Toks scenarijus G.Krapiko karjeroje - ne pirmas. Prieš šešerius metus jis taip pat dirbo Kazanės „Uniks" komandoje, bet 2008-ųjų vasarą grįžo į Lietuvą ir „Žalgiryje“ tapo Rimanto Grigo asistentu. Šiam pasitraukus daugiau nei metams stojo prie „Žalgirio" vairininku.
Po penkerių metų pertraukos istorija kartojasi. Prieš keletą dienų neatlaikęs „Žalgirio" pralaimėjimų atsistatydino Saulius Štombergas, todėl G.Krapikas vėl palypėjo laipteliu aukštyn.
„Antrą kartą brendu į tą pačią upę", - šyptelėjo G.Krapikas. Antras kartas prasidėjo sėkmingai. Paskutinėse Eurolygos „Top 16“ etapo rungtynėse Kaune žalgiriečiai nugalėjo Madrido „Real“ komandą.
„Lietuvos ryto“ pokalbis su G.Krapiku – apie Kauno „Žalgirio“ sezoną, darbą su S.Štombergu, diskusijas komandos drabužinėje, būsimą rinktinę ir Jono Valančiūno nuodėmes.
Pralaimėjimai paveikė
- Jau antrą kartą prie „Žalgirio" vairo stojate po vyr. trenerio pasitraukimo. Tai tampa tradicija? - „Lietuvos rytas" paklausė G.Krapiko.
- Sezoną pradėjau kaip I.Zouroso asistentas, o graikui pasitraukus padėjau S.Štombergui. Kai jis išėjo iš komandos, pirmoji man kilusi mintis buvo tokia - išėjus dviems treneriams, su kuriais dirbau ir nebuvo pasiekta rezultatų, taip pat jaučiu savo kaltę, todėl neturiu moralinės teisės vadovauti komandai.
Tačiau pakalbėjus su komandos vadovais nusprendėme, kad dabar labai blogas laikas kviesti naują žmogų iš šalies. Užtruktų laiko, kol susipažintų su žaidėjais, bandytų įvesti savo naujoves. Taip ir susiklostė, kad į tą upę įbridau antrą kartą.
- Pusmetį dirbote su S.Štombergu, kurį anksčiau esate treniravęs Lietuvos rinktinėje ir „Žalgiryje". Nebuvo keista?
- Tikrai ne. Kai I.Zourosas išėjo, aš komandos vadovams iš karto pasakiau, kad padėsiu Sauliui. Pažįstu jį kaip žmogų ir kaip profesionalų krepšininką. Jis dvejus metus dirbo „Žalgirio“ trenerių štabe, treniravo jaunimo rinktinę, todėl supratimą apie savo darbą turi. Būdamas vyresnis ir labiau patyręs buvau pasiruošęs jam padėti ir dėl to nemačiau jokių problemų.
Daug ir sąžiningai dirbome, visada kruopščiai ruošdavomės rungtynėms, bet ne viskas pavyko. Žmonės mėgsta sakyti: „Va, nėra rezultato, nes nieko neveikiate arba veikėte „be ryšio“. Taip tikrai nebuvo. Apie Saulių galiu pasakyti tik geriausius žodžius - jis negailėjo laiko, stengėsi. Nepavyko, bet toks tas mūsų, trenerių, gyvenimas.
- S.Štombergas - jaunas treneris. Kokios jo perspektyvos?
- Dabar jam svarbiausia truputėlį nusiraminti, neprarasti energijos ir teigiamų emocijų. Kiekvienam treneriui šį sezoną nebūtų lengva treniruoti „Žalgirį“, kai reikalavimai išlieka dideli, o komanda, lyginus su praėjusiu sezonu, nebe tokia pajėgi.
Per karjerą bus daug sėkmių ir nesėkmių. Svarbiausia žinoti, kad baltos juostos visada ateina, o juodos - praeis.
- Kaip manote, kodėl šį sezoną „Žalgirio“ rezultatai neatitinka lūkesčių?
- Patekimas į Eurolygos "Top 16" buvo maksimumas to, ką šį sezoną ši komanda galėjo pasiekti. Šiame etape buvo tikrai neblogų rungtynių, tačiau laimėti nepavykdavo. O pralaimėjimai kaupiasi - tai matosi ir tarp žaidėjų, ir spaudoje, ir tarp sirgalių. Ir nepraeina be pėdsakų - visi praranda kantrybę. Visi laukė pergalių, o kai nepavyko sužaisti ir LKF finalo ketverte, klubui nebeliko nieko kito, kaip kažką keisti. Tai yra natūralu.
Ne konfliktai, o diskusijos
- Ar daug būdavo ginčų komandos drabužinėje? Užsimenama ir apie S.Štombergo ir Š.Jasikevičiaus nesutarimus.
- Tegul man parodo komandą, kurioje visi 15 žaidėjų vaikšto kaip broliai ir visi giria trenerį. Tokių klubų nežinau. Pas mus taip pat būna debatų, ypač po pralaimėtų rungtynių.
Labiau patyrę žaidėjai išreiškia savo nuomonę, bet tai nėra kažkoks konfliktas, o paprasčiausia darbinė situacija.
Žinoma, su vyresniais žaidėjais, ypač Šarūnu, kuris su S.Štombergu yra kartu rungtyniavęs, yra tos pačios kartos žaidėjas, truputį kitaip. Bet kalbėti apie kažkokį specialų konfliktą tikrai nereikia. Darbinių situacijų yra ir neabejoju, kad man dirbant bus situacijų, kai reikės pasakyti griežtesnį žodį ar pakelti toną.
Bet kai komandoje vyksta vidiniai pasitarimai, negali būti jokio pašalinio žmogaus. Tos kalbos (apie nesutarimus – red.) aplinkui man nepatinka, ir tie, kurie iš lizdo kažką neša, nėra garbingi.
- Kaip vertinate pirmąjį Š.Jasikevičiaus sezoną Kaune?
- Įsivaizduokite, kiek žaidėjas, kuris yra vienas geriausių krepšininkų žaidžiant du prieš du ir kuris turi tokį aukštą krepšinio intelektą, gali padėti jauniems komandos krepšininkams.
Jaunimas kiekvienoje treniruotėje tai mato ir gauna akivaizdų pavyzdį, kaip reikia išspręsti kiekvieną situaciją. Šarūnas visada pataria, ką ir kaip daryti, nes jis labai gerai jaučia žaidimą.
Žinoma, jis jau vyresnis žaidėjas ir negali visos treniruotės metu išlaikyti reikiamo krūvio ir energijos. Nors Šaras niekada nebuvo pavyzdinis ir stiprus gynyboje, vien jo buvimas komandoje yra didelis dalykas. Apskritai, smagu, kad žmogus, kuris turėjo nuostabią karjerą, iškovojo tiek daug titulų, nusprendė žaisti ir gimtajame Kaune.
- Daug dėmesio šį sezoną sulaukia Artūras Gudaitis ir Tomas Dimša. Ko tikitės iš šių jaunų žaidėjų?
- Mums visiems norisi per greitai visko. Jų tobulėjimas eina į viršų. Bet susiduriant su aukšto lygio komandoms ne visada jauniems žaidėjams pavyksta parodyti geriausią krepšinį. Bet jų potencialas – akivaizdus. Meistriškumas – stabilumas.
O kuris 19-metis žaidėjas, išskyrus Arvydą Sabonį ar dar keletą krepšininkų, būdami tokio amžiaus žaistų įspūdingai kiekvienose rungtynėse. Taip, jie žengia į priekį, bet tikėtis, kad pirmus metus jau vestų „Žalgirį“ į priekį, būtų pernelyg optimistiška. Jie sąžiningai ir daug dirba, papildomai treniruojasi pagal individualų grafiką, todėl tikiu, kad viskas bus gerai.
- J.Dentmonas po LKF finalo ketvertas užsiminė, kad jis nesijaučia laimingas. Ar teko su juo bendrauti?
- Jis yra amerikietis, kuris labai gerai žaidė, pelnydavo daug taškų. Pastaruoju metu ji tiek daug taškų nepelnydavo, todėl žmogus ir nėra laimingas. Bet mes nei jo žaidimo stilių keitėme, nei jam liepėme mažiau mesti.
Jis atakuodavo pakankamai daug, tik taiklumo procentas buvo mažesnis, todėl ir teigiamų emocijų buvo mažiau. Labai lengva tokios nuotaikos žmogų pagauti, kai jis pasako tai, ko vėliau nesakytų.
Jis mums labai reikalingas. J.Dentmonas ne kartą sužaidė labai geras rungtynes, daug mums padėjo, o jeigu jam nepasisekė, panikos nekėlėme. Žinoma, tai atsiliepė mūsų rezultatams.
J.Valančiūno nesmerkia
- Ar tai, kad jūs tapote „Žalgirio“ treneriu, nekeičia jūsų planų dėl rinktinės vasarą?
- O ką galėtų keisti? Žinome, kada baigsis sezonas, žinau, kada rinktinė pradeda pirmąją stovyklą. Jeigu sezonas ilgiau užtruks, bus mažiau poilsio. Bet tik tiek.
- Praėjusią vasarą dėl rinktinės atsisakėte dirbti „Uniks“ komandoje. Kaip pasielgtumėte, jei tokia dilema šią vasarą iškiltų su „Žalgiriu“?
- Jeigu taip bus, tada ir priimsime sprendimus. Dabar apie tai nesinori galvoti.
- L.Kleiza, M.Pocius užsiminė apie poilsį po sezono. Ar šią vasarą nacionalinėje komandoje nusimato didelių pokyčių?
- Viską koreguos žaidėjų traumos. Jie žino save ir noras pailsėti yra suprantamas - reikia kažką pasigydyti. Nemanau, kad krepšininkai, būdami 28-30 metų, dėl fizinio nuovargio atsisako žaisti rinktinėje.
Kiekvienas žaidėjas po ilgų profesionalios karjeros metų turi traumų, kurias privalo apsigydyti, kad kitą sezoną vėl galėtų normaliai žaisti.
- Pastarosiomis dienomis daug reakcijos sulaukė Jono Valančiūno nuotykiai Toronte – aukštaūgis pagautas neblaivus prie vairo. Kaip jūs vertinate šią situaciją?
- Svarbu, kad ji po to susiėmė ir sužaidė rezultatyviausią mačą. Jis - jaunas vyras, paklydo, tai ką, pakasti dabar jį po velėna? Jis priklauso Toronto klubui, iš ten gauna pakankamai spaudimo, o aš tikrai nepradėsiu jo smerkti.
Pats žinau, kaip tokiame amžiuje kartais būna. Tikiu, jis padarė išvadas.
