„Pusė Prienų džiūgavo kaip per Naujuosius metus, žmonėms tai buvo tikrai didžiulė šventė. Bet kai gerai išsimiegoję atsikėlėme, viskas atrodo lyg nieko nebuvę. Tik sveikinimai primena, kad kažką padarėme“, – pirmadienio rytą linksmai ištarė „TonyBet“ treneris Virginijus Šeškus.
47-erių stratego vadovaujamas „TonyBet“ taurę iškovojo antrus metus iš eilės, tačiau jos spindesys šįmet gerokai ryškesnis.
Pernai Prienų krepšininkai finale kovojo su Pasvalio „Pieno žvaigždėmis“, o dėmesys turnyrui nebuvo didelis, nes jame nedalyvavo nei „Lietuvos rytas“, nei Kauno „Žalgiris“.
Savaitgalį prieniškiai pusfinalyje 84:76 pranoko „Žalgirį“, o finale paguldė ir vilniečius.
„Tai buvo dvejos iš eilės įspūdingos mūsų rungtynės.
Taip, treneris turi tikėti savo komanda ir aš ja tikiu, bet jei kas nors prieš finalo ketvertą būtų pasakęs, kad mes laimėsime taurę, geriausiu atveju būčiau mandagiai nutylėjęs“, – sakė Prienų ekipos vairininkas.
Būtent ant jo pečių laikosi 1,5 mln. litų biudžetą šį sezoną surinkusi Prienų komanda – V.Šeškus klube dirba ne tik treneriu, bet ir ieško rėmėjų, žaidėjų, rūpinasi klubo administracija ir sporto salėmis, todėl dažnai save nuskriaudžia.
„Prienuose aš nesu tas, kuris daug uždirba – turbūt esu tarp menkiausiai apmokamų LKL trenerių. Šiais metais esu gavęs vieną atlyginimą.
Matai, kad žaidėjams trūksta, ieškai pinigų, o save palieki pabaigoje ir kartais būna, jog lieki nuskriaustas“, – teigė jau dešimt sezonų Prienų klubą treniruojantis V.Šeškus.
– Treneri, ar mintyje dar analizuojate varžybas, ar jau norite tiesiog pailsėti? – „Lietuvos rytas“ paklausė V.Šeškaus.
– Ką čia daug galvoti. Tiesiog sužaidėme dvejas nuostabias rungtynes. Dabar jau reikia žiūrėti į priekį – viskas jau istorija, laukia kiti turnyrai.
Net nežinau, ar mums pasisekė, ar nusišypsojo Fortūna.
– Ar Prienų komanda šiuo metu jau yra pasiekusi geriausią sportinę formą?
– Mes dar negalime būti jos pasiekę, nes pastaruoju metu žaidėme daug rungtynių, žaidėjai buvo pavargę ir pastarąjį mėnesį tikrai dar nerodėme geriausio krepšinio.
Prieš finalo ketverto turnyrą jaudinausi: mūsų komandoje buvo nemažai traumų, ne visi žaidėjai galėjo rungtyniauti, kai kurie vartojo vaistus nuo skausmo.
Prieš rungtynes su „Žalgiriu“ norėjau, kad žaidėjai susikauptų ir nepralaimėtų didesniu nei 10 taškų skirtumu. Kad nebūtų minus 20 taškų.
Bet po tos pergalės pajutome, kad antrąją vietą jau turime – niekas mūsų neslėgė, nes tai jau didelis laimėjimas. Žaidėjai atsipalaidavo.
Žinoma, šie du mačai buvo geriausi šį sezoną, juk žaisdamas blogai tokių komandų nenugalėsi. Abejos rungtynės, mano manymu, buvo gražios ir žiūrovams patiko.
– Galbūt „Lietuvos rytas“ ir „Žalgiris“ neįvertino Prienų komandos?
– Nemanau, kad jie buvo atsipalaidavę. Šiais metais mes „Žalgirį“ kartą jau buvome nugalėję, su „Lietuvos rytu“ atkakliai kovėmės.
Prieš 4–5 metus jie galėdavo šiek tiek atsipalaiduoti, o kai laimėdavo šešiais taškais, visi žalgiriečių klausdavo: „Kodėl jūs tiek nedaug laimėjote?“ O jie sakydavo, kad buvo atsipalaidavę.
Dabar tokių dalykų nebėra – krepšinio milžinai supranta, kad atsipalaidavę gali pralaimėti bet kuriai komandai.
– Finale lemiamomis akimirkomis įspūdingai žaidė Mindaugas Lukauskis. Ar jis yra tikrasis komandos lyderis?
– Jeigu norime gerai žaisti ir laimėti, kiekvieną dieną turi būti kitas lyderis.
Mes sunkiai patekome į LKF finalo ketvertą – nedaug trūko, kad jame būtų kovoję Pasvalio „Pieno žvaigždžių“ krepšininkai. Bet lemiamose rungtynėse gerai sužaidė Arvydas Šikšnius, pelnęs 28 taškus. Pusfinalyje labai gerai žaidė Artūras Valeika ir Gintaras Kadžiulis, finale komandą tempė M.Lukauskis ir Laimonas Kisielius.
Paulius Ivanauskas yra antrasis įžaidėjas, o finale labai gerai sužaidė. Vaidui Čepukaičiui iš pradžių nesisekė, o dabar jis neblogai atrodo. Tačiau žaidėjai pritapo vienas prie kito ir taip atsirado komanda.
– Po finalo sakėte, kad „TonyBet“ komandos stiprybė – žaidėjų vieningumas. Ar tai, kad ekipoje nėra nė vieno legionieriaus, prisideda prie išskirtinės atmosferos?
– Manau, kad taip. Bet su lietuviais taip pat sunku. Kodėl?`
– Gerų įžaidėjų ir aukštaūgių nėra daug, jų visi nori, atsiranda didelė konkurencija, atlyginimai kyla. Prieš kiekvieną sezoną pagalvoji, kad galbūt nors vieną žaidėją iš užsienio ir reikėtų pasikviesti.
Bet kai neblogai pradedame sezoną, atsiranda patyrusių lietuvių žaidėjų, kurie mums labai padeda.
Kita vertus, mus turbūt lydi ir sėkmė – ne kartą laimėjome pačioje rungtynių pabaigoje, o atradus pergalių kelią ir patys žaidėjai pradeda labiau savimi pasitikėti.
P.Ivanauskas, A.Valeika, L.Kisielius, Martynas Linkevičius – šie žaidėjai atsiskleidė Prienuose. Mūsų klubo stiprybė visada buvo geri žaidėjų santykiai.
Nors per rungtynes ar treniruotes aš kartais aprėkiu žaidėjus, atsiranda įvairių piktumų, bet už aikštės ribų viskas labai greitai išsisklaido.
Niekada gyvenime nebijau prieiti prie žaidėjo ir jo atsiprašyti, jei buvau neteisus.
Taip, svarbu ir „skautingas“, ir taktika, bet jei žaidėjas aikštėje atiduoda visą širdį, jis jau turi daugiau taškų už varžovą.
Kai kamuolys ant grindų, man svarbu, kaip žaidėjas elgsis – ar pasilenkęs pasiims kamuolį, ar tik į jį pažiūrės, ar užgrius ant to kamuolio.
– Esate griežtas treneris?
– Rungtynių metu esu griežtas. Kartais ir per griežtas – be reikalo pakeliu balsą ar ne taip reaguoju į tam tikras situacijas.
Būna, kad per treniruotes vyrai labai atsipalaiduoja, tada stipriai užrėkiu. Taip stipriai, kad visi sustoja ir žiūri. (Juokiasi.) Bet už aikštės ribų esu kitoks.
Kartais išgyvenu, kai pamatau vaizdo įrašuose, kad be reikalo rėkiu ant teisėjų. Sugrįžus namo būna nejauku, tada galvoju: „Juk visi žiūri, o tu keikiesi.“ Norisi pasitaisyti. Kažkiek bandau, bet ką padarysi – toks jau esu.
– Ar po pergalingo finalo teko kalbėtis su klubo vadovais, rėmėjais dėl kito sezono tikslų?
– Prienai – mažas miestas, todėl prieš kiekvieną sezoną burdami komandą susiduriame su finansiniais sunkumais.
Kas bus pagrindinis rėmėjas, kas duos pinigų? Mes tokių dalykų negalime planuoti. Anksčiau, kai remdavo bendrovė „Rūdupis“, jau žinodavome, kiek bus pinigų, ir pagal tai rinkdavome komandą.
Praėjusią vasarą pasirodė Antanas (A.Guoga – lažybų bendrovės „TonyBet“ savininkas. – Red.), ir tai buvo rimtas postūmis.
Bet kiekvienais metais ieškome žmogaus, aplink kurį turime statyti savo finansinę piramidę. Tai nėra lengva.
Ateina liepos pabaiga, ir tada mes per galvą versdamiesi pradedame kalbėtis su žaidėjais, o jie kelia savo kainą.
– Su Prienų komanda iškovojote ne vieną titulą. Ar negalvojate išbandyti jėgų kituose klubuose?
– Aišku, galvoti ir siekti visada gerai. Bet aš Prienuose jaučiuosi labai gerai – kada noriu, tada treniruotes galiu surengti, galiu jas atšaukti, galiu žaidėjus paleisti. Čia aš viską galiu.
Jei dirbti užsienyje, tai tik kad uždirbtum daugiau.
Bet būna, kad išvažiuoja į užsienio klubus ir ten nepasiseka, grįžta, o čia nėra darbo.
Aišku, jei darbą pasiūlytų rimtas klubas, tada pinigai nebūtų labai svarbūs.
Jei galinga komanda suteikia progą, reikia ja pasinaudoti.
– Kaip atšventėte titulą?
– Po finalo Panevėžyje nuvykome į kavinę – Antanas (A.Guoga. – Red.) mums vakarienę surengė. Išgėrėme po bokalą alaus, suvalgėme šašlykų, o į Prienus grįžome apie antrą valandą nakties.
Bet iš karto po finalo, apie 22 valandą, mums iš Prienų atsiuntė vaizdo įrašą, kuriame matyti, kad pusė Prienų džiaugėsi kaip per Naujuosius metus.
Aš nežinau, ką sugalvos miesto valdžia. Jei mus vertina, turėtų surengti kokį nors sutikimą. Jeigu ne, ką padarysi – dirbsime toliau.
