Visi Prienų žmonės sutilptų „Žalgirio“ ar „Siemens“ arenose, kur žaidžia garsiausios Lietuvos krepšinio komandos.
Tačiau apie 10 tūkst. gyventojų turinčio miesto krepšininkai nebesijaučia maži tarp Lietuvos krepšinio milžinų, rašo dienraštis „Lietuvos rytas“.
Prienų „TonyBet“ komanda įveikė „Žalgirį“ ir „Lietuvos rytą“, laimėjusi Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) taurę praėjusį savaitgalį ir sukūrusi bene didžiausią krepšinio stebuklą per nepriklausomos mūsų šalies istoriją.
Prienų krepšininkai jau dusyk laimėjo LKL bronzą (2011 ir 2012 metais), pernai iškovojo LKF taurę (nežaidžiant „Žalgiriui“ ir „Lietuvos rytui“), garbingai pasirodė Europos taurės varžybose, o dabar yra per porą žingsnių nuo Baltijos lygos čempionų titulo.
Mažo miesto krepšinio fenomeno paslaptį įminti sunku, kaip būtų sunku apglėbti šiuose kraštuose augantį Gojaus ąžuolą. Bet pamėginti verta.
Klubas – ant dviejų vyrų pečių
Darbo dienos popietę Prienuose atrodo, kad laikas tiksi lėtai, kaip neskubėdamas per miestą teka Nemunas.
Gyventojų Prienuose turėtų būti daugiau nei 10,7 tūkst., bet vietiniai įsitikinę, kad dėl emigracijos iki realaus skaičiaus vertėtų nurėžti ne vieną tūkstantį.
„Prienuose nėra pramonės. Žemės ūkis irgi ne kažin koks. Čia tuščia, – apsidairė aplinkui prieniškis Vidmantas, pats penkerius metus praleidęs emigracijoje. – Gelbėja tai, kad esame transportui patogiame geografiniame taške – tarp Alytaus, Kauno ir Marijampolės.
Jūs esate provincijos skylėje, kur tik krepšinis suvienija žmones. Krepšinio arena yra vienintelė vieta, kur renkasi žmonės.“
Vidmantas įsitikinęs, kad krepšinis čia laikosi ant dviejų vyrų pečių. Tai klubo direktorius Aurimas Bartuška, dirbantis Prienų miškų urėdijos Verknės girininku, ir gyvas emocijų užtaisas treneris Virginijus Šeškus.
„Aurimas – pats geriausias Lietuvoje direktorius. Jis, negaudamas klube algos, daro viską dėl savo miesto ir žmonių, – paklaustas, kas yra svarbiausias žmogus Prienų klube, sakė verslininkas Antanas Guoga, kurio vadovaujama sporto lažybų bendrovė „TonyBet“ yra didžiausia Prienų klubo rėmėja. – Ir V.Šeškus su savo išsišokimais.
Taip, galbūt jis turėtų ryšėti kaklaraištį ir per rungtynes tiek nerėkti.
Tačiau V.Šeškus atskleidžia lietuvio tapatybę. Jis tuo man ir patinka, kad yra koks yra: įdomus ir išskirtinis.“
Tartis padeda ir ruginukė
A.Bartuška su metais jaunesniu V.Šeškumi lankė tą pačią vidurinę mokyklą Prienuose.
V.Šeškus buvo vienas komandos „Guosta“ lyderių, kai šaliai atkūrus nepriklausomybę, tačiau dar nespėjus sukurti stabilios krepšinio sistemos tritaškiais padėjo įveikti tuo metu pajėgų Plungės „Olimpą“ varžybose dėl „Sporto“ taurės.
Į finalines varžybas Prienuose buvo atkeliavę Kauno „Atletas“ su treneriu Vladu Garastu ir jaunu vidurio puolėju Žydrūnu Ilgausku, Šiaulių „Kelininkas“ su tuomet dar rungtyniavusiu Antanu Sireika.
Nors šeimininkai ir nelaimėjo turnyro, tai buvo impulsas įkurti komandą, kuri nuo 1993 metų 16 sezonų žaidė antrojoje pagal pajėgumą lygoje, kol 2009 metais ją laimėjo ir iškopė į LKL.
Nuo tada iki dabar komandai vadovauja A.Bartuška ir V.Šeškus. Be pertraukų net du dešimtmečius. Beveik be pertraukų.
A.Bartuška buvo atleidęs V.Šeškų, kai prieš aštuonerius metus treneris aikštėje buvo susistumdęs su Prienų klube žaidusiu Rolandu Skaisgiriu.
Pačiam A.Bartuškai teko stoti prie ekipos vairo, tačiau komandai kovojant dėl išlikimo LKAL čempionate jis pamatė, kaip iš Prienų salės tribūnų vėl šūkauja V.Šeškus. Po rungtynių A.Bartuška pakvietė trenerį į barą.
„Po trijų taurelių jis sutiko sugrįžti“, – prisimena A.Bartuška.
Grįžus treneriui komanda iškovojo labai svarbią pergalę Kaune prieš „LKKA Atletą“, po kurios V.Šeškui brązginant gitarą laiminga Prienų komanda grįžo namo.
Išsaugojus vietą LKAL, prasidėjo Prienų klubo pakilimas.
Klubo vadovas, spręsdamas organizacinius rūpesčius, dažnai pasitelkia paprastus žmogiškuosius išteklius.
Prie medžiotojų patiekto šerno, alaus statinės ar ruginukės taurelės dažnai pavyksta lengviau susitarti. Net ir su užsieniečiais.
Kai Prienų komanda žaidė senoje ankštoje salėje, o dabartinės 1,1 tūkst. vietų Prienų arenos statyba buvo įstrigusi, pro šalį važiavo tuometis „FIBA Europe“ vadovas Naras Zanolinas, ieškojęs, kur per 2011 metų Europos krepšinio čempionatą galėtų pasitreniruoti Alytaus grupės komandos.
N.Zanoliną lydėjusiam Kūno kultūros ir sporto departamento vadovui Klemensui Rimšeliui atrodė, kad treniruotėms tiks ir senoji Prienų salė.
Bet N.Zanolinas paragavo šernienos, ruginukės ir įtikino ne tik K.Rimšelį, bet ir tuometį premjerą Andrių Kubilių. Ir Prienuose išdygo nauja arena.
Ima nuskriaustus žaidėjus
Stokodami pramonės Prienai neturi ir krepšininkų gamyklos.
Regionų lygoje žaidžia Prienų ekipa, sudaryta iš vietos žaidėjų, bet pagrindinį miesto klubą papildo tik vienas kitas.
Talentingiausias pastarųjų metų prieniškis krepšininkas 19-metis Edvinas Šeškus treniruojasi Vilniaus „Lietuvos ryte“ ir laukia, kol išmuš jo valanda. Jo vyresnysis brolis Domantas žaidžia tėvo treniruojamoje „TonyBet“ komandoje ir yra vienas iš trijų žaidžiančių prieniškių.
Vienintelis užsienietis per du dešimtmečius Prienų klube buvo estas Siimas Sanderis Vene.
„Bet ir jis lietuviškai kalbėjo geriau negu estiškai“, – juokėsi A.Bartuška.
Neturėdami tokių finansinių galių kaip „Žalgiris“ ar „Lietuvos rytas“ ir konkuruodami su Klaipėdos, Šiaulių ar Pasvalio klubais Prienai sugeba prisivilioti lietuvius žaidėjus, kurie sužiba būtent šio miesto komandoje.
Gediminas Orelikas, Adas Juškevičius, Dainius Šalenga, Vytenis Lipkevičius, Arminas Urbutis, Artūras Milaknis, Edgaras Želionis ir kiti atsiskleidė Prienuose ir išvyko į didesnius miestus.
Mindaugas Lukauskis per ketverius pastaruosius metus užsienyje pakeitė penkis klubus, kol atgimė Prienų klube. Jis pataikė svarbių tritaškių finale ir lemtingą baudos metimą per 92:91 po pratęsimo laimėtame finalo mače prieš „Lietuvos rytą“.
Artūras Valeika žaidė Vilniaus „Perle“, Ispanijos antrojoje lygoje, Klaipėdos „Neptūne“, bet niekur po krepšiu nesijautė taip gerai, kaip Prienuose.
Martynas Linkevičius prieš keletą metų Kauno mėgėjų lygoje sumušė teisėją ir ilgai buvo krepšinio užribyje, kol praėjusią vasarą po sėkmingo pasirodymo NKL čempionate būdamas 28-erių pravėrė Prienų komandos duris.
29 metų Laimonas Kisielius po studijų JAV kasmet keisdavo klubą, bet turbūt nė viename nesužaidė tokių rungtynių, kaip LKF taurės finale, kai įmetė 24 taškus į „Lietuvos ryto“ krepšį.
Žygimantas Janavičius, Vaidas Čepukaitis buvo laikomi vienais talentingiausių 1989-aisiais gimusių žaidėjų, kuriais prieš 6–7 metus domėjosi Madrido „Real“. Bet paskui jų karjera stabtelėjo, ir atgaivinti ją abu alytiškiai pasiryžo Prienuose.
Nesulaukęs algos Kėdainių „Nevėžyje“ į Prienus persikėlė ir Arvydas Šikšnius, kurio atlyginimas – apie 16 tūkst. litų per mėnesį – didžiausias klube.
„Mes renkamės nuskriaustus žaidėjus, nereikalingus kitiems, – tiesiai šviesiai sakė A.Bartuška. – Pavyzdžiui, D.Šalenga buvo patekęs į dopingo istoriją ir buvo išmestas iš Kauno „Žalgirio“ kaip musė iš barščių. Tai sužinojęs V.Šeškus priėjo prie manęs ir pasakė: „Imam.“
Sprendimus renkantis krepšininkus priima V.Šeškus. Komandos rėmėjai Naglis Jaruševičius ir A.Guoga turi patariamąjį balsą, o A.Bartuška prieš pasirašydamas sutartį klausia: vyrai, eisite kruvinais keliais už Prienus?
„Į krepšį visi moka pataikyti, – dėstė klubo direktorius. – Kamuolys gali įkristi, gali ir neįkristi. Tik kovojant dėl kiekvieno centimetro viskas tampa įmanoma. Svarbu valia, pasiaukojama gynyba. „Lietuvos rytas“ todėl ir pralošė, kad praleido daug taškų.“
Atakuodami Prienų krepšininkai turi daug laisvės, ir tai jiems patinka.
„Kituose klubuose esi įspraustas į rėmus, – lygino M.Lukauskis, šešerius metus rungtyniavęs „Lietuvos ryto“ klube. – Prienuose su treneriais bendraujame laisviau. Ir žaidžiame nesusikaustę. Turime savo braižą, bet aikštėje galime improvizuoti.
Kitose ekipose treneriai dažnai reikalauja, kad derinys būtų atliktas iki paskutinės fazės. Prienuose galime derinį nutraukti po pirmosios užtvaros.
Ir tą laisvę jaučia visi.“
Paprasti deriniai veikia puikiai
Nėra didelė paslaptis, kad Prienų komandos krepšinis nėra labai sudėtingas.
Treniruočių krūviai nėra dideli, nes per rungtynes daugiausia žaidžia septyni pagrindiniai krepšininkai.
Varžovų žaidimo šifravimas – antraeilis dalykas.
Prieš LKF taurės finalą Prienų ekipa net neprašė „Lietuvos ryto“ žaidimo įrašų. Paėmė tik iš mandagumo.
Jiems svarbiau buvo gauti laimėto pusfinalio prieš „Žalgirį“ įrašą, kad būtų ką parodyti vaikams ir anūkams.
„Tai yra fenomenas, – šyptelėjo buvęs Lietuvos rinktinės žaidėjas M.Lukauskis. – Manęs vis klausia: ką jūs čia darote? Sukate po aikštę tuos ratus ir nieko gudraus nežaisdami laimite. Aš nežinau, ką į tai atsakyti.
Žaidžiame paprastais deriniais, kuriuos žino visi Europoje. Bėgame, sukame ratus, ir kažkas pavyksta.
Gal dėl geros atmosferos? Gal dėl trenerio? Gal varžovai mūsų neįvertina? Neturiu konkretaus atsakymo.“
Atsigauna baseine ir pirtyse
Gera komandos atmosfera lipdoma kiek toliau nuo Prienų – arčiau Birštono esančiame keturių žvaigždučių viešbutyje „Royal SPA Residence“. Tai yra komandos namai.
Įprastai klubai pasirūpina žaidėjams išnuomoti butus ar apartamentus, bet Prienų krepšininkai nėra išsibarstę.
Jie dažnai pietauja kartu, o vakarais susirenka drauge per televizorių pažiūrėti futbolo ar krepšinio rungtynių.
Kai kurie – Gintaras Kadžiulis ir A.Valeika – ten gyvena su šeimomis. M.Lukauskis per laisvą dieną dumia pas saviškius į Vilnių, kiti – į Kauną ar Alytų.
Pušyno apsuptoje Nemuno pakrantėje Prienų krepšininkai gali mėgautis karališka ramybe ir visomis viešbučio paslaugomis: baseinu, sūkurinėmis voniomis, trimis pirtimis. Galima žaisti biliardą ir stalo tenisą arba penktadienio vakarą žiūrėti kino filmą salėje.
„Pasitaiko, kad komandai visus metus pabosta būti drauge. Bet čia tokio jausmo nėra. Jei pritrūksti druskos ar ko kito, eini per kambarius ir viską gauni, – pasakojo M.Lukauskis, kurio apartamentus sudaro svetainė, miegamasis ir virtuvė. – Kolektyvas draugiškas, surinkti geri žmonės. Tai suteikia komandai jėgos.“
Treneris moka atsiprašyti
Prienų krepšininkai turi ramybę viešbutyje, bet negali apie ją pagalvoti krepšinio salėje. Mat ten ant jų staugia V.Šeškus.
47 metų trenerio darbo metodai kiek neįprasti. Per treniruotes jis kartais mobiliuoju telefonu tvarko asmeninius reikalus. Per rungtynes nenustygsta vietoje, rėkia, gąsdina žaidėjus ir teisėjus visas 40 minučių.
Ne visi išlaiko.
Kai dabartinis Kauno „Žalgirio“ generalinis direktorius Paulius Motiejūnas dar pats neblogai žaidė krepšinį, 2006 metais jis buvo pasirašęs kontraktą su Prienų klubu.
Tačiau po pusantro mėnesio pasiprašė atleidžiamas, paaiškinęs, kad jo krepšinio filosofija nesutampa su V.Šeškaus.
Prienuose žaidęs R.Skaisgirys su treneriu sutarė dar prasčiau.
Laisvę už aikštės ribų mėgstantis krepšininkas sykį į rungtynes su Tauragės ekipa atėjo ne pačios geriausios būsenos.
V.Šeškus tyčia leido R.Skaisgirį į aikštę. Įžaidėjas paeiliui padarė kelias klaidas, ekipa pralaimėjo. Pasmerkęs klubą pralaimėjimui, treneris suvedė asmenines sąskaitas.
Daug metų V.Šeškus darbavosi be asistento.
„Visi supratome: bet kokio pagalbininko jam neįkiši, – pasakojo klubo direktorius A.Bartuška. – Galiausiai V.Šeškus paprašė pakviesti buvusį Kauno „Žalgirio“ kapitoną Mindaugą Arlauską. Su ramaus būdo kauniečiu sutartį pasirašėme mano kiemo pavėsinėje.
Kaip prisėdo, taip nepakilo iki šiol. Jie susigyveno ir atrado tarpusavio ryšį.“
Kartais iš šalies atrodo, kad ramiojo M.Arlausko vienintelė pareiga yra sulaikyti V.Šeškų nuo techninių pražangų, kai šis puola teisėjus. Bet tai padaryti nėra paprasta.
„Jis tikrai rėkia daug ir kartais bet ką. Kartais tai komandai būna naudinga, kartais – ne. Tačiau jo toks būdas. Aš tai suprantu ir stengiuosi pernelyg nekreipti dėmesio – kažkas į vieną ausį įlekia, o iš kitos išeina“, – neslėpė M.Lukauskis.
Vieniems krepšininkams kliūva daugiau, kitiems mažiau, bet galiausiai V.Šeškus, o ne Saulius Štombergas ar Aleksandras Petrovičius skraidžiojo ant savų žaidėjų rankų po LKF taurės turnyro finalo sirenos.
„Tiesa, per rungtynes ar treniruotes kartais aprėkiu žaidėjus, atsiranda įvairių piktumų, bet už aikštės ribų viskas greitai išsisklaido.
Niekada gyvenime nebijau prieiti prie žaidėjo ir jo atsiprašyti, jei buvau neteisus, – bendravimo su žaidėjais taisykles paaiškino V.Šeškus. – Rungtynių metu esu griežtas. Kartais ir per griežtas – be reikalo pakeliu balsą ar ne taip reaguoju į tam tikras situacijas.
Būna, kad per treniruotes vyrai labai atsipalaiduoja, tada stipriai užrėkiu. Taip stipriai, kad visi sustoja ir žiūri. Bet už aikštės ribų esu kitoks.
Kartais išgyvenu, kai pamatau vaizdo įrašuose, kad be reikalo rėkiu ant teisėjų.
Sugrįžus namo būna nejauku, tada galvoju: „Juk visi žiūri, o tu keikiesi.“ Norisi pasitaisyti. Bandau, bet ką padarysi – toks jau esu.“
V.Šeškus vadovauja komandai jau beveik du dešimtmečius ir gali skaičiuoti skalpus kitų trenerių, kurie neteko darbo po pralaimėjimų mažytei Prienų komandai.
Metams bėgant V.Šeškus tobulėja kaip treneris ir nebūtų keista, jei koks nors turtingesnis klubas jam pateiktų vertingą pasiūlymą.
„Prienuose jaučiuosi labai gerai – kada noriu, tada treniruotes galiu surengti, galiu jas atšaukti, galiu žaidėjus paleisti.
Čia aš viską galiu, – tvirtino V.Šeškus. – Jei dirbti užsienyje, tai tik tam, kad uždirbtum daugiau. Bet būna, kad išvažiuoja į užsienio klubus ir ten nepasiseka, grįžta, o čia nėra darbo.
Aišku, jei darbą pasiūlytų rimtas klubas, tada pinigai nebūtų labai svarbūs. Jei galinga komanda suteikia progą, reikia ja pasinaudoti.“
Kokia būtų Prienų komanda be V.Šeškaus?
„Tiesą sakant, aš be V.Šeškaus klubo neįsivaizduoju. Tikriausiai aš ir pats išeičiau“, – susimąstė A.Bartuška.
Svajoja apie LKL auksą
Prienų komandos stiprybė slypi detalių visumoje.
„Vyrai dirba iš širdies“, – sakė Prienuose sutiktas seniūnijos vairuotojas Antanas. Jis tvirtino, kad dėl šios priežasties komandos pergalė LKF turnyre nelabai ir nustebinusi.
„Tai tikri žmonės. Lietuviška kokybė. Geri ir profesionalūs žaidėjai“, – įsitikinęs A.Guoga.
„Draugiškumas. Žaidėjų žmonos, vaikai bendrauja tarpusavyje. Geros sąlygos. Žmogiški santykiai. Ir tas rėmėjų skruzdėlynas, – vardijo A.Bartuška. – Kai kurie klubai turi stambius rėmėjus, bet ką darytų, jeigu jie pasitrauktų?
Pas mus, jei kuri nors skruzdė pasitraukia, skruzdėlynas vis tiek beveik nesumenksta.“
Galbūt krepšinio šventė į Prienus šį pavasarį dar užsuks.
Antradienį „TonyBet“ namie žais antrąsias Baltijos lygos pusfinalio rungtynes namie su Tartu „Rock“. Pirmą mačą Estijoje 2 taškais laimėjęs Prienų klubas yra arti finalo, kuriame jų laukia „Šiaulių“ krepšininkai.
O tada lauks finišas LKL čempionate, kuriame Prienų ekipa šiuo metu žengia trečia, lenkdama „Žalgirį“.
„LKL finišas bus įdomus. Paskutiniame ture tuo pačiu laiku mes kovosime su „Neptūnu“, o „Žalgiris“ su „Lietuvos rytu“, – skaičiavo A.Bartuška. – Jei būsime ketvirti, pusfinalyje žaistume su „Lietuvos rytu“.
Tai bus sužeistas žvėris.
Aš manau, kad mes galime laimėti turnyrus, kur lemia vienos rungtynės. Bet seriją laimėti prieš favoritus – labai sunku.“
M.Lukauskis mano, kad varžovų požiūris pasikeis: „Anksčiau visi norėjo nugalėti „Žalgirį“ ir „Lietuvos rytą“. Dabar visi sieks nugalėti Prienus.“
Yra ir drąsesnių pareiškimų.
„Reikia laimėti LKL ir pakeisti istoriją, – pareiškė komandos rėmėjas A.Guoga. – Apie tai jau sakiau žaidėjams – laimėti LKF taurę yra gerai, bet reikia siekti daugiau.“
Po Prienų krepšininkų pergalės Panevėžyje tai jau nepanašu į blefavimą prie pokerio stalo.
„Prienų“ biudžetas – lyg skruzdėlynas
Prieš keliolika metų Prienų klubo biudžetą antrojoje šalies lygoje sudarydavo vos kelios dešimtys tūkstančių litų. Šį sezoną klubo biudžetas – 1,3 mln. litų. Tai maždaug dešimt kartų mažiau nei didžiųjų šalies krepšinio klubų, bet ir tiek surinkti mažame mieste labai sunku.
A.Guoga klubo rėmėju tapo pernai, galiausiai neatsispyręs klubo direktoriaus A.Bartuškos žaliajam girininko kostiumui. Prieš išvykdama į Australiją A.Guogos motina dirbo urėdijoje Alytaus rajone. Motinai išvykus, mažąjį Antaną Kaune prižiūrėjo sesuo, o kaime globojo girininkas Algimantas Underis. Jis išmokė prekiauti pomidorais prieš tai, kai A.Guoga iškeliavo į Australiją ir ten tapo elitiniu pokerio žaidėju. Miškai ir girininkai liko A.Guogos širdyje – jis Prienų klubui skyrė 200 tūkst. litų ir sezono metu prie šios sumos dar prideda.
Prienų savivaldybė skiria 130 tūkst. litų. A.Guoga norėtų, kad prie komandos rėmimo ateityje prisidėtų ir Birštono savivaldybė. Pastaraisiais metais svarbiausiu komandos rėmėju buvusio „Rūdupio“ parama šį sezoną sumažėjo. Anksčiau iki pusės milijono litų skirdavusi langus ir duris gaminanti bendrovė gyvena ne geriausius laikus ir dabar prisideda 50 tūkst. litų.
Šalia Birštono įsikūręs viešbutis „Royal SPA Residence“ seniai tapo krepšininkų namais ir jau padėjo sutaupyti ne vieną milijoną.
Praėjusį sezoną 110 tūkst. litų pavyko užsidirbti iš parduotų bilietų, bet didžiausią biudžeto dalį Prienų klubui suneša smulkūs rėmėjai. Jų yra beveik šimtas.
„Jie suneša po 2, 3 ar 5 tūkstančius litų. Kaip skruzdės po šapą. Ir susidaro skruzdėlynas“, – džiaugėsi A.Bartuška.
Klubas sukasi, kaip moka. A.Bartuška tvirtino, kad praėjusią savaitę klubo kasoje rado 14 litų, kai komandai reikėjo išvykti į Baltijos lygos pusfinalio pirmąsias rungtynes su Tartu „Rock“ į Estiją. Bet tada A.Bartuška nupirko jaunų pušų Prienų klebonijai, ir klebonas skyrė komandai autobusą. Kažkas pasiūlė ir pigesnių degalų.
Klubo finansinė situacija nėra stabili – praėjusį sezoną komanda baigė su skolomis. A.Guogos pinigai padėjo išsikapstyti. Užpraeitą vasarą atsitiesti padėjo išvyka į turnyrus Kinijoje.
Kai nusvyra rankos A.Bartuškai, nepasiduoti ragina V.Šeškus. Kai išgaruoja trenerio kantrybė, susiimti kviečia klubo vadovas.
„Sunkiais momentais labai svarbu išlaikyti ryšį su žaidėjais, bendrauti su jais, – kalbėjo A.Bartuška. – Aš nepradedu rinkti komandos, kol yra skolų. Kai atsiskaitau su krepšininkais, širdyje lengviau. Žaidėjai tai žino.“
