Nors Yao Ming’o tėvai liko gyventi Amerikoje, 33 metų 229 cm milžinas grįžo į tėvynę kurti Kinijos krepšinio ateities, rašo dienraštis „Lietuvos rytas“.
Dar 2009-aisiais jis įsigijo „Shanghai Sharks“ klubą, kad išgelbėtų jį nuo bankroto. Dabar Yao Ming’as oficialiai vadovauja klubui ir vaidina svarbų vaidmenį viešajame Kinijos gyvenime.
Interviu Vokietijos žurnalui milžinas atskleidė savo požiūrį į Kinijos sportą ir padarė išvadą, kad sportininkai didžiausių pergalių gali pasiekti tik jausdami malonumą varžytis, o ne atlikdami pareigą.
– Jei kinų tauta būtų krepšinio komanda, kas būtų jos stiprybė?
– Didžiausias pranašumas būtų tai, kad aikštėje mes kalbėtume kiniškai, tad niekas nesuprastų mūsų susitarimų. (Juokiasi.)
O jei rimtai, stropumas ir ištvermė yra didžiausios stiprybės. Mes tikrai būtume gera komanda!
– O kokios stipriausios JAV komandos savybės?
– Geras žaidimo organizavimas, kūrybingumas, efektyvumas.
– Beveik 10 metų gyvenote Teksaso valstijos mieste Hjustone ir žaidėte „Rockets“ komandoje. Kaip pavyko suderinti dvi skirtingas kultūras?
– Abi šalys tokios skirtingos, kad dažnai susipainiodavau.
Mano smegenys buvo tarsi radijas, kurio dažnius turėjau kaitalioti. Ir susipainiodavau, jei pasirinkdavau ne tą kanalą.
– JAV ir Kinija daugeliui reiškia XXI amžiuje lenktyniaujančias valstybes – ne tik sporte. Ko jos gali išmokti viena iš kitos?
– Iš amerikiečių kinai galėtų perimti aiškumą: sakyti „taip“ arba „ne“, užuot palikę galvosūkius. Iš kinų amerikiečiams gal reikėtų mokytis išskirtinės drausmės.
– Drausmės kaip darbo būdo ar treniruočių metodo?
– Ši sąvoka suprantama skirtingai. Kinijoje drausmė – tai tarsi dienos vadovas: kada išeini iš namų, kada išvyksti, kada grįžti. Amerikoje drausmė reiškia savidrausmę: esi savo darbo vietoje, esi suaugęs žmogus ir žinai, ką turi daryti.
Pagal savo elgesio manierą abi tautos yra drausmingos.
– Kas jus jaudina labiau: „Houston Rockets“ pergalė prieš „Boston Celtics“ arba „Shanghai Sharks“ prieš „Qingdao Eagles?“
– Žinoma, pastarosios, nes dabar esu šio klubo vadybininkas. „Rockets“ rungtynes stebiu atsipalaidavęs ir taip įsikraunu energijos. Nelieka ne tik įtampos, nusivylimo, bet ir susijaudinimo.
„Sharks“ – mano darbo vieta, už šį klubą esu atsakingas. Be to, Šanchajus – mano gimtasis miestas.
– Apie Hjustoną nebegalite taip pasakyti?
– Ir Hjustonas gimtinė. Ten vis dar gyvena mano tėvai, kuriuos lankau kas 4–8 savaites.
– Kodėl tėvai pasiliko JAV?
– Ten šilčiau. Be to, jie buvo su manimi Amerikoje visus tuos metus, kai rungtyniavau „Rockets“, atsirado daug draugų.
Po dešimties ten pragyventų metų jiems sunku apsispręsti, ką pasirinkti – Kiniją ar JAV.
– O kodėl jūs sugrįžote?
– Kinijoje aš turiu daug ką nuveikti.
– Ar buvo sunku palikti krepšinio aikštelę?
– Nepakenčiu traumų. 2008-aisiais susižeidžiau kairės pėdos sąnarį, po metų buvau operuojamas. Gydytojai buvo puikūs, jie sutrupino kai kuriuos kaulus ir vėl iš naujo sulipdė.
Po metus trukusios reabilitacijos sugrįžau į krepšinio aikštelę ir tada užklupo kita trauma.
– Gal kojos negalėjo atlaikyti 229 cm ūgio milžino svorio?
– Taip, greičiausiai, bet negaliu pasakyti, jog buvau pasiruošęs krepšininko karjeros pabaigai. Man buvo tik 30.
Gimnastikos terminais sakant, tai buvo veikiau lėtas nušokimas nuo skersinio nei netikėtas griuvimas.
– Ar nesvarstėte dirbti treneriu?
– Mąsčiau, bet šiam darbui man trūksta patirties. Geras treneris turi ne tik išmanyti krepšinį, bet ir apie žmones: mokėti su jais bendrauti, suvokti jų psichologiją.
– Ir dėl to nesiryžtate? Esate geriausias krepšininkas, kurį kada nors turėjo Kinija. Žaidėjai jus gerbtų.
– Nesu pakankamai pasiruošęs treniruoti jaunus žaidėjus. Be to, nereikia pamiršti, jog esu išskirtinis krepšininkas. Kas dar yra 229 cm ūgio? Daug kas, kas tinka man, jiems netiktų. Mano metimas kabliu buvo visai kitoks.
Esama patyrusių trenerių, niekada nepakviestų į NBA, bet jie daugiau išmano nei aš.
– Esate garsus ir JAV, ir Kinijoje. Neseniai Teksase sėdėjote šalia buvusio JAV prezidento George’o Busho vyresniojo, o Čikagoje – su buvusiu Baltųjų rūmų personalo vadovu Rahmu Emanueliu.
Apie ką su šiais žmonėmis kalbatės?
– Su G.Bushu vyresniuoju degustavau vyną ir rinkau pinigus jo fondui. Į Čikagą atvykau lydėdamas Kinijos valstybės kanclerę Liu Yandong ir ją supažindinau su NBA.
– Kaip ir aktorius Jackie Chanas, esate Kinijos liaudies politinių konsultacijų konferencijos narys. Kokios jūsų pareigos?
– Tai patarėjų institucija, kuri renkasi kartą per metus ir teikia pasiūlymus vyriausybei. Jos nariai – šviesiausi Kinijos protai, sumaniausios ir ambicingiausios asmenybės, profesoriai, verslininkai, žmonės, galintys atstovauti tam tikrai grupei.
– Kai kas baiminasi, kad sporto srityje, kaip ekonomikoje ir politikoje, Kinija anksčiau ar vėliau bus pasaulio lyderė.
– Pažiūrėkime į populiariausias sporto šakas: futbolą, krepšinį, tenisą, dviračių sportą. Kinija iki šiol nėra nė vienos jų lyderė.
Taip, turime gerų plaukikų ir bėgimo žvaigždę Liu Xiang’ą.
Todėl priėjome prie išvados: sportininko sėkmė neatskiriama nuo malonumo.
– Ar ne stebėtinas suvokimas?
– Mums – tikrai. Visų šių sporto šakų atletai nepelnys aukso, jei sportas neteiks jiems malonumo.
– Ar ne dėl šios priežasties esama daug gerų kinų sportininkų, bet šalis nėra stipri komandinėse sporto šakose?
– Komandinis sportas susijęs su veiksmų visuma: reikia darnos, sugebėjimo paklusti vadovui ir aukotis vienam dėl kito.
Gerbiu kiekvieną asmeninių rungčių sportininką, bet komandinis sportas kitoks. Sportininkas negali vienas treniruotis, jis privalo dirbti su visais, nes taip mokomasi iš kitų. Ir tai jam turi būti malonu.
Nėra malonumo – nėra aukso. Iki šiol kinų sportininkai kovojo daugiau dėl aukso ir per mažai dėl to malonumo.
– Jūs pradėjote treniruotis labai anksti.
Ar tai teikė malonumą?
– Negaliu taip teigti, bet turėjau ir kitų priežasčių. Mano tėvai buvo krepšininkai ir aš didžiavausi, kad tęsiu šeimos tradiciją. Malonumą treniruotis pajutau būdamas jau 16–17 metų.
– Jūsų gyvenimo istorija Kinijoje žinoma, o kaip susipažino jūsų tėvai?
– Taip, kaip aš susipažinau su savo žmona, kuri irgi krepšininkė. Susitinki per treniruotes, mokykloje. Sustabdai ir susipažįsti.
– Anksti paaiškėjo, jog būsite aukšto ūgio, todėl sporto valdininkai norėjo, kad taptumėte krepšininku.
– Prisimenu, kaip vieną dieną į mūsų namus užsuko keletas žmonių ir mane pamatavo. Žinoma, tėvai pažinojo daugelį žmonių, kurie ieškojo talentų.
Neturiu nė mažiausio supratimo, ką tiksliai jie pasakė mano tėvams, bet atvykęs į JAV supratau, kaip viskas vyko.
Ir ten daugelis vaikų girdi šiuos žodžius: „Esi aukštas, tad privalai žaisti krepšinį.“ Daugelis taip ir padaro.
Ar buvau stumiamas šia kryptimi? Taip. Nepaisant visko, buvau laimingas, nes paaiškėjo, kad man šis sportas patinka.
– Kokia buvo tėvų nuomonė?
– Jie nenorėjo.
Tėvai mane saugojo. Dabar, kai man jau 33-eji, juos puikiai suprantu. Ir aš nenorėčiau, kad mano duktė taptų krepšininke, žinoma, jei ji neužsispirs.
– Jai treji su puse metų. Ar aukšta?
– Truputėlį aukštesnė už kitas savo amžiaus mergaites – 110 cm.
Krepšinis kai kuriais požiūriais sunkesnė sporto šaka už kitas: baigęs karjerą turi viską pradėti nuo nulio, tyko dideli pavojai sveikatai. Tai manęs dar nepalietė, bet kas bus, kai sulauksiu 50 ar 60-ies?
– Kaip ir beveik visi jūsų amžiaus kinai, esate vienintelis vaikas šeimoje.
– Priklausau pirmajai kartai, kuri gimė patvirtinus vieno vaiko šeimoje politiką.
– Dabar, praėjus 35 metams, Kinijos vyriausybė nebe taip griežtai laikosi šios politikos. Ar tai teisinga?
– Taip, vaikams reikia brolių ir seserų.
– Ką pasakytumėte dukteriai, jei ji norėtų tapti krepšininke?
– Pasakyčiau, kad sportas – ne vien pergalės, o pergalės ir pralaimėjimai.
Būtent pergalės ir pralaimėjimai formuoja charakterį.
