1989-aisiais – praėjus metams po to, kai vedė Sovietų Sąjungos rinktinę į olimpinį auksą, įveikdamas JAV rinktinę su Davidu Robinsonu ir Mitchu Richmondu, atakuojantis gynėjas tapo pirmu sovietų žaidėju NBA.
Tuomet Š.Marčiulionio pavardė mirgėjo viso pasaulio laikraščių antraštėse. Tačiau pats Š.Marčiulionis niekada savęs nelaikė sovietų dalimi. Jis – lietuvis, ir kai jo šalis išsivadavo iš okupacijos, krepšininkas ir jo komanda visu garsu suskambėjo 1992-ųjų olimpiadoje.
Š.Marčiulionis padėjo Lietuvai iškovoti istorinę pergalę prieš Rusijos rinktinę ir laimėti olimpinę bronzą. Visa lietuvių komanda medalius priėmė vilkėdama garsiuosius marškinėlius su skeletu.
1996-ųjų olimpiadoje Š.Marčiulionis ir Lietuva tai padarė dar kartą.
„Warriors“ sirgaliai puikiai pamena Š.Marčiulionį. Tai buvo aukšto lygio žaidėjas, turintis aukštą krepšininko intelekto koeficientą Tačiau lietuvis taip pat rodė ir labai aštrų krepšinį.
Apsilankęs „Oracle“ arenoje Š.Marčiulionis davė interviu. Kalbėjo ir apie Arvydą Sabonį, ir apie Europos krepšinio problemas, o vėliau patraukė atsiimti marškinėlių su Šlovės muziejaus vardu.
- Koks jausmas sugrįžti į šį pastatą?
- Geras. Mano pulsas padidėjo. Jaučiuosi pakylėtas. Didžiuojuosi, kad esu „Warriors“ žaidėjas. Vis dar galiu jausti tą atmosferą.
- Ar žiūrite „Warriors“ rungtynėms?
- Taip. Lietuvoje matome šiek tiek vėluojančias rungtynes. Kai žiemą lankausi San Diege, visada pažiūriu mačus.
- Ar Lietuvoje vis dar dalyvaujate krepšinyje?
- Jau 22-ejus metus esame įkūrę akademiją.
- Kokio lygio talentai dabar auga Lietuvoje, palyginti su jūsų laikais, kai augote su tiek daug gerų žaidėjų?
- Labai sunku lyginti. Bet galiu pasakyti, kad kai žaisime pasaulio čempionate, ten bus šeši ar septyni žaidėjai iš mano akademijos. Manau, kad tai geras požymis.
- Ar atkeliavęs į NBA jaudinotės dėl visų jus užgulusių lūkesčių?
- Nejauti to, ko nesupranti. Tiesiog norėjau rimtai žaisti ir varžytis, konkuruoti. Žaidimas prieš garsius krepšininkus visada tampa iššūkiu, tačiau kai augau, tų pavardžių nežinojau.
Krepšininkas turi prisitaikyti prie žaidimo. Dabar to mokau vaikus ir trenerius. Kiekvienas vakaras – vis kitoks. Turi įvertinti varžovą, savo žaidimą ir žinoti, kaip ketini žaisti.
Visada turi analizuoti.
- Esu girdėjęs, kad kai tik atvykote, „Warriors“ treneris Donas Nelsonas jums buvo labai griežtas. Kaip jums pavyko tai ištverti?
- Manau, dėl to, kad nelabai gerai mokėjau anglų kalbą ir ne viską supratau. Pietavau su Chrisu Mullinu ir Garry St.Jeanu (vienu iš D.Nelsono asistentų), ir mes prisiminėme tuos laikus. Ch.Mullinas suvaidino D.Nellie.
Iš tiesų treneris buvo pernelyg aukštai iškėlęs galvą, kad galėtų kalbėti su manimi tiesiogiai.
- Europiečių skaičius NBA mažėja. Kaip manote, kokia to priežastis?
- Tai labai rimtas klausimas. Tai mes analizuojame Lietuvoje. Europoje skautai ir agentai yra pernelyg įsitraukę į procesą. Ypač Balkanuose. Dabar mes matome talentingą keturiolikmetį, tačiau aplink jį yra tiek žmonių, kad jis, manau, praranda realybės pojūtį. Tai yra problema.
Vertinimas turėtų būti kitoks. Iš kur jis kilęs? Kokie jo gabumai? Ar jis labai alkanas? Kai mes atvykome, buvome labai alkani. Buvome alkani krepšinio ir pinigų.
Dabar padėtis kitokia.
- Jūs mėgdavote kontaktinį krepšinį. Visada arba prasižengdavote, arba išprovokuodavote pražangą. Ar būdamas vaikas lankėte kontaktines sporto šakas. Pavyzdžiui, boksą?
- Kaip galėjau pelnyti D.Nelsono pagarbą? Užsitarnauti minutes? Turėjau ką nors daryti.
- Koks A.Sabonis buvo jaunystėje? Mes jį matėme tik NBA, ir tada jau po rimtų traumų jis žaidė puikiai.
- Žinau jį nuo tada, kai buvome dešimties. Kai esi vyresnis, turi daugiau patirties, tampi protingesnis ir įgūdžiai tuomet būna labiau išlavinti, tai ypač svarbu aukštesniems krepšininkams. Tai sinergija. Kai A.Sabonis buvo jaunesnis, darydavo daug klaidų.
Kai matote jo puikius perdavimus, įsivaizduokite, kiek klaidų jis padarydavo jaunystėje, kol išmoko taip jausti žaidimą.
- Kokia atmosfera buvo „Warriors“ klube, kai žaidėte?
- Įsivaizduokite, kiek spalvų į rūbinę įneša Tomas Tolbertas (dabar „Warriors“ klubo radijo pranešėjas). Kiekvieną rytą, kai jis ateidavo, nežinodavai, kas gali nutikti. Nežinodavai, ką jis gali užsidėti ant galvos, ar tai nebus šlepetės.
Tačiau mes suprasdavome vieni kitus. Žaidėjai čia buvo dėl krepšinio, o ne dėl statistikos.
- Ar žmonių nuomonė apie jus pasikeitė, kai pasirodė filmas „Kita Svajonių komanda“?
- Tai padėjo jaunimui suprasti. Vyresniems tai geras priminimas apie tuos laikus, jausmus. O jaunajai kartai tai daugiau istorijos pamoka.
- Kai pateko į Šlovės muziejų, jums paskambino D.Nelsonas?
- Ne.
49-erių Š.Marčiulionis NBA žaidė keturiuose klubuose. 1989–1994 metais – „Golden State Warriors“ komandoje, 1994–1995 m. – „Seattle SuperSonics“, 1995–1996 – „Sacramento Kings”, 1996–1997 m. – „Denver Nuggets“.
