Pustrečių metų Šarūno Marčiulionio krepšinio akademijoje dirbęs ir šiuo metu Mykolo Romerio universitete dėstantis mokslų daktaras nerimauja dėl jaunųjų krepšininkų rengimo sistemos, kuri netolimoje ateityje gali sukelti skaudžių pasekmių.
„Manau, kad gali ateiti toks laikas, kai mes dingsime iš Europos čempionato“, – bendraudamas su portalu lrytas.lt neslėpė Š.Sakalauskas.
Vilniaus „Lietuvos ryto“ treneris, Kauno „Žalgirio“ sporto direktorius ir LKL čempionas plačiai atvėrė vaikų bei jaunimo krepšinio virtuvės duris ir pamatė daug trūkumų. Būtent dėl žemiausios krepšinio piramidės pakopos gali griūti ir jos viršūnė – nacionalinė komanda.
Nors rudenį Lietuvos vyrų rinktinė nudžiugino tautą Europos čempionate Slovėnijoje iškovotu sidabru, anot Š.Sakalausko, negalima užmigti ant laurų ir reikia tvarkyti šalies krepšinio ūkį.
– Šarūnai, kaip vertinate jaunųjų krepšininkų rengimo sistemą Lietuvoje? – lrytas.lt paklausė Š.Sakalausko.
– Dviprasmiškai. LKF vykdo daugybę projektų. Yra ir jaunųjų talentų projektas „Samsung“ karta“, ir daug rinktinių, ir lėšų skiria, ir stengiasi pritraukti gerus trenerius, ir vyksta vasaros stovyklos, Moksleivių krepšinio lyga (MKL) gerai organizuoja daug čempionatų, vyksta mergaičių čempionatai. To darbo tikrai daug, o organizacija – gera.
Bet jeigu pažiūrėtume į moterų rinktinę, mes nieko nelaimime. Jei patenkame į Europos čempionatą, sakome – gerai. 1997 metais krepšininkės tapo čempionėmis. O dabar džiaugiamės ne dėl to, kad kovosime dėl prizinių vietų, bet kad patekome į čempionatą.
Vyrų rinktinė laimėjo sidabrą (Europos čempionate Slovėnijoje. – Red.). Be galo gerai. Bet jei kas prieš čempionatą būtų pasakęs, jog vyrai laimės sidabrą, būtų palaikytas kvailiu. Vyrų rinktinėje irgi nėra konkurencijos. Jei į stovyklą pakviesti 14 žmonių, kur dešimtmečiais būdavo...
Tokia situacija kelia nerimą treneriams ir mane verčia domėtis, kodėl taip yra esant geroms sąlygoms, turint gerų varžybų organizatorių. Aštuoniolikamečiai – galutinis sporto mokyklų produktas – niekam nereikalingi. Jų negriebia nei „Lietuvos rytas“, nei „Žalgiris“, nei visi kiti klubai. Reikia žiūrėti, kodėl taip yra. Ar kalta mūsų vaikų sporto mokyklų rengimo sistema? Ar mes per anksti užbaigiame darbą ir paleidžiame aštuoniolikos metų žaidėją, kuris būdamas tokio amžiaus dar nėra susiformavęs. Tokie sportininkai kaip Jonas Valančiūnas, Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis ar Modestas Paulauskas tiesiog gimsta. Ta visa terpė – Paulius Jankūnas, Mantas Kalnietis, Tomas Delininkaitis, Tadas Klimavičius – jie aštuoniolikos nebuvo tokie ir suaugo gerokai vėliau. Skaičiai, kurie parodo, kiek vaikų ateina į klubus ir žaidžia aukšto lygio krepšinį, rodo, jog vaikų sporto mokyklos neparengia sportininko, kuris kada nors prieitų iki Lietuvos rinktinės.
Manau, kad vaikų sporto mokyklose vyksta per daug rungtynių. Turi dominuoti treniruotės. Suaugusiųjų krepšinyje, kai žaidėjas susiformavęs, jis turi nuolat žaisti. Tada didėja jo meistriškumas. Vaikų sporte turi dominuoti treniruotės, o rungtynės jas tik papildo. Jei 7–9 klasių vaikai per savaitę sužaidžia po 3–4 rungtynes, treniruotės lieka nuošaly. Neskiriama pakankamai dėmesio technikai mokytis. Aštuoniolikametį vargu ar to išmokysi. Talentą išmokysi, bet vidutinį krepšininką, kuris gali papildyti Eurolygos klubus, „Lietuvos rytą“ ar „Žalgirį“, jau ne. Rungtynės suėda treniruočių laiką. Turi būti susitarimas. Nei Šarūnas Sakalauskas, nei kitas treneris negali pasakyti, kad turi būti grynai taip ar kitaip. Reikia sėsti prie apskrito stalo, kviesti trenerius, kurie dešimtmečius dirbo vaikų sporte, ir diskutuojant sudėlioti modelį: kiek vaikams reikia rungtynių, keliuose čempionatuose gali dalyvauti moksleivių komandos, svarstyti finansus, ar treneris pragyvens treniruodamas tik 1–2 komandas.
Kitos šalys, pavyzdžiui, Prancūzija, Vokietija ar Ispanija, gana struktūrizuotai susitvarkiusios krepšinio sritį: aišku, kiek prie krepšinio prisideda valstybė, kad aukščiausios lygos klubai turi turėti dublerius, kiek gali žaisti užsieniečių ir t.t. Apie tai reikia šnekėti. Iš daugybę metų dirbusių vaikų trenerių būtų galima surinkti informaciją, o organizatoriai rungtynes galėtų sudėlioti taip, kad rungtynės vyktų ne po 3–4 kartus per savaitę, o 1–2. Tada dominuos treniruočių procesas, bus daugiau techniškų žaidėjų. Dabar aštuoniolikamečiai baigia sporto mokyklą, ir viskas. Paliekame juos likimo valiai. Jie dar nėra parengti žaisti LKL klube. Kuris klubo savininkas mokėtų 10–20 tūkstančių už Joną Jonaitį, kuris gerai žaidė MKL? Žaidėjas padarys vieną kitą klaidą, ir viskas baigsis. Visi nori iškart gauti gerą sportininką. Bet aštuoniolikametis dar toks nėra. 18–22 metų krepšininkams turi būti sukurta sistema, kaip, per kokias lygas juos parengti.
– Galbūt Lietuvos krepšinio federacija turėtų parodyti daugiau iniciatyvos?
– Federacija organizuota ir, manau, dirba gerai. Surengtas gražus Europos čempionatas, daugybė jaunimo čempionatų. Renginių požiūriu viskas vyksta gerai. Bet nesusikoncentruojame ten, kur svarbiausia. Viskas nuolat keičiasi. Reikia aiškintis, pagal kokią koncepciją dirbsime. Reikia žiūrėti, ką daro mūsų pagrindiniai konkurentai, pavyzdžiui, ispanai ir prancūzai. Kodėl jie turi tiek gerų techniškų krepšininkų?
Manau, kad Lietuvoje yra gabių, smalsių vaikų trenerių, gerų organizatorių. Tik reikia judėti koncepcijos link, kad organizatoriai ir treneriai sudarytų bendrą modelį, nes dabartinis modelis nėra efektyvus. Tai rodo žaidėjų trūkumas LKL, Eurolygos klubuose, konkurencijos stoka rinktinėje.
Man patinka šių metų „Žalgirio“ modelis. Komandoje yra daug jaunų žaidėjų. Gerai, jog „Žalgiris“ neturi lėšų įsigyti geresnių žaidėjų, bet taip, ko gero, ir bus Lietuvoje. Nesame finansiškai pajėgi šalis, kad galėtume pirkti tik gerus žaidėjus. Pagrindą turėtų sudaryti jauni, gabūs, perspektyvūs krepšininkai, kurie su nacionaliniais klubais išeina gerą mokyklą, o tada iškeliauja. Grįžę jie padėtų rinktinei. Taip viskas ir turi suktis – gabūs krepšininkai žaidžia „Lietuvos ryte“ ir „Žalgiryje“, išeina į superklubus ir grįžta žaisti už rinktinę. Į „Žalgirį“ atėjo daug jaunimo, kuris baigė Kauno sporto mokyklas ir žaidė NKL dublerių komandoje. Aišku, ne visi iš jų galės žaisti Lietuvos rinktinėje. Bet iš tokio didelio skaičiaus kas nors žais Lietuvos rinktinėje.
– Š.Marčiulionio krepšinio akademija nuo rudens pakeitė jaunųjų krepšininkų rengimo sistemą. Kaip ji atrodo?
– Manau, kad tai geras žingsnis į priekį. Viskas vyko pagal principą – viena grupė, dvi komandos. Grupėje yra 20–26 vaikai, o žaidžia tik 12. Vadinasi, 12 žaidžia, o 12 nepatenkintų. Dabar treneris dirba su viena grupe ir viena komanda. Sumažėjo krūvis treneriams, sumažėjo ir rungtynių skaičius. Anksčiau treneris dirbo su dviem komandomis, turėjo važinėti į rungtynes po visą Lietuvą. Dabar lieka daugiau laiko treniruotis. Treneris turi laisvą pusdienį, todėl per jį gali pasirengti, studijuoti literatūrą.
– Kada atėjo tas momentas, kai pasidarė aišku, jog reikia keisti krepšinio sistemą?
– Negalėčiau pasakyti tikslių metų. Manau, kad nebuvo kalbamasi su vaikų krepšinio treneriais. Kviečiame sėsti prie bendro stalo į atvirą diskusiją, kaip plėtojame Lietuvos vaikų, vyrų ir moterį krepšinį. Bet tai sprendžiama LKL valdybos posėdžiuose, kur atvažiuoja direktoriai, rėmėjai. Jie finansus išmano, bet krepšinio strategijos – tikrai ne. Arba LKF vykdomuosiuose komiteto posėdžiuose. Jie tikrai nežino, kas vyksta vaikų krepšinio srityje.
Pavyzdžiui, treneris dirba Šakiuose, Alytuje ar Biržuose, bet jo nekviečia. Jis dirba gerai, bet kiti jo darbu nesidomi. Kiek jis turės entuziazmo? Daugiausia 5 metus. Numoja rankas, ir viskas, o mes prarandame gabų žmogų, kuris galėtų atrasti žaidėjų. Vienas svarbių klausimų – vaikų krepšinio trenerių mokymas ir jų motyvacija. Dirbant NKL, LKL esi matomas kaip treneris, mato tavo braižą, turi karjeros galimybių. Vaikų treneris mažai matomas. Bet nuo jo priklauso galutinė rinktinės sudėtis. Jei treneris nemato karjeros galimybių, jis nėra motyvuotas. Dėl ko jam gerai dirbti? Turi idealizmo. Kiek jis to idealizmo turės? 20 metų? Ne. Turės 5 metus. Pradės iš jo vilioti vaikus, pamatys, kaip plėtojamas krepšinio ūkis, kad nėra aiškios koncepcijos, kaip paruošti vaiką. Tada jis nepersistengia, be idealizmo.
– Ar jūsų pasiūlytas MKL čempionų komandos trenerių apdovanojimas Lietuvos šešiolikamečių, aštuoniolikamečių ar dvidešimtmečių rinktinės trenerio postu būtų vienas tų motyvacijos būdų?
– Taip. Kiekviename mieste yra trenerių, kuriuos reikia kviesti pokalbio. O gabiausius trenerius reikia kviesti prie rinktinių. Kiekvienas strategas nori treniruoti stiprią komandą. Įsivaizduokite, jei koks nors Alytaus treneris tampa šešiolikamečių rinktinės trenerio asistentu. Niekas nežiūri, kad jis yra trečiasis treneris – jis Lietuvos rinktinės treneris. Alytuje jis eina aukštai pakelta galva. Visi tėvai nori vaiką vesti pas tą trenerį. Įvaizdis, pripažinimas, galimybės. Rinktinėje jis sužino apie LKL, Eurolygos, rinktinių virtuvę, gauna daug informacijos. Tokiu būdu jis tobulėja.
– Toks motyvacijos būdas – logiškas. Kaip įgyvendinti tokias idėjas? – Reikia žinoti, kas tai turi nuspręsti. Mąstau labai paprastai: yra Lietuvos krepšinio trenerių asociacija. Ji organizuoja diskusijas. Galima išsirinkti 4–5 geriausius trenerius iš kiekvienos lygos, suskaičiuoti, kiek metų jie dirba. Atvažiuos 30 trenerių. Tuomet reikia kalbėtis, ką jie mano dėl rinktinės trenerių, apie čempionatą, kiek turi būti rungtynių. Įtraukus žmones į organizavimo procesą, ateina ir idėjos. Tikrai yra gerų kūrybingų vaikų trenerių. Manau, kad sprendimai neturėtų būti priimami vykdomajame komitete. Jis negauna visos informacijos, o reikalinga informacija nepasiekia LKL.
– Kodėl nėra bendradarbiavimo?
– Manau, vyksta kvaila kova – Vilnius ir Kaunas. Ji yra.
– Kokiu būdu ji vyksta?
– Prasideda kaltinimai, kad jūs norite į rinktine savus žmones sukišti. Norite, kad valdyboje būtų daugiau vilniečių ar kauniečių. Nėra to susitarimo. Neišeina perlipti per savo kiemo interesus. Todėl ir nesutariame dėl to gero produkto.
– Kuo gi taip skiriasi vilniečių ir kauniečių požiūris?
– Jis toks pat – tik yra savų interesų. Kas yra stipresni, reikia išsiaiškinti aikštelėje. Reikia pritraukti gabiausius savo srities specialistus. Gabiausius. Ne pažįstamus, draugus, ne kauniečius ar vilniečius, nesvarbu, iš kur yra prezidentas. Kaip nustatyti gabiausią? Matai, kad X klubas tvarkosi labai gerai: neturi skolų, dirba profesionaliai, įvaizdis geras, visi patenkinti. Nebūtinai reikia žiūrėti į rezultatus. Kviesk jį į valdybą ir klausyk, ką jis kalba. Nereikia kviesti žmonių, kurie nieko nesukūrę, nepadarę, bet pažįstami, geri draugai ir reikiamu metu pakels ranką. Turime būti gerokai atviresni, daugiau pasitikėti vieni kitais ir vadovautis politine patarle, kad politikoje nėra amžinų priešų – yra amžini interesai. Mūsų interesas yra moterų ir vyrų rinktinės olimpinėse žaidynėse. Kaip būtų gražu – trys milijonai, o kas ketverius metus dalyvaujame olimpinėse žaidynėse. Įsivaizduojate, visas pasaulis mums pavydėtų. Tai mes galime padaryti, jei atsisakysime kiemo interesų ir garbiausius žmones atvesime prie valdybų, LKF, LKL vykdomosios valdžios.
– Kodėl po R.Šiškausko, A.Macijausko, Š.Jasikevičiaus kartos Lietuvos krepšinyje atsirado tokia naujų supertalentų spraga?
– Negalėčiau tiksliai atsakyti. Turiu tik prielaidų. Anksčiau LKL dominavo treniruotės ir rungtynės. Buvo aiškus tvarkaraštis, lyga buvo stipri. „Žalgiris“ per sezoną pralaimėdavo 5–7 rungtynes. Nuvažiuodavai į Plungę ar Šilutę ir nežinodavai, kaip „Žalgiriui“ ten baigsis. Dabar LKL niekas nesusigaudo, koks tas čempionatas – kada žaidžia, kada pertrauka. Čempionato profesionalumo trūkumas neleidžia parengti ir LKL liekančių lietuvių. Turėtų būti aišku, kad kiekvienais metais pradedame sezoną spalio arba lapkričio 1 dieną, žaidžiame po 2 rungtynes į savaitę – trečiadienį ir penktadienį ar šeštadienį ir sekmadienį. Kitos šalys, pavyzdžiui, Ispanija, Vokietija ar Prancūzija, taip ir daro.
– Neatrodo, kad geriausi Lietuvos krepšininkai dabar jau ne tokie stiprūs, kokie buvo anksčiau?
– Rinktinėje – žvaigždžių trūkumas. Bet tos žvaigždės neištreniruojamos. Jos jau gimsta žvaigždėmis, tik vėliau patenka į treniruočių procesą ir belieka jas šlifuoti. Tokiais žaidėjais gimstama – genetika, plastika, centrinės nervų sistemos procesų paslankumas, reakcija į stresą, gebėjimas plastiškai atlikti judesius, imlumas. Tokių yra vienetai. Bet tokių neparuoši, tokie turi gimti. P.Jankūnas, T.Klimavičius, T.Delininkaitis, M.Kalnietis, R.Seibutis, M.Pocius – labai svarbi rinktinės grandis. Sakykime, vidutinis lygis. Jie gana techniški ir geri. Bet mums reikia daugiau tokių žaidėjų. Per treniruotes mes daugiau žvaigždžių nepadarysime. O vidutinių žaidėjų turėtume paruošti daugiau.
– Susidaro įspūdis, kad tiek LKL, tiek LKF, tiek MKL privalo dirbti kaip vienas kumštis.
– Taip. Reikia žiūrėti, kiek ir kokių žaidėjų parengiama moksleivių krepšinio mokyklose, kaip tie žaidėjai patenka į NKL, LKL, profesionaliąsias lygas. O dabar Lietuvoje per daug lygų ir dar – Baltijos, VTB jungtinė, studentų lygos. Žmonės žaidžia keliuose čempionatuose. Šį krepšinio ūkį reikia bandyti sutvarkyti. Reikia ko nors atsisakyti. Labai gerai atsimenu 1994–2000 m., kai dirbau LKL. Lyga buvo tikrai gerai sutvarkyta. Bet laikai keičiasi, atsirado naujovių ir Europoje. Prieš priimant sprendimą žaisti vienoje ar kitoje lygoje, mums reikia daug diskutuoti su krepšinio visuomene. Ką mes turėsime po 5–10 metų? Norime užimti aukštas vietas olimpinėse žaidynėse. Ar VTB jungtinė lyga žiūrovui įdomi? Europos šalyse, kur krepšinis gerai organizuojamas, nacionaliniai čempionatai vertinami labai gerai. Europos klubų turnyrai taip pat vertinami gerai, bet nacionalinis čempionatas – svarbesnis. Jis yra atskaitos taškas.
– Kaip įsivaizduojate Lietuvos krepšinio situaciją po 5–10 metų?
– Gali būti taip, kad dingsime iš Europos čempionato. Jeigu vaikų treneriai neturės motyvacijos, nesutvarkysime 18–22 metų krepšininkų segmento, jei 6–18 metų vaikų sporte nedominuos treniruotės, ateitis bus liūdna.
– Peršasi išvada, kad vyrų krepšiniui gresia moterų nacionalinės komandos likimas?
– Taip. Vyrai eina moterų kryptimi. Išskirti vienos priežasties tikrai negalėčiau. Manau, kad viskas susideda iš kelių trūkumų – NKL reikšmės, MKL, sporto mokyklų darbo.
– Ar įmanoma greitai išspręsti problemas?
– Tikrai nesu tas žmogus, kuris žino, kaip sutvarkyti krepšinio ūkį. Bet žinau formulę, kaip jį tvarkyti. Reikia sukviesti daug žmonių, kurie turėtų ginčytis ir šnekėtis. Tada ir rasime koncepciją, kaip Lietuvos krepšinio sritis – nuo moksleivių iki vyrų – turi būti sutvarkyta. Federacijoje yra darbingų, gerų organizatorių, o MKL yra gerų trenerių.
2003 metais mane pakvietė į Vokietijos krepšinio federaciją. Jie klausė: kodėl Lietuvos krepšinis toks stiprus, kodėl mums taip sekasi? Paklausiau, kiek jie turi profesionalių trenerių. Atsakė, jog 25. Lietuva tuo metu turėjo 425 trenerius. Vokiečiai nėjo Lietuvos keliu, bet po truputį didino trenerių skaičių. Dabar Vokietijos lygos komanda negali žaisti pirmojoje lygoje, jei neturi 1–2 vaikų trenerių. Jie tai pasiekė ne per metus. Jie darė daug žingsnių. Važinėjo, kalbėjosi. Dabar matome, ką turi vokiečiai. Buvo Dirkas Nowitzki, bet dabar atsiranda daugiau žaidėjų. Kažkada jie pradėjo šnekėtis. Ir ten nėra Berlyno ar Frankfurto interesų. Ten vyksta diskusija.
Nesakau, kad mums reikia daryti kaip vokiečiams. Mes turime rasti savo strategiją. Mes – maža šalis, mūsų kitokie principai.
– O ar Lietuvos krepšinis turi strategiją?
– Atvirai pasakius, nežinau. Jeigu ją ir turime, ji labai prasta.
