„Negalėjau verkti, nes ceremonijos laikas buvo ribotas, – spaudos konferencijoje žurnalistus prajuokino Ž.Ilgauskas. – Emocijos yra linksmas dalykas. Ašaros ne visada viską pasako. Bet patikėkite, viduje labai jaudinausi.“
Keturiolika metų Klivlando klubui atidavęs vidurio puolėjas pasakojo, kad sakyti kalbą prieš 20 tūkstančių „Cavaliers“ sirgalių buvo sunkiau nei žaisti rungtynes.
„Tai buvo pirmas ir vienintelis kartas, kai kalbėjau prieš tokią auditoriją. Rungtyniauti žymiai lengviau. Krepšinyje kai teisėjas išmeta ginčo kamuolį, žaidimas prasideda ir daugiau apie nieką negalvoji. O kai dabar stovėjau aikštės viduryje, viskas buvo kitaip“, – tvirtino Ž.Ilgauskas.
„Centras“ juokavo, kad prieš ceremoniją buvo uždarytas vienas kambarėlyje maždaug 10 minučių. Dėl jaudulio Ž.Ilgauskas ėjo iš proto.
Dėl Ž.Ilgausko susirinko pilna „Quicken Loans“ arena, buvę ir esami „Cavaliers“ vadovai, savininkai.
„Danny Ferry atėjo ir pasakė, kad esu vienintelis, subūręs visus šiuos žmones po vienu stogu“, – šypsojosi Ž.Ilgauskas.
Nepaisant įtempto tvarkaraščio, į Klivlandą atvyko NBA superžvaigždė LeBronas Jamesas, su Ž.Ilgausko pagalba padėjęs pirmuosius žingsnius svaiginančioje savo karjeroje.
„Jei jis būtų negalėjęs atvykti, nebūčiau supykęs. Tačiau jo pasirodymas dar labiau viską pagražino“, – apie „Miami Heat“ lyderio atvykimą kalbėjo Ž.Ilgauskas.
Gyva „Cavaliers“ legenda tapęs lietuvis kuklinosi niekuomet nepagalvojęs, jog padarė kažką ypatingo.
„Tiesiog dariau tai, ko iš manęs prašė – kasdien ėjau dirbti ir stengiausi iš visų jėgų, – nesipuikavo Ž.Ilgauskas. – Kai 1997 metais susilaužiau koją, maniau, kad niekada nebežaisiu. Lietuvoje neturėjau aukštojo išsilavinimo, nebuvo jokių finansinių santaupų, manimi rūpinosi tėvai ir sesuo. Be to, NBA galėjau būti tik statistas. Man labai pasisekė, kad žaidžiau tiek daug metų, tiek daug rungtynių, o dabar mano marškinėliai pakilo į arenos palubes.“
Prieš trejus metus karjerą baigęs aukštaūgis pripažįsta, kad ilgisi didžiojo krepšinio.
„Su vaikais ir žmona stebėti, kaip kyla marškinėliai, kurių niekada nebevilkės joks kitas „Cavaliers“ krepšininkas, buvo ypatinga. Bet kai rašiau kalbą namuose, suvokiau, kad tai jau tikrai viskas. Jaučiau nedidelį kartėlį. Mėgaujuosi būdamas tėvas, vyras. Smagu turėti ramų gyvenimą, nebereikia skraidyti, galiu daugiau pamiegoti. Bet labai pasiilgstu krepšinio ir vyrukų, aistruolių“, – surimtėjo Ž.Ilgauskas.
