Gyvybe alsuojantis Stambulas – vienas pasaulio didmiesčių, magiškai įtraukiančių į savo sūkurį, rašo „Lietuvos rytas".
Neramūs Bosforo sąsiaurio vandenys sujungia Juodąją ir Marmuro jūras, bet atskiria Europą nuo Azijos. Pažvelgsi į vieną pusę – pamatysi Europą, kurios tolumoje blykčioja didmiesčio įžymybių kupolai, mesi žvilgsnį į kitą pusę – išvysi Aziją, kurioje stiebiasi naujo verslo centro dangoraižiai.
Europos dalyje susitelkė daugiausia istorijos paveldo objektų, todėl čia – ir didžiausi turgūs, ir didžiausi atvykėlių srautai.
Azijos dalyje daugiau žalumos, mažiau turistų ir istorinių statinių. Ir gyvenimo ritmas kiek lėtesnis. Bet nebūtinai ramesnis.
Azijos pusėje – ir arena „Ülker Sports“, kurioje namų rungtynes žaidžia „Fenerbahce“, ryškių ir neretai arogantiškų žvaigždžių prikišta komanda. Jos biudžetas šį sezoną pūtėsi net iki 25 milijonų eurų. Šioje komandoje – legendiniu vadinamas treneris Željko Obradovičius ir brangiausias Europos krepšininkas L.Kleiza (3,3 milijono eurų per sezoną).
Tačiau nei pinigai, nei vardai, nei išprotėjusių sirgalių palaikymas šį sezoną netapo kibirkštimi, įžiebusia pergales. Bent jau Eurolygoje, kurioje „Fenerbahce“ turėjo didelių užmojų.
Stambulo komanda galingai pradėjo sezoną: pirmajame etape – 8 pergalės ir tik 2 nesėkmės. Tačiau „Top 16“ varžybose „Fenerbahce“ vežimas strigo: 6 pergalės, 8 pralaimėjimai ir užsivėrusios ketvirtfinalio durys.
Atsakymo, kas vyksta, vis dažniau ieškojo ir brangiausias Stambulo ekipos žaidėjas – 29 metų 203 cm ūgio lietuvis iš Kauno.
Įpusėjus „Top 16“ etapui L.Kleiza Turkijoje įkando buvusiai savo komandai Pirėjo „Olympiakos“ (78:74; 21 taškas, 8 atkovoti kamuoliai, 26 naudingumo balai), bet vėliau atrodė lyg šešėlis. Du iš trijų paskutinių Eurolygos mačų lietuvis baigė surinkęs neigiamą naudingumo balų sumą.
L.Kleiza žino Amerikos krepšinio abėcėlę geriau negu Europos, kurioje žaidė tik 2009–2010 metais „Olympiakos“ klube. Atsisveikinęs su NBA ir „Toronto Raptors“ naują pažintį su Europos krepšiniu lietuvis pradėjo Turkijoje.
Sezonui baigiantis atrodo, kad draugystė mezgasi sunkiai.
– Linai, ar esate patenkintas tuo, kaip klostosi jūsų karjera grįžus į Europą?
– Sezonas mums pernelyg banguotas, nors jis dar nesibaigė. Labai nusivylėme pasirodymu Eurolygoje, bet nieko nepadarysi. Privalome laimėti bent Turkijos čempionatą.
Turkijoje žaisti ramiau nei Graikijoje, nors dėmesio, žinoma, pakanka. Tačiau būti legionieriumi kartais naudinga: nesupranti kalbos, neskaitai laikraščių, nežinai, kas apie tave rašoma, negirdi, kas apie tave kalba.
Turkija – savotiška šalis, jos krepšinio lyga – irgi. Kitokia nei esu susidūręs anksčiau. Tik nenoriu detalizuoti: dar liko nemažai rungtynių. (Juokiasi.)
Pasakysiu tik tiek, kad rezultatus ne visada lemia vien krepšinis, yra ir daug kitokių veiksnių. Turkijos lygoje laimėti svečiuose – beprotiškai sunku.
– Kalbate apie itin aistringus sirgalius? Turkijoje jie meilę ar neapykantą rodo akivaizdžiai. Net ištikimiausi „Fenerbahce“ sirgaliai ignoravo paskutinį Eurolygos „Top 16“ mačą – tribūnose buvo tik apie 3000 žiūrovų.
– Tikiu ir džiaugiuosi mūsų sirgaliais. Jie palaikė mus visą sezoną, tikiu, kad palaikys ir toliau. Juk dar turime dėl ko kovoti.
O nusivylę esame visi – ne tik sirgaliai, bet ir aš pats, komanda, treneris, klubo vadovai. Tačiau „ant kilimėlio“ netenka vaikščioti. Žinoma, klubo vadovai kalbėjosi su mumis, bet tai – komandos vidaus reikalai.
Vadovai nesikiša į žaidimą. Trenerio autoritetas itin didelis, jo žodis itin svarus, todėl jis ir neleistų trikdyti treniruočių ir varžybų proceso. Esame pavaldūs tik treneriui.
– Ar randate bendrą kalbą su reiklumu garsėjančiu Ž.Obradovičiumi? Viename interviu serbas dėl nesėkmių kaltino ir pernelyg arogantiškas „Fenerbahce“ žvaigždes, su kuriomis sunku susikalbėti.
– Įtampos tikrai nejaučiame. Ir nekonfliktuojame. Vienintelis svarbus žodis komandoje yra trenerio. Mes tai suprantame ir dėl to nėra bėdų.
Bėdų turėjome tik dėl gebėjimo aikštėje įgyvendinti trenerio sumanymus. Bet dėl to konfliktų tikrai neįsiplieskė – mes patys kalti, kad nepadarėme, ko reikalavo treneris.
– Tačiau 8 kartus Eurolygą laimėjęs Ž.Obradovičius garsėja ne tik kaip geras strategas, bet ir kaip itin reiklus ir rūstus treneris. Pavyzdžiui, šį sezoną jis net išvarė Nemanją Bjelicą iš aikštės į drabužinę, nes įniršo, kad puolėjas žaidžia pernelyg savanaudiškai. Ar jums neteko pajusti trenerio rūstybės?
– Per rungtynes visiems teko ją pajusti, tačiau ratais aplink trenerį nevaikštau.
Neneigiu: visi Ž.Obradovičiaus prisibijome, nes jis reikalauja daug ir yra itin griežtas. Jam nėra žodžio „palauk“. Jis reikalauja čia ir dabar. Bet jis yra iš tų trenerių, kurie žaidėjais rūpinasi ne vien aikštėje, bet ir už jos ribų.
Šį sezoną nelengva mums visiems, Ž.Obradovičiui – irgi. Žaidžiame banguotai ir turime daug bėdų, todėl normalu, kad kartais justi nervingumas.
„Fenerbahce“ – finansiškai stiprus, turtingas klubas. Į komandą dėta daug vilčių. Kai kas nors nepavyksta, lenda negeri dalykai.
Bet dar ne viskas prarasta. Turime laimėti Turkijos čempionatą ir tik tada dėliosime taškus (Turkijos lygoje „Fenerbahce“ yra antras, atsilieka nuo Bandirmos „Banvit“. – Red.).
– Itin banguotas šį sezoną ne tik „Fenerbahce“, bet ir jūsų žaidimas. Ar aikštėje visada randate vietą? Ar suprantate trenerio reikalavimus?
– Mano žaidimas nestabilus dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių taip nestabiliai žaidė ir visa komanda.
Ne visada suprasdavome vienas kitą, ne visada žaidėme kaip komanda. Mums trūksta žmogaus, kuris aikštėje mus sulipdytų.
Sezoną pradėjome neblogai, o paskui tapome savanaudiška komanda ir aikštėje tai buvo labai matyti.
Pats nesijaučiu nustumtas į šalį, yra man skirtų derinių, žinau, ką turiu daryti.
Dabar prasideda svarbiausia sezono dalis – nepatekome į Eurolygos atkrintamąsias varžybas, bet ginklų dar nesudėjome. Vis dar esu alkanas trofėjų ir noriu laimėti Turkijos čempionatą.
– Ar kartais kojos aikštėje jums nekiša karštas charakteris? Pavyzdžiui, Turkijos prezidento taurės finale su Stambulo „Galatasaray“ drėbtelėjote keletą frazių teisėjams ir už tai sulaukėte itin griežtos bausmės: buvote diskvalifikuotas dvejoms rungtynėms, sumokėjote maždaug 12 tūkstančių litų baudą.
– Viskas buvo tikrai ne taip dramatiška, kaip atrodo – su teisėju kalbėjausi po rungtynių, o ne per rungtynes.
Turkijoje jie turi savas taisykles. Teisėjas kažką pasakė ir mane dvejoms rungtynėms diskvalifikavo. Buvau šokiruotas. Su teisėju po rungtynių kalbėjausi tikrai ne pirmą kartą, net ne antrą, trečią ar ketvirtą, tačiau tik šįkart buvau nubaustas.
Dabar, žinoma, stengiuosi tvardytis, nes po šio incidento teisėjai mane tiesiog medžioja. Esu tarsi taikinys, todėl dėl komandos turiu susitvardyti. Juolab kad ir treneris būna itin nepatenkintas dėl panašių incidentų.
– Stambulas – kosmopolitiškas miestas, garsėjantis istorijos paveldo objektais, restoranais, triukšmingais turgumis. Ar turėjote laiko aplankyti miesto įžymybes?
– Neturėjau nei laiko, nei didelio noro – treniruojamės itin daug, o mūsų laisvadieniai labai reti. Per juos nenoriu nieko daryti.
Mano laisvalaikis – nuobodus. Juolab kad gyvenu azijinėje miesto dalyje, kur yra mūsų salė, o svarbiausi turistų lankomi objektai – kitoje sąsiaurio pusėje.
Stambule itin didelės automobilių grūstys, todėl važiuodamas į europinę miesto dalį grūstyje galiu įstrigti kelioms valandoms. Noriu to išvengti.
Tačiau negaliu pasakyti, kad iš tiesų gyvenu Azijoje. Net azijinė Stambulo dalis panašesnė į Europą. Stambulas – labai vakarietiškas miestas, todėl net negalėčiau pasakyti, kad jame jaučiu islamiškąją kultūrą.
– Esate pasakęs, kad pernykštis Europos čempionatas Slovėnijoje, kur laimėjote sidabrą, Lietuvos rinktinėje jums buvo paskutinis. Ar tikrai?
– Lietuvos rinktinė man visada buvo svarbi ir, kiek galėjau, tiek joje žaidžiau.
Sprendimą, ar šią vasarą važiuosiu į rinktinę ir pasaulio čempionatą Ispanijoje, priimsiu po sezono, kai pasitarsiu su medikais.
Sprendimas priklausys ne nuo manęs – nuo gydytojų. Nebesu jaunas, todėl turiu apsvarstyti, kaip praleisti vasarą, kaip pasiekčiau geriausią sportinę formą.
– Ar su gydytojais turite konsultuotis dėl kokių nors konkrečių bėdų?
– Kokių nors bėdų visada išlenda. Po tokios traumos, kokią patyriau, vis gaunu medikų patarimų vasaras leisti kitaip nei leidžiu rinktinėje (2011 m. L.Kleizai dėl įplyšusio menisko ir trūkusios kremzlės atlikta artroskopinė kelio operacija. – Red.).
Pastaruosius dvejus metus buvau rinktinėje, ji – mano širdyje, todėl nežaisti joje būtų sunkus sprendimas. Bet kol kas sprendimo dar nepriėmiau.
Tai sakiau ir LKF prezidentui Arvydui Saboniui, ir generaliniam sekretoriui Mindaugui Špokui, kai jie lankėsi Stambule.
– Septynis sezonus atstovavote NBA klubams. Ar dar stebite, kas vyksta šioje lygoje?
– Rungtynių nežiūriu, bet permetu akimis rezultatus.
Niekada nežaidžiau Lietuvoje, bet man labai įdomu, kas vyksta šalies krepšinio lygoje. Manau, kad LKL pusfinalis bus tikrai įdomus. (Šypsosi.)
Jau prieš sezoną buvo aišku, kad LKL komandų pajėgumas susilygino, kad jos turi daugiau pinigų, geresnių žaidėjų. Vis dėlto esu nustebęs, kad finale šįkart nebus „Lietuvos ryto“ ir „Žalgirio“ akistatos. Manau, kad tai buvo visiems netikėta.
Eurolygoje žaidė banguotai
„Fenerbahce“ komanda Eurolygoje iškovojo 14 pergalių ir patyrė 10 pralaimėjimų.
L.Kleiza per 24 rungtynes vidutiniškai žaidė po 21 min., per jas rinko 10,1 taško, atkovojo 3,5 kamuolio, atliko 0,8 perdavimo.
Lietuvis pasiekė asmeninius rekordus Eurolygoje, kai sausio 30 d. mače svečiuose su Milano „Emporio Armani“ pelnė 26 taškus, o balandžio 3 d. per mačą išvykoje su Vitorijos „Laboral Kutxa“ atkovojo 11 kamuolių.
Eurolygos statistikos lentelėse L.Kleiza aukščiausiai pakilo pagal baudų metimus (šeštas pagal taiklumą „Top 16“ etape – 95,6 proc.).
