimėdamas, nėra taip saldu. Tačiau kai dabar grįžtu atgal, galvoju, kad jeigu kažkas būtų pasakęs, kad užimsime antrą vietą, būčiau atsakęs: „Duok Dieve, kad tavo žodžiai išsipildytų.“
- Jus išrinko sporto žurnalistai. Su jais susidūrėte po ilgos pertraukos. Kokį įspūdį jie padarė? Kaip pasikeitė?
- Daug pasikeitusių veidų. Žurnalistų – žymiai daugiau. Pamenu, kai mus Vilniaus „Statyboje“, ar Kauno „Žalgiryje“ lydėdavo tik pora žurnalistų. Vėliau būrys gausėjo. Žurnalistai daro savo darbą, mes – savo. Svarbu, kad atsispindėtų teisybė. Kad nebūtų prasimanimų, išsigalvojimų, specialių užsakymų.
Ar jie kritikuoja, ar ne – nesigilinu. Juk jų darbas toks.
- Ar galėtumėte Lietuvos žurnalistus palyginti su kitų šalių – Graikijos, Kinijos?
- Negaliu. Bet galėčiau su Rusija, nes suprantu, ką ten rašo. Nesuprantu nei graikiškai, nei kiniškai, o tai, ką man išverčia, nepakanka, kad galėčiau lyginti. Daugumoje šalių žurnalistai pakankamai panašūs.
- Ko palinkėtumėte žurnalistams kitiems metams?
- Būti principingiems. Turėti savo nuomonę. Palinkėčiau palaikyti Lietuvos rinktinę. Ją kritikuoti ir barti tik tada, kai daugiau neįmanoma. Vis tiek sukamės tame pačiame katile.
