Šiuo metu „Raptors“ ir „Brooklyn Nets“ NBA pirmojo atkrintamųjų varžybų etapo serijos iki keturių pergalių rezultatas – 2:2.
- Esu girdėjusi, kad jūs – puiki asmenybė, - J.Valančiūno paklausė „Sportsnet“ žurnalistė Kristina Rutheford.
- Kažkas jums melavo (juokiasi).
- Kaip save apibūdintumėte?
- Oho. Tai sunkūs klausimai. Esu linksmas, draugiškas ir kartais kvailas.
- Antrieji jūsų metai NBA – tarsi kalneliai. Kaip patobulėjote?
- Gerai, kad sezone buvo ir pakilimų, ir nuosmukių, nes tu turi mokytis iš klaidų. Turėjau liūdnų momentų ir pasimokiau iš jų. Turėjau gerų momentų ir taip pat mokiausi iš jų. Manau, kad turėjau gerą sezoną (reguliarųjį, - red.).
- Kas sunkiausia, kai esi jaunas žaidėjas, iš kurio daug tikimasi ateityje?
- Aš nežiūriu į tai, ką turėčiau daryti po poros ar trejų metų. Aš dirbu šiandieną ir stengiuosi patobulėti kitos dienos rungtynėms.
- Nematote savęs po poros metų, kaip vienu svarbiausių taškus pelnančių komandos žaidėjų?
- Visi nori gerai žaisti ir pelnyti taškus. Jeigu tęsiu darbą, kurį darau dabar, viskas bus įmanoma.
- Esate sakęs, kad kova su kitais aukštaūgiais – lyg su gyvūnais. Ką sunkiausia sutramdyti?
- Nikola Pekovičių („Minnesota Timberwolves“, - Red.).
- Ar jums dabar geriau sekasi susitvarkyti su tokiais žaidėjais?
- Aš tapau didesnis ir stipresnis (juokiasi). Aš tai padariau ir dabar man lengva.
- Tikrai?
- Ne. Iš tiesų lengva nėra. Tiesiog sustiprėjau ir dabar lengviau.
- Kiek stiprus esate šiemet?
- Norite sužinoti procentą? Kokius svoriu išstumiu? (juokiasi). Aš nežinau. Esu stipresnis.
- Krepšinį žaisti pradėjote devynerių. Kas jus užkabino?
- Visada buvau aukštas, todėl klasiokai sakė: „Einame žaisti krepšinį, o krepšinis – jėga. Gal ir tu nori?“. Atsakiau: „Gerai. Kodėl ne?“. Kai esi vaikas, tiesiog žaidi. Tai nėra sunkus darbas.
- Kas blogiausia būnant 211 cm ūgio?
- Kiekvieną kartą, kai eini pro duris, susitrenki galvą.
- Kai esate viešumoje, turbūt į jus žmones dažnai spokso?
- Taip. Negali pasislėpti.
- Ar galite važinėtis linksmaisiais kalneliais?
- Kai kuriais.
- Kuriais?
- Mėlynais. Aš negaliu pasakyti, kuriais.
- Ką jūsų mama mano apie sėkmę?
- Ji krepšiniu pernelyg daug nesidomi. Jeigu žaidžiu gerai, ji būna laiminga. Jeigu ne – jai nerūpi. Daugiausia ji rūpinasi mano sveikata, gyvenimu, o ne krepšiniu.
- Ar Toronte pastebėjote, kad esate garsus?
- Taip. Malonu, kai žmonės tave atpažįsta ir sveikinasi. Būna ir geresnių, ir blogesnių pasakymų. „Turi geriau padirbėti po krepšiu.“ Atsakai: „Gerai. Aš labiau padirbėsiu.“ Esu laimingas, kai matau tuos žmones.
- Turbūt labai džiaugiatės, kad žaidžiate atkrintamosiose. Kaip jūs (komanda, - red.) pakeitėte šią ekipą?
- Mes tapome tikra komanda. Ne tik krepšininkais. Visi tapome draugais, palaikome vienas kitą, sergame ir padedame vieni kitiems. Tai komandinis jausmas, nusiteikimas. Štai, kur skirtumas.
- Kaip praleistumėte savo idealią laisvą dieną?
- Pirmiausia išsimiegočiau. Bent jau iki vidurdienio. O tada maistas. Aš dievinu maistą. Labai mėgstu valgyti. Viską. Visus metus nevalgiau „McDonald's“. Tai jau gerai.
- Šokote lietuvių liaudės šokius?
- Kai buvau mažas.
- Vis dar mokate judesius?
- Pagrindinius - šiek tiek.
- Gaila, kad neturime filmavimo kameros.
- Nėra taip blogai, kad jos neturite (šypsosi).
